Grybų pasaulis – neišsemiamų atradimų erdvė

– Save vadinate grybų pasaulio edukatore, tinklaraštininke ir sakote, kad grybų karalystės tyrinėjimas – jūsų hobis, kuriam skiriate visą savo laisvalaikį. Įdomu, kaip grybai jums pasidarė tokie svarbūs – gal priežasčių reikėtų ieškoti vaikystėje?

– Vaikystėje atsirado meilė gamtai, domėjimasis ja, nes nemažai vasarų praleidau kaime pas močiutę. Augau Širvintų rajone, o močiutės vienkiemis buvo netoli Kernavės. Tais laikais neturėjome nei interneto, nei mobiliųjų telefonų, todėl tekdavo užsiimti tuo, kas yra aplinkui. Aplink buvo gamta – pievos, miškai, kur praleisdavome daugiausia laiko.

Su grybais vaikystėje, sakyčiau, buvo įprastas santykis. Pažinojau pagrindinius grybus, eidavome grybauti ir vieni, ir kartu su tėvais, bet iš esmės man grybai tebuvo maistas, nieko daugiau.

Kaip įdomiais organizmais, jais susidomėjau prieš kokius šešerius metus, kai akys vis užkliūdavo už pranešimų internete, kad grybai gali išgelbėti pasaulį ir pan. Ėmiau skaityti įvairius straipsnius, susipažinau su platesne grybų paskirtimi. Sužinojau, kad grybai gali padėti išspręsti problemas, su kuriomis susiduria dabartinis pasaulis.

– Iš pradžių ėmėte juos fotografuoti?

– Taip. Žavėjo neįtikimos grybų formos, spalvos, faktūros. Juolab kad, padidinus nuotrauką, viską matyti galėjai dar geriau. Paskui puldavau apie savo radinį ieškoti informacijos internete. Daugiausia rasdavau anglų kalba, lietuviškai įdomios ir suprantamos sunkiai pavykdavo rasti.

Pamenu, labai nudžiugau, kai vyras padovanojo knygą „Lietuvos grybai“. Atsiverčiau, o ten – mokslinė monografija, parašyta sausa, moksline kalba. Pusės nė nesupratau. Teko Gyvybės mokslų centre išklausyti mikologijos – mokslo apie grybus – kursą.

Grybai mane taip užvaldė, kad, vos radusi kokią įdomią istoriją apie grybus, dalydavausi ja socialiniuose tinkluose, o jie ilgainiui transformavosi, kaip aš juokiuosi, į savotišką grybų portalą. Pastebėjau, kad žmones tai domina. Paskui ir draugai ėmė po truputį klausinėti, ar negalėtų drauge su manimi eiti į mišką. Kurį laiką nedrįsau, bet, pasikvietusi kartu mikologę dr. Redą Iršėnaitę, pabandžiau su žmonėmis kartu keliauti į mišką grybų patyrinėti.

Po truputį pradėjau vesti edukacijas ir viena – pasakoti žmonėms apie paslaptingą grybų pasaulį. Norėjau praskleisti uždangą, kaip darniai veikia gamtos ekosistemos, kuriose visi miško organizmai sąveikauja tarpusavyje ir kur, pažeidus vieną grandį, automatiškai nukenčia ir kita.

Jaudino ir faktas, kad grybai – mažiausiai iki šiol tyrinėta organizmų karalystė, kuri savo gausa lenkia organizmų grupes (išskyrus bestuburius).

Įamžina: A. Plūkę žavi grybų formos, spalvos, faktūros. Fotografuodama juos mikologė primena, kad reikia ne tik valgyti grybus, bet ir žavėtis jais. / R. Pet­ru­se­vi­čiaus, A. Plū­kės nuo­tr.

– Minėjote, kad mikologija jums – hobis. Pati esate baigusi socialinius mokslus. Galbūt šie dalykai kaip nors siejasi tarpusavyje?

– Perkeltine prasme gal ir taip (šypsosi). Tai, ką studijavau ir ilgus metus dirbau, buvo susiję su žmonėmis ir jų sistemomis, t. y. kaip padėti iš sistemos iškritusiems žmonėms į ją sugrįžti.

Kažkada dirbau vien tik su žmonėmis, o dabar vedu juos į grybų pasaulį – sujungiu žmones ir grybus. Į grybų temą gilinuosi iš skirtingų perspektyvų. Su kolege turime įsteigusios savo verslą – elektroninę parduotuvę, kurioje prekiaujame medicininių grybų papildais. Kaip jau sakiau, sveikata – viena iš sričių, kai grybai gali labai padėti žmogui.

Ateityje norėčiau, kad visos mano veiklos susipintų su grybais dar labiau. Juk tiek daug inovacijų yra susijusios su šia tema. Kad ir kokia  industrija, vis tiek vienaip ar kitaip joje figūruoja grybai.

– Kaip vyksta jūsų edukacijos? Spėju, kad tai nepanašu į miško maudynes, kur žmogus tiesiog stebi savo buvimą miške…

– Kviečiu žmones pasivaikščioti į mišką, kur gyvai tyrinėjame grybus, mokomės juos pamatyti, kartu pasidaliju įdomiausiomis grybų pasaulio istorijomis. Dažniausiai tai būna koks nors senas miškas, kuriame  didesnė biologinė įvairovė. Tokiame miške gausu negyvos medienos, nes jame nuvirtę medžiai paliekami irti. Ten tikrai galima atrasti įvairiausių grybų. Nebūtinai valgomų – visokių.

