Tiesa, Albinas pripažįsta, kad jo, kaip šunų kirpėjo, pirmieji žingsniai buvo toli gražu ne rožėmis kloti. Buvo sunku ne tik surasti klientų, bet ir išsilaikyti finansiškai, mat viską, ką uždirbo, investavo į savo kirpyklą.
Suprato nuo mažens
Apie kirpyklą „Sagis“ sužinojau gana atsitiktinai. Žiūrėdama įvairius „Instagram REELS“ pamačiau, kaip jaunas vyrukas maudo ir kerpa ne šuniuką, ne kačiuką, o ožiuką. Vaizdo įrašas išsyk patraukė dėmesį: kodėl kirpykloje lankosi ožiukas, juk tai paprastai ūkio gyvūnas? Ir kaip vyras atrado šią profesiją? Juk gyvūnų kirpyklose dažniausiai savo meistriškumą su žirklėmis demonstruoja dailiosios lyties atstovės? Kaip Albinas susidomėjo šia profesija?
Išgirdęs klausimų virtinę pašnekovas neslepia, kad jį dirbti su gyvūnais traukė nuo mažumės. Dar mokyklos suole buvo mąstęs apie šunų kirpėjo darbą, bet anuomet nebuvo tiek informacijos apie tai. Dėl to ilgainiui ėmė svarstyti apie veterinarijos gydytojo profesiją. „Vis dėlto supratau, kad tai ne mano kelias ir vėl pradėjau galvoti apie šunų kirpimą“, – prisimena A. Milašius.
Jis pasidžiaugia, kad šunų kirpėjų vyrų randasi vis daugiau, tačiau pripažįsta, kad prieš trejus metus klientai kiek nustebdavo, jog jų augintinį gražins vyras. Vis dėlto pašnekovas pabrėžia, kad, kerpant gyvūnus, reikia ir fizinės ištvermės: didesnius šunis tenka kelti į vonią, ant stalo, reikia juos išlaikyti. Dėl to šunų kirpėjų darbo Albinas nevadina išskirtinai moteriška profesija. Dabar, anot pašnekovo, šią profesiją renkasi daugiau vaikinų, tad ir nuostabos klientų veiduose mažiau.
Ypatingas pavadinimas
Šunų kirpimo kursus baigęs Albinas pradėjo galvoti apie nuosavą kirpyklą. Ją vėliau pavadino „Sagiu“. Pasirodo, kad pavadinimas jam turi ypatingą simbolinę reikšmę, mat tai buvo jo mylimo šuniuko, jau iškeliavusio į amžinuosius medžioklės plotus, vardas.
Prisiminęs pirmuosius savo, kaip šunų kirpėjo, metus, Albinas, mintyse atsukdamas laiką, šypsosi, tačiau neslepia, kad pirmieji žingsniai buvo sunkūs. Viską, ką uždirbo, jaunuolis investavo į kirpimo, priežiūros įrangą ir pamažu judėjo savo svajonės link – nuosavos kirpyklos atidarymo. Šių metų rugpjūtį „Sagis“ švęs ketvirtą savo gimtadienį.
„Pirmi dveji metai buvo tikra katorga, – juokiasi atsiminęs. – Tada dar nieko nemokėjau, nieko nežinojau. Dirbau vienas, neturėjau jokios pagalbos, nebuvo, kas galėtų pamokyti, parodyti. Kai esi pradedantysis, sunku ir klientų susirasti, o juk reikia kažkaip išsilaikyti. Tačiau esu įsitikinęs: jei nori ką nors pasiekti – vienaip ar kitaip tai pavyks padaryti. Svarbiausia dirbti ir nenuleisti rankų. Dabar jaučiu, kad jau skinu savo sunkaus darbo vaisius, nors tikrai teko įdėti nemažai pastangų.“
Pirmi dveji metai buvo tikra katorga. Tada dar nieko nemokėjau, nieko nežinojau. Dirbau vienas, neturėjau jokios pagalbos, nebuvo, kas galėtų pamokyti, parodyti.
