– Kada prasidėjo jūsų draugystė su gyvūnais? Kaip ir daugeliui žmonių – vaikystėje, ar buvote iš tų, kuriems vaikystėje tėvai neleido turėti  gyvūnų?

– Kadangi svajojau apie arklį, dabar suprantu, kodėl vaikystėje man jo neleido auginti. Tuo metu man buvo ketveri ar penkeri metai, atrodė, kad daugiabučio balkone toks augintinis galėtų bent jau nakvoti.

Pirmieji gyvūnai, su kuriais bendravau daugiau, – šuo ir katinas, kuriuos augino mano seneliai, gyvenę Vilniaus senamiestyje. Ten leisdavau labai daug laiko, ir gyvūnų tuose namuose, kiek prisimenu, visada buvo.

Kartais pavasarį senelis namo parnešdavo cypsinčių viščiukų. Kol jie paaugdavo ir iškeliaudavo į sodą, vesdavau juos pasivaikščioti į Reformatų skverelį. Dar vaikystėje neišdildomą įspūdį paliko puikiai dresuotas pareigūnų vokiečių aviganis, kurį į svečius atsivesdavo senelio draugas.

– Kada ir kodėl kilo mintis kurti televizijos laidą apie gyvūnus?

– Esu kūrusi įvairių laidų – ir kriminaline tematika, ir apie sveikatą, jaunimui, apie šunis ir kt. Kurti televizijos laidą apie gyvūnus man pasiūlė 1998 m., kai dirbau LNK TV, Kauno rajone, Lapėse. Tuometis generalinis direktorius žinojo, kad domiuosi gyvūnais, pati juos auginu, dalyvauju tarptautinėse parodose.

Gyvūnų augintojų pasaulis yra labai įdomus. Įvairūs ne tik gyvūnai, bet ir patys šeimininkai: o kur dar laukiniai gyvūnai – tik spėk filmuoti.

– Kaip susirandate pašnekovų? Ar vis dar sugebate nesikartoti per tiek metų?

– Gyvūnų augintojų pasaulis yra labai įdomus. Įvairūs ne tik gyvūnai, bet ir patys šeimininkai: o kur dar laukinės gamtos gyvūnai – tik spėk filmuoti.

– Kokius ypatingus gyvūnus teko filmuoti laidai?

– Buvo įdomu filmuoti tamsoje švytinčius skorpionus, žvelgti žirafai į akis jos galvos aukštyje. Itin patiko povandeninių filmavimų metu stebėti Platelių ežero žuvis. Labai įdomių gyvūnų yra Lietuvos jūrų muziejuje, pavyzdžiui, tokios ilgos, plonytės, stačiai tarp žolių besislepiančios ir su jomis linguojančios žuvys, kurias pastebėsite tik geriau įsižiūrėję.

Kitaip: Rasai įdomu tai, kad kai kurie gyvūnai filmavimo metu pradeda elgtis kitaip, nei tikisi jų šeimininkai. R. Eilunavičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokių su gyvūnais susijusių nuotykių yra buvę per filmavimą?

– Kadangi nuolat kas nors vyksta, tai tampa nebe nuotykiais, bet įprasta filmavimų dalimi. Prisimenu, kai nuo pašnekovės rankos per interviu ant manęs vis šokinėjo medlaipė varlė. Į filmavimo aparatūros krepšį per filmavimus būtinai įlenda kokia katė, šeškas, įšoka triušis, jei tik skubame ir paliekame atvirą. Nuo operatoriaus yra tekę nurinkinėti gyvalazdes. Dar buvo netikėtas žirafos bučkis. Filmavimo metu vidutinės ir didžiosios papūgos būtinai stengiasi nutūpti ant rankos, jei spėji ją ištiesti, peties ar galvos.

Įdomu tai, kad kai kurie gyvūnai filmavimo metu pradeda elgtis kitaip, nei tikisi jų šeimininkai. Katės, kurios, pasak jų augintojų, įprastai slepiasi nuo žmonių, ateina ir noriai draugauja, pozuoja, šuo, iš kurio šeimininkai negali atimti nei pagaliuko, nei žaislo, su manimi noriai dalijasi ir nusviestą atneša, atiduoda, o šeimininkai apie tai, kaip gyvūnas elgiasi su jais, prisipažįsta jau po žaidimų.

– Kas jums labiausiai patinka šiame darbe?

– Malonumas. Milžiniška gyvūnų įvairovė, spalvingi pašnekovai, daugybė naujos informacijos, nuolatinis tobulėjimas stengiantis šiuolaikiškai nufilmuoti ir parodyti labai skirtingus gyvūnus. Ką reiškia jau vien jų dydis – nuo kelių milimetrų iki kelių metrų. Kai hobis tampa darbu, dažniausiai net nejauti, kad dirbi.

