Meteorologas: nosiai gali būti 15 laipsnių šilčiau nei kojoms

Žiemos buvo netikusios ir prieš 40 metų

Biržų meteorologijos stoties viršininkas Bronius Medinis orus stebi jau nei daug, nei mažai: „Kai buvau penktokas, pradėjau tokius gamtinius stebėjimus atlikti. Taip ir užsisėdėjau. Kitąmet jau sulauksime keturių dešimčių.“

Nedideliame kambarėlyje stovi darbo stalas, kelios kėdės, kompiuteris. Ant stalo taip pat padėti keli mokykliniai sąsiuviniai, ant kurių aiškiai matosi tvarkinga vaikiška rašysena ir užrašyti metai – 1971 m.

„Sakome, kad dabar žiemos netikusios, bet tai nėra kažkas naujo. 1971 m. esu užrašęs, kad lapkričio 21 d. užšalo ramios upių vietos, kai kur buvo galima eiti per ledą. Mėnesio pabaigoje pradėjo tirpti sniegas, o gruodžio mėnesį, gruodžio 16 d., smarkiai tirpo sniegas ir jau gruodžio 23 d. jo visai nebuvo. Nieko naujo, nors jau praėjo daugiau kaip 40 metų“, – sako B. Medinis.

Paklaustas, kuo vaikystėje taip patraukė gamtos stebėjimas, ponas Bronius atsako, kad tiesiog iš pradžių buvo įdomu stebėti gamtos pokyčius bėgant metams ir, pavyzdžiui, patikslinti, dėl orų besiginčijančius kaimynus.

„[...] Tiesiog buvau vienkiemio vaikas ir dar vienturtis. Gyvenimas vidury laukų buvo susietas su gamta. Pradėjau stebėti ir tęsiu iki šiol. Dabar būna daugiau administracinio darbo, kas kone trukdo. Beveik nebėra laiko iš tikrųjų į tą gamtą pasižiūrėti. Būna paradoksų – dirbu prie popierių, paklausia, kokia šiandien temperatūra, o aš nežinau“, – juokiasi B. Medinis.

Jis mokyklinius stebėjimus tęsė iki vienuoliktos klasės, kol baigė mokyklą. Vėliau savo pomėgį pavertė darbu – stebėtoju (būtent taip ir vadinami klimato pokyčius fiksuojantys meteorologai) dirbo Dotnuvos akademijoje. Ten esančioje agrometeorologijos stotyje išdirbo aštuonerius metus, kol Biržuose atsirado laisva vieta ir ponas Bronius buvo perkeltas dirbti į šią stotį.

„Perkėlė arčiau namų. Pats esu iš čia kilęs, visai prie Latvijos sienos yra toks miestukas – Nemunėlio Radviliškis. Ten mokiausi. Beje, viena kolegė baigė būtent tą pačią mokyklą tik truputį vėliau – sinoptikė Teresė Kaunienė. Labai daug kažkodėl iš šiaurės Lietuvos dirba arba klimatologais, arba meteorologais, ypač Vilniaus hidrometeorologijos tarnyboje. Juokaujame, kad labiau į orus dairomės“, – pastebi B. Medinis.

Laikrodžiai pasaulyje rodo tą patį laiką

Kaip juokauti nevengiantis B. Medinis sako, jis beveik niekada neišeina iš namų, bet ir neišeina iš darbo. Jo namuose, arba Biržų meteorologijos stotyje, apsilankę žmonės dažniausiai sutrinka pažvelgę į laikrodžius.

„Įėję į mūsų kabinetą atjaunėjate trimis valandomis. Tokį laiką laikrodžiai rodo pas visus pasaulio meteorologus, kad jie nepasiklystų laike. Amerikoje bus 10 val. atsilikęs laikas, o Japonijoje gal jau bus pavakarė ir mes nesusišnekėsime. [...] Tarsi nustatyta tokia meteorologinė para“, – paaiškina B. Medinis.

Anot jo, tokiu būdu lengviau nurodyti tikslų laiką, kada įvyko koks meteorologinis reiškinys. „Mūsų pagrindinis principas – kad laiku ir kiek įmanoma kokybiškesni duomenys pakliūtų visiems sinoptikams. Jei atėjo laikas atlikti matavimus, nors ir akmenys kristų, turime išeiti, užfiksuoti, sugrįžti ir, svarbiausia, laiku perduoti“, – nurodo B. Medinis.

Jei atėjo laikas atlikti matavimus, nors ir akmenys kristų, turime išeiti, užfiksuoti, sugrįžti ir, svarbiausia, laiku perduoti.

