Geriausias būdas kovoti su invaziniais vėžiais – juos valgyti

Nors apie į Lietuvą atklydusių ar įvežtų invazinių vėžių rūšių naikinimo akcijas, mokslininkų atliekamus tyrimus nemažai kalbama žiniasklaidoje, tačiau dauguma poilsiaujančių prie vandens telkinių ar net pačių vėžiautojų vis dar nežino, kaip invazinius vėžius atskirti nuo lietuviškųjų, kokiais būdais juos galima gaudyti, ar tam reikalingi leidimai.

„Pagrindiniai šių invazinių vėžių populiacijos mažintojai esame mes – visi piliečiai, tačiau apmaudu, kad daugelis nežino, kad šiuos invazinius vėžius galima gaudyti visokiais būdais ir bet kokiu laiku, nereikia ir leidimų, o skonis šių vėžių prilygsta lietuviškiesiems“, – sakė Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotoja Marija Tamkevičiūtė.

Plintantys invaziniai vėžiai – grėsmė lietuviškiesiems

Pastaruoju metu vėžių aptinkama Baltijos jūroje, miestų taršos paveiktose upėse, tokiose kaip Nemunas ar Neris,  ne tik vasarą, bet ir šaltuoju metų laiku. Tokie pokyčiai vyksta ne dėl augančio Lietuvos vėžių atsparumo taršai ar chemijos pramonei, o dėl to, kad į Lietuvos vandenis patenka vis daugiau naujų vėžių rūšių.

Iš viso Lietuvos vandens telkiniuose gyvena keturios vėžių rūšys: plačiažnypliai (tikrieji istoriniai Lietuvos vėžiai), taip pat siauražnypliai vėžiai, kurie nuo senų laikų natūraliu būdu yra atkeliavę į mūsų kraštus iš Rytinės Europos dalies ir invaziniai, nenatūraliu būdu įveisti žymėtieji ir rainuotieji vėžiai. Pagrindiniai jų skiriamieji bruožai – skirtingų formų ir dydžių žnyplės, dėmės, esančios ant žnyplių ir dryžiai uodegos nugarinėje dalyje.

„Labai svarbu, kad žmonės skirtų vėžius, nes nuo rūšies priklauso, kaip ir kada juos galima gaudyti. Žymėtieji (arba dėmėtieji) vėžiai į Lietuvą perkelti iš Šiaurės Amerikos, siekiant atkurti dėl vandenų užterštumo, įvairių ligų, klimato kaitos įtakos ir kitų priežasčių nykstančią ir vis mažėjančią mūsų, lietuviškųjų plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių populiaciją. Jie buvo pasirinkti vien dėl to, kad yra atsparūs marui, tačiau nebuvo pagalvota, kad šie vėžiai patys yra jo nešiotojai. Kiti parazitiniai rainiuotieji vėžiai į Lietuvą atkeliavo patys, kaip spėjama – iš Lenkijos. Iš visų Lietuvoje gyvenančių rūšių šie vėžiai mažiausiai reiklūs gyvenamajai aplinkai. Didelei populiacijos gausai įtaką turi ir jų vislumas. Pavyzdžiui, lietuviškieji plačiažnypliai vėžiai pradeda daugintis tik sulaukę ketverių metų, o rainuotieji – vienerių. Plačiažnyplių vėžių patelės nešioja tik 100 kiaušinėlių devynis mėnesius, kai tuo tarpu rainuotųjų – 600 kiaušinėliai nešiojami kelias savaites. Dėl to, kad šios itin vislios parazitinės vėžių rūšys yra maro užkrato nešiotojos, mūsų lietuviškiems vėžiams gresia išnykimas“, – teigė M. Tamkevičiūtė.