– Rodote žiūrovams ir pasakojate apie svetimus gyvūnus. Kokius gyvūnus pati esate auginusi?

– Esu turėjusi šunų, kačių, lapapilvių gyvalazdžių, akvariumo žuvyčių, pilkąją Afrikos papūgą ir kt. Domiuosi įvairiais gyvūnais.

– Kokie gyvūnai šiuo metu gyvena jūsų namuose? Kodėl būtent jie? Kokie jie, kuo ypatingi?

– Šiuo metu mano namuose gyvena dvi Birmos veislės katės – melsvas (pilkas) katinas ir sabalinė katė. Šios veislės kates pasirinkau dėl ypač gero būdo ir kailio savybių – jos neturi poplaukio, kailis švelnus lyg šilkas, nedaug priežiūros, daug džiaugsmo. Katės puikiai sutaria su visais šeimos nariais, ypač vaikais.

Nors yra tokios pat veislės, abi katės – skirtingo būdo. Penkerių metų Burmistras – namie tiesiog Burmis – ramesnis, mėgstantis ne tik pažaisti, bet ir pamiegoti. Vivi (tokį vardą suteikė veisėja), kuriai tik pora metų, – daug smalsesnė, šiek tiek aktyvesnė. Gyvename name, abu puikiai gaudo peles.

Augintinis: Burmis mėgsta ne tik pažaisti, bet ir pamiegoti. R. Eilunavičienės asmeninio archyvo nuotr.

Man tų pelių labai gaila, tai su katėmis „sutarėme“ taip: jos pagauna, apie tai informuoja sumiauksėdamos, nors šiaip miauksėjimo išvis neišgirsi, yra tylios. Tada aš, vyras arba dukra atsinešame stiklainį, ir į jį Burmis pats įdeda pelę, už tai gauna skanėstą. Jei pagauna Vivi – ji tiesiog paleidžia mums po kojomis tarsi sakydama: imkite. Tenka gaudyti, vaizdelis būna geras. Dukra įgudusi, viens du – ir pelė stiklainyje. Tokias stiklainyje šokinėjančias peles panešame tolėliau nuo namų ir paleidžiame. Jauniausias sūnus mums maloniai užleidžia tokias pareigas, tačiau mielai prižiūri kates.

Abi katės puikiai sutaria nuo pirmų dienų. Burmiui skyrėme kiek daugiau laiko, pastebėję jo gabumus, – už kąsniuką uoliai vykdo kai kurias komandas. Pavyzdžiui, pakviestas vardu ir ištarus „Pas mane“, atlekia iš bet kurios namų vietos, tada atsitupia priešais ir žiūri į akis, kol gauna kąsnelį. Taip pat puikiai atlieka šuolį per ranką („Op!“).

Katinai turi išsiugdę puikų laiko pojūtį, todėl, jeigu žadintuvas nesuskamba, jie ateina žadinti. Kol buvo mažesni, mėgino mus kelti švintant, kad su jais pažaistume. Kadangi provokacijoms nepasidavėme, tuoj pat prisitaikė ir būna ramūs, laukia, kol atsikeliame. Taip pat išmokiau ramiai reaguoti ir leisti nukirpti nagučius.

Mūsų lapapilvės gyvalazdės ir katinai namuose nesusitinka – kad ir kaip maskuotųsi, gyvalazdės neliktų nepastebėtos. Todėl vabzdžiai gyvena specialiai jiems įrengtame insektariume. Mėgstamiausias šios rūšies gyvalazdžių skanėstas – gervuogių lapai, kurių žiemai užšaldome. Prieš duodant gyvalazdėms, žinoma, būtina pasirūpinti, kad lapai būtų kambario temperatūros.

– Turite savo svajonių gyvūną?

– Svajoti galima apie daug ką, tačiau su patirtimi ateina ir įgūdžiai svarstyti ne tik apie galimybes auginti gyvūną, bet ir apie jam būtinas sąlygas. Kai kuriais laukiniais gyvūnais apskritai geriau grožėtis tik iš tolo.

– Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be gyvūnų?

– Trumpam – gal. Tačiau tie, kurie neturi galimybės auginti namuose, visada gali grožėtis paukščiais gamtoje ar tiesiog žvelgdami pro langą, vasarą stebėti įvairiausius spalvingus vabzdžius, klausytis bundančio miško garsų. Gyvūnų yra beveik visur, tik dažniausiai juos ne taip lengva pastebėti. Jie tikrai yra mūsų gyvenimo dalis.