Temperatūrą matuoja net keli termometrai

Biržų meteorologijos stočiai priklauso maždaug hektaro dydžio plotas, kuriame ir atliekami reikalingi matavimai. Iš pirmo žvilgsnio vieta, kur įsikūrusi Biržų meteorologijos stotis, niekuo neišsiskiria iš aplinkos. Miesto pakraštyje, kur įsikūręs nuosavų namų kvartalas, šalia gatvės stovi nedidelis namas. Aplink jį auga augalai ir tik įvažiavus giliau į kiemą atsiveria didelis pievute užžėlęs laukas. Arčiau namo – tvora aptverta aikštelė, o joje stovi įrenginiai, kurie galėtų priminti filmuose apie kosmosą naudojamus prietaisus.

[...] Tik įėjus į aikštelę, pirmiausia atsiduriame prie nedidelio kelių kvadratinių metrų žemės ploto, kur padėti trys termometrai. Jie savo dydžiu kone perpus lenkia mums įprastus termometrus. Prie jų dar įtaisytas ir šviestuvas, nes termometrus reikia patikrinti ir naktį.

„Mes ateiname kas tris valandas. Per tą laiką, kol mūsų čia nebūna, gali būti, kad, pavyzdžiui, temperatūra pakils ir vėl nukris. Atėję to nepamatytume, todėl vienas termometras fiksuoja pačią didžiausią vertę, kol mūsų nėra. Jis užsifiksuoja ant pačios didžiausios temperatūros, kurią pasiekė. Atėję šį termometrą nukrečiame. Kitas termometras atvirkščiai – fiksuoja žemiausią, o dar vienas – momentinę temperatūrą“, – paaiškina B. Medinis.

Lietaus kiekį paskaičiuoti lengviau nei sniego

Biržų meteorologijos stotyje termometrai užkasti 5, 10, 15 ir 20 cm gylyje. Jie rodo žemės temperatūrą, o jų duomenys automatiniu būdu keliauja tiesiai į kompiuterius. Dar vienas termometras laikomas 2 cm aukštyje. Jis fiksuoja šalnas, nes žemiausia temperatūra būna būtent kelių centimetrų aukštyje nuo žemės. Pasirodo, oro temperatūra ties maždaug mūsų nosimi ir kojomis gali skirtis drastiškai.

„Moteris skambino ir klausė – kokia temperatūra. Vienas mūsų pokštininkas, budintis meteorologas, jai pasakė – kam jums reikia, ar nosiai, ar kojoms? Ta moteris net supyko – ne juokaukite, o sakykite teisybę. Tai jis pasakė – oro temperatūra, t. y. maždaug 1,5 m aukštyje, siekia 22 laipsnius šalčio, o ant sniego – 32 laipsnius. Todėl mes ir juokaujame. Kodėl per speigą šąla kojos? Nosiai yra 15 laipsnių šilčiau nei kojoms. Šis didžiulis skirtumas būna, kai ramu, giedra ir šalta. Šaltas oras sunkesnis, jis nusileidžia ant sniego“, – teigia B. Medinis.

Aikštelėje, kurioje pristatyta įvairių įrenginių, dėmesį patraukia du tarsi į dangų žiūrintys vazonai. Pasirodo, tai – kritulmačiai. Vienas jų – automatinis, kuris duomenis siunčia tiesiai į kompiuterį. Kiti matavimai atliekami mechaniniu būdu.

„Tai paprasčiausias kibiriukas. Jei lyja lietus, jį kas šešias valandas keičiame. Kabinete yra menzūrėlė su padalomis. Išpylę matome, kiek milimetrų lietaus iškrito. Matuojame net dešimtosiomis milimetro dalimis. Žiemą blogiau – kai prisninga, sniegą reikia ištirpinti ir paversti vandeniu“, – nurodo B. Medinis.

Darbuotojų skaičiavimai – tikslesni už prietaisų

Nors daug kas Biržų meteorologijos stotyje modernizuota ir automatizuota, B. Medinis su kolegomis nepasikliauja vien automatika ir kartu naudoja senus išbandytus klimato matavimo metodus. Kartais net ir moderniausi įrenginiai negali pamatyti to, ką užfiksuoja patyrusio stebėtojo akis.

„Pavyzdžiui, turime lazerinį debesomatį, kuris matuoja debesų aukštį virš žemės. Jis fiksuoja debesis, esančius iki 10 km aukštyje. Į plunksninius debesis atsimuša lazeriukas ir parodo, koks tas aukštis virš žemės paviršiaus. Šie duomenys iš karto siunčiami į kompiuterį, kur juos apdorojame, įtraukiame į telegramą“, – sako B. Medinis.

Jo aiškinimu, vis dėlto šis prietaisas turi trūkumą – nustato tik tiesiai virš jo esančius debesis. Jei pasitaiko debesų plyšys, debesomatis fiksuos, kad yra giedra.

„Plyšys tarp debesų ypač būdingas kamuoliniams debesims, debesys susitelkia šone, todėl virš aparato nieko nėra ir jis rodo giedrą dangų, o mes jau iš savo patyrimo pagal debesų rūšį, jų evoliucionavimą duodame parodymus“, – tvirtina B. Medinis.