Jau visą mėnesį pavasaris. Taip, nuo vasario vidurio orai mums šnibžda tik vieną šį pasirinkimą – vadinti tokį gražų metą ne žiema, o pavasariu. Žinoma, pradžia buvo kaip ir visos – dar be šilumos, be plačių sparnų. Vis dėlto pavasaris visada kupinas optimizmo ir veržlumo, kiekviena jo diena yra ne naujiena, o reiškinys. Ką galima sudėlioti iš tokių reiškinių? Kas gali sutalpinti visas pavasario dienų žinias, įvykius ir tempą?
Jau kelias dienas regime šilumą, kuri buvo mūsų laukiama, bet nežinome, ar ji išliks. Jos pakako kai kuriems gyvūnams ir augalams apsispręsti. Štai ir ketvirtadienį, šv.Juozapo ir Pempės dieną, mes jau nesižvalgome sugrįžtančių pempių ir žiūrime, ar prieš mėnesį sugrįžusios jos nesuka lizdų. Gali būti, kad paukščiai neskubės, nors kas ten žino...
Štai peri ne tik krankliai, bet ir lizduose tupinėja varnos, kovai subruzdo savo kolonijose. Miestuose, kur iki kovo pirmosios nesuskubta išardyti jų lizdų, dabar tą daryti vėlu – draudžia įstatymas. Taigi paukščiai turės laisvę ir būtinai ją realizuos.
Beje, ar perėjimas anksčiau įprasto laiko gali paveikti jų įpročius ir biologiją? Taip, tokie pokyčiai galimi, nes Vakarų Europoje ir Britų salose, jausdami žmogaus sukurtų sąlygų svarbą, kai kurių paukščių veisimosi terminas sutriko. Čia karveliai keršuliai randami perintys net žiemą, varnėnai jauniklius maitina kovą, o didžiosios antys peri nuo vasario iki spalio. Paklausite, ar nuo to paukščių gali būti daugiau? Ko gero, taip. Ypač kai kurių rūšių.
Kitoms rūšims ta pati Vakarų Europa, deja, yra naikinimo vieta. Štai ką tik skambinęs gamtininkas pasiguodė, kad beveik 300 ha lauke Švenčionių rajone, kur pavasarį giedodavo bent dešimt vieversių, dabar neišgirdo nė vieno. Na, gal dar sugrįš, gal suplazdės vienas kitas. Čia turėtų perėti bent 20 ar 30 jų porų.
Jei nežinotume, kad visą žiemą pempes, vieversius, strazdus bei kitus mūsų krašto paukščius Vakarų ir Pietų Europos žmonės milijonais šaudo ir valgo, nerastume paaiškinimo, kur jie pradingsta. Juk mes juos mylime, saugome, jų laukiame.
Sušvitus saulutei, ėmė plazdėti geltonsparniai drugiai citrinukai, skraidyti dilgėlinukai, spungės. Ant žibuoklių ir darželio snieguolių supasi bitės. Pavasaris žingsniuoja pirmyn. Jo gyvybės neužgniauš nei atvėsęs oras, nei sniegelis ar lietus. Taigi likime ir gyvenkime su pavasariu, nes tik jis mus moko teisingų dalykų – optimizmo, darbštumo ir atsakomybės už visus savo veiksmus.
Naujausi komentarai