Apkirpo ir ožiuką
Dažniausi A. Milašiaus klientai – šunys, jūrų kiaulytės, triušiukai. Tačiau visai neseniai į jo saloną grožio procedūrų užsuko išties netikėtas svečias – ožiukas Laimis.
„Moteris labai myli gyvūnus ir pradėjo auginti ožiuką. Jam buvo 3,5 mėnesio, kai buvo atvežtas į pirmą SPA procedūrą. Moteris pasiteiravo, ar kerpu ožiukus. Pasakiau, kad dar neteko, bet mielai priimčiau“, – naujo iššūkio nepabijojo kirpėjas.
Laimis kirpykloje jautėsi taip, lyg grožio procedūros jam būtų visiškai įprasta rutina. Įkeltas į vonią, ožiukas nesiblaškė, nebliovė, ramiai leidosi maudomas, glostomas. Vėliau Albinas jam sutvarkė šukuoseną, patrumpino plaukučius. Padailino ir ragučius – švelniai juos sutvarkė dilde, suformavo gražų „manikiūrą ir pedikiūrą“.
„Jis labai socialus gyvūnas. Nė kiek nestresavo arba to visai neparodė. Nebijojo kitų kirpyklos klientų, bendravo su šuniukais. Laimis jautėsi drąsiai ir užtikrintai“, – apie savo neeilinį klientą tik gražiai atsiliepia Albinas.
Klientai – ne tik vilniečiai
Keleri metai praktikos, ir Albinas didžiuojasi turintis ištikimų klientų ratą, kuris pastaruoju metu plečiasi. Į jo kirpyklą pasigražinti atvežami šuniukai ne tik iš sostinės ir rajono – atvyksta ir uteniškių, buvo klientų net iš Suvalkijos. Kirpykloje „Sagis“ lankosi ir alytiškių, kauniečių.
„Pas mane atvykę žmonės sako, kad jų miestuose šuniukus negražiai apkerpa, neišpildo jų lūkesčių“, – tai, ką girdi iš atvykstančių klientų, perduoda savo amatui pasišventęs kirpėjas.
Vyras pasidžiaugia, kad žmonės vis daugiau dėmesio skiria savo augintiniams, rūpinasi jų higiena. „Viena klientė pasakojo, kad jos šuniukas dažniau lankosi kirpyklose nei ji pati“, – nusijuokia Albinas.
Vyrai būna ne tik barberiai
Laisvalaikį Albinas stengiasi leisti prasmingai. Kai dar buvo moksleivis, mintys sukosi apie šunų kirpėjo profesiją, tačiau stigo žinių. Dabartinių moksleivių žinių spragas apie tokią specialybę jis bando užpildyti važiuodamas į mokyklas – jose veda edukacijas. Į jas vyksta ne vienas, kartais pasikviečia kolegę, o ištikimiausia palydovė yra jo kirpyklos „direktorė“ – Vakarų Škotijos baltoji terjerė Snaigė.
Noriu vaikams parodyti, kad vyrai gali būti ne tik barberiai, bet ir šunų kirpėjai.
„Noriu vaikams parodyti, kad vyrai gali būti ne tik barberiai, bet ir šunų kirpėjai. Kartais į mokyklas važiuoju vienas, kartais – su kolege. Visi labai teigiamai į mus žiūri, atsivežu savo šuniuką – kirpyklos „vadovę“ vestukę. Kai pamato šuniuką, vaikams sukyla emocijos“, – savo nauja veikla patenkintas Albinas.
Bene labiausiai džiugina, kad po jo edukacijos mokyklinukai daugiau sužino apie naują profesiją, užduoda aibę klausimų. Ar nors vienas mokinys pasiryš rinktis tokį profesinį kelią – nežinia, tačiau Albinas sako, kad jei jis bent maža dalimi prisidėjo prie to, kad vaikai sužinotų apie naują profesiją ir jos užkulisius, tai jau pakankama motyvacija tęsti pokalbius su jaunąja karta.
(be temos)
(be temos)
(be temos)