Mes neretai pabrėžiame, koks svarbus miškas įvairiems gyvūnams – žvėrims ir paukščiams, vabzdžiams, varliagyviams, ropliams ir kt. Bet kartais pamirštame, jog miškai be medienos gamina ir tiesioginę augalinę maisto produkciją.

Versdami šimtamečius medžius popieriumi, baldais, statybos priemonėmis ir net automobilių interjerais prisiminkime, kad nesuskaičiuojamoms ekosistemoms ilgaamžis miškų formavimasis yra itin svarbus. Apie vieną šio reiškinio aspektą, tiesiogiai susijusį su miško būkle, pasakoja Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos jaunesnysis mokslinis darbuotojas daktaras Jonas Kasparavičius.

Medžių ir grybų simbiozė – jų egzistavimo būtinybė

Dauguma valgomųjų ir nevalgomųjų kepurėtųjų grybų, tokių kaip baravykai, piengrybiai, voveraitės, baltikai, ūmėdės, musmirės ir daugelis kitų, gyvena simbiozėje su medžiais. Vegetatyvinė šių grybų grybiena su medžių šaknimis sudaro mikorizę. Iš medžių grybai gauna įvairių maisto ir biologiškai aktyvių medžiagų, o medžiams tiekia vandenį ir mikroelementus. Esant įvairiems aplinkos pokyčiams šie tarpusavio santykiai gali kiek svyruoti vienos ar kitos pusės naudai, tačiau abiem pusėms yra būtini.

Minėtieji grybai gamtoje be medžių gali išgyventi tik labai trumpą laiko tarpą ir tai ne visada. Medžiai be grybų irgi auga nenoriai ir sunkiai. Arba išvis neauga. Tai patvirtina vadinamieji  „pionieriniai“ augalai, kurie pirmieji įsikuria naujai atsiradusiose žemėse, pavyzdžiui, po ugnikalnių išsiveržimo susiformavusiose salose. Jie gali augti ir be grybo simbionto, tačiau jei tik jų augimo vietoje yra toks grybas, būtinai su juo formuoja mikorizę. Dėl šios priežasties iškirtus medžius išnyksta ir jų grybai simbiontai. Kadangi tas pat grybas gali būti susijęs su kelių netoliese augančių medžių šaknimis, tai nukirtus tik vieną ar keletą iš jų grybas išliks. Gaus mažiau maisto medžiagų, derės silpniau, o greičiausiai kelerius metus išvis nederės. Na, o jeigu miškas ar dideli jo plotai iškertami plynai ir iškart neatsodinami ar natūraliai neatželia, tai po kokių poros metų ten tokių grybų nebelieka.

Bet koks įsiveržimas į mišką daro žalingą poveikį

Mūsų atliekamų grybų tyrimų metu teko stebėti, kad net praretinus vidutinio amžiaus mišką dėl staigaus apšviestumo pakitimo porai metų labai sumažėja ar net išvis nustoja derėti bent jau kai kurių vertingų rūšių grybai. Tas pat nutinka sunkiasvorei miško technikai įvažiavus į vietas, kuriose kasmet gausiai dera, pavyzdžiui, voveraitės. Tai iš dalies susiję su tuo, kad labai suslegiamas dirvožemis ir jame sutrinka vandens bei (o tai ne mažiau svarbu) oro cirkuliacija. Grybai yra labai intensyviai kvėpuojantys organizmai. Jiems reikalingas struktūrizuotas, orui ir vandeniui laidus dirvožemis. Sunkių molingų, vandeniui ir orui nelaidžių dirvožemių jie nemėgsta. Dėl šių priežasčių didžioji grybienos dalis yra išsidėsčiusi paviršiniuose dirvožemio sluoksniuose, todėl sunkioji technika tiesiogiai pažeidžia ir grybieną.

Nors daugelio rūšių grybai auga įvairaus amžiaus miškuose, tačiau pagal tai, kokio amžiaus miškas jiems labiausiai tinkamas, kokiame jie intensyviausiai dera, visi jie yra skirstomi į jaunų, vidutinių ir brandžių miškų grybus. Tai nereiškia, kad brandaus amžiaus miške visiškai neauga jaunam miškui būdingos rūšys, tačiau tokiame miške jos būna labai negausios. Sąlygos augti ir derėti tokioms rūšims čia nėra labai palankios. Tai susiję su tuo, kad įvairaus amžiaus miške skiriasi mikroklimatas, dirvožemio struktūra ir cheminė sudėtis, augalinė danga ir dirvožemio mikro- ir makroorganizmų sudėtis. Aukštesniesiems grybams labai svarbi ir konkurencija su kitais dėl erdvės ir maisto medžiagų.

Brandūs miškai Lietuvoje – retenybė

Na o medžių, kurie šiems grybams tiekia didesniąją maisto medžiagų dalį, šaknys išskiria skirtingos sudėties ir kiekio išskyras. Išskyrų kiekis ir sudėtis kinta net per vieną vegetacijos periodą. Vieniems grybams labiau tinka jaunų medžių šaknų išskyros. Kitiems – vidutinio amžiaus medžių. Tretiems – senų. Iš dalies tai būdinga ir pavasarį, vasarą arba rudenį mėgstantiems derėti grybams. Bet tik iš dalies.

Grįžtant prie jauno miško galima pasakyti, kad jam būdingos tokios rūšys kaip kazlėkai, rudmėsės ir kiti. Dauguma mūsų populiariausių valgomųjų grybų intensyviausiai dera vidutinio amžiaus miškuose. Su brandžiuose ir perbrendusiuose miškuose intensyviau derančiomis rūšimis galima susipažinti Lietuvos raudonojoje knygoje, nes dauguma šių grybų, kaip ir brandūs miškai, Lietuvoje yra reti.

Jeigu jauniems ir vidutiniams miškams būdingas rūšis galima, nors ir labai negausiai, aptikti ir brandžiuose miškuose, tai brandžių miškų rūšių jaunuose miškuose aptikti nepavyks. Jiems tinkamiausios yra stabilios brandaus miško mikroklimatinės ir kitos minėtos sąlygos. Jeigu jaunas miškas formuojasi buvusio miško dalyje ar iškart iškirtus ir atsodinus mišką, jo rūšių įvairovė yra didesnė, dėl to jis būna atsparesnis nepalankioms aplinkos sąlygoms, pažeidimams ir ligoms.

Jeigu miškas sodinamas ilgą laiką buvusiuose žemės ūkio naudmenų plotuose, jame paprastai būna mažiau rūšių, tačiau, iš dalies dėl mažesnės tarpusavio konkurencijos arba kitų palankių sąlygų, kartais kai kurių rūšių grybai tokiame jauname miške dera labai gausiai. Būna, kad nesant dirvožemyje grybienos tokiose vietose miškas auga labai sunkiai. Dėl šios priežasties dabar ir jauni medeliai daigynuose dažnai dirbtinai inokuliuojami grybiena.