Invazinius ir lietuviškuosius vėžius lengva atskirti

Plačiažnyplius vėžius lengviausia atskirti pagal plačias žnyples. Šie lietuviškieji vėžiai dažniausiai būna tamsiai rudi, užauga iki 300 gramų svorio, 20 cm ilgio. Siauražnypliai vėžiai užauga didesni už plačiažnyplius. Siauražnyplius lengviausiai galima atskirti iš šviesesnės kūno apačios, gelsvai žalio kūno viršaus ir pagal siauras, ilgas žnyples. Lietuvoje invaziniais pripažintus ir leidžiamus naikinti žymėtuosius vėžius galima atskirti pagal baltą dėmę ant žnyplių, ryšiai rudą viršų ir raudoną apačią. Dar vieną invazinę rainuotųjų vėžių rūšį paprasta atskirti iš tamsiai raudonų dryžių, esančių ant uodegos nugarinės dalies, blyškiai rudo kūno, žnyplių su spygliais. Rainuotieji vėžiai yra mažesni už kitus vėžius ir dažniausiai randami iki 13 centimetrų ilgio.

Lietuviškųjų vėžių gaudymui – apribojimai, invazinių – viskas leidžiama

Pasak neetatinio aplinkos apsaugos inspektoriaus Lauryno Okockio, invaziniai vėžiai, kitaip nei lietuviškieji, yra tokie nereiklūs, kad juos galima pagauti beveik ištisus metus, tačiau išsiruošus vėžiauti reikia žinoti ir pagrindines vėžių gaudymo taisykles, kad vėliau už netinkamai pagautus vėžius ar pernelyg didelį jų kiekį nebūtų skirta bauda.

„Kalbant apie vėžių gaudymą, pirmiausia reikia išskirti saugomus lietuviškuosius vėžius (plačiažnyplius ir siauražnyplius) ir invazinius (žymėtuosius ir rainuotuosius). Gaudyti lietuviškiems vėžiams, kaip ir žuvims, reikalingas mėgėjiškos žūklės leidimas, kuriuos galima įsigyti internetu ar loterijos terminaluose. Per parą draudžiama sugauti daugiau nei 50 lietuviškų vėžių, kurių minimalus dydis turi būti ne mažesnis nei 10 cm, matuojant nuo galvos priekio iki ištiestos uodegos galo. Lietuviškuosius vėžius nuo liepos 15 d iki spalio 15 d. galima gaudyti  ne daugiau nei penkiais bučiukais arba samteliais“, – teigė L. Okockis.

Tuo tarpu apribojimų, kaip gaudyti invazinius žymėtuosius ar rainuotuosius  vėžius, nėra. Juos galima bandyti sugauti ir bučiukais, ir samteliais, rankomis, graibšteliu, kuoliuku ar virvele, ant kurių pririšamas masalas ir kitais būdais. Taip pat invazinius vėžius galima gaudyti dideliais kiekiais, nepaisant jų dydžio ištisus metus, nes jų galima rasti net ir žiemos metus. Šiuos vėžius galima aptikti Nemune, Kauno mariose, Kuršių mariose,  Baltijos jūros pakrantėje, bei daugelyje Lietuvos ežerų, upių ir upelių.

Geriausias būdas kovoti su invaziniais vėžiais – jų valgymas 

Žalieji siūlo lietuviškuosius vėžius saugoti, o invazinius – valgyti. „Tai – geriausias būdas apsaugoti mūsų vietines vėžių rūšis. Paprasčiausias paruošimo būdas – gyvus vėžius sumesti į verdantį vandenį, tuomet priberti druskos, krapų ir palaukus kol vanduo vėl užvirs juos pavirti dar kelias minutes. Mirusius vėžius virti nerekomenduojama, nes žuvę jie labai greitai pradeda gesti. Jei išsivirę vėžius neesate tikri, ar jie buvo gyvi ar – ne, reikia pasižiūrėti į jo uodegėlę. Jei vėžys buvo negyvas, uodegėlė jį išvirus išlieka tiesi, o jei gyvas – susiriečia“, –  sakė M. Tamkevičiūtė.