– Jei tame kelyje nerastume nė vieno grybo? Ar prieš vesdama į mišką žmones maršrutą patikrinate?

– Dar taip nebuvo, kad nerastume nė vieno grybo, net jei edukacija vyksta viduryje žiemos. Ypač jei keliaujame grybų tyrinėti tokiu metu, kai vasara juda link rudens, kai pakanka drėgmės, palanki temperatūra ir miške – pats grybų vakarėlis. Jei edukacija vyksta man naujoje vietoje, visada stengiuosi maršrutą iš anksto pati viena patikrinti. Labiausiai dėl to, kad vesdama grupę visų mūsų nepaklaidinčiau.

– Neįtikėtina: grybai žiemą! Ar tai ne iš pasakos apie našlaitę, kurią pamotė išvijo žiemą į mišką rinkti žibučių?

– Tikrai ne (juokiasi). Kai sniegas užkloja žemę, grybų ieškome ant medžių, o ne ant miško paklotės. Vienas mano, kaip grybų edukatorės, tikslų – išmokyti žmones pastebėti įvairiausius grybus. Juk mes, sutikite, dažniausiai matome tik tuos, kuriuos pažįstame. Kai tik dėmesingai pradedame dairytis aplinkui, išmokstame pamatyti net ir labai mažus grybus; suprasti, kad tie keistos formos tvariniai, prilipę prie medžių, irgi yra grybai. Edukacijos praplečia žmonių matymą, todėl kitą kartą, nuėję į mišką, jie jau pastebi kur kas daugiau. Visur tie grybai ima vaidentis (juokiasi).

R. Pet­ru­se­vi­čiaus, A. Plū­kės nuo­tr.

– Ar teisingai supratau: per edukacijas jus domina ne vien valgomi grybai? Jie gali būti keistesnės formos, augantys keistesnėse vietose.

– Teisingai. Per edukacijas labiau akcentuoju grybų įvairovę, nors jei rengiu maršrutus specialiai Dzūkijoje, žinoma, ten randame daugiau valgomų grybų.

– Spėju, kad gūglo žemėlapių jums jau nebereikia: visus Lietuvos miškus pažįstate kaip nuluptus?

– Oi, ne, ką jūs. Mūsų tikslas – ne daugiau nueiti, bet daugiau pastebėti, patyrinėti. Todėl, kai įėjęs į mišką imi dairytis ir fotografuoti, gali keliuose kvadratiniuose metruose įstrigti visai dienai.

Bent aš ramiai pro mišką negaliu praeiti: visur akys kliūva. Turiu pafotografuoti, pasidomėti, ką radau. Pastaruoju metu vis kokių nors retenybių užtinku ir būtinai turiu jas ištyrinėti iki galo.

Norėjau praskleisti uždangą, kaip darniai veikia gamtos ekosistemos, kuriose visi miško organizmai sąveikauja tarpusavyje ir kur, pažeidus vieną grandį, automatiškai nukenčia ir kita.

– Ar lietuviai pažįsta ir daugiau valgomų grybų – ne tik baravykus, raudonviršius, voveraites?

– Tikrai tenka sutikti tokių žmonių, iš kurių pati apie valgomus grybus galėčiau daug ko pasimokyti. Tačiau vis dėlto daugelis pažįsta pagrindinius valgomus grybus. Daugelis nustemba, kai jiems parodau ant medžio augančią geltonąją geltonpintę. Tai ryški vienmetė kempinė. Angliškas jos pavadinimas – chicken of the wood (liet. miško vištiena). Radus šį grybą tinkamo dydžio, jis tikrai labai skanus. Dar paminėčiau mėšlagrybį, nors pavadinimas nekelia didelio apetito. Viena moteris pasakojo, kaip pas ją atvykę prancūzai ir radę tą grybą kieme stebėjosi, iš kur čia tokie gurmaniški grybai auga.

Kitas dalykas, kuris, kalbant apie grybus, man krinta į akis, – daugelis lietuvių nemoka tinkamai jų paruošti. Kai augau, pamenu, surinktus grybus mama pirmiausia nuplaudavo, tada visus viename puode ilgokai virdavo ir tik paskui iš jų kažką gamindavo.

Vis dėlto reikėtų žinoti, kad daugumos įprastų valgyti renkamų grybų nereikia papldomai virti. Apvirę jie prisigeria daug vandens ir dalis vertingiausių medžiagų su tuo vandeniu tiesiog išpilamos lauk. Grybai netenka dalies savo skonio, aromato. Todėl, jei tai pagrindiniai valgomi grybai (baravykai, raudonviršiai, ūmėdės, voveraitės), kurie nėra aitraus ar kartaus skonio, jų papildomai apvirti nereikia. Galite iškart kepti, troškinti ir pan. Ši rekomendacija netaikoma tokiems grybams kaip bobausiai, kuriuos būtina keliskart apvirti gerai vėdinamoje patalpoje, nes kitaip kyla grėsmė rimtai apsinuodyti.

R. Pet­ru­se­vi­čiaus, A. Plū­kės nuo­tr.

– Grybų karalijos gyventojais domitės jau šeštus metus. Koks faktas apie grybus jus pačią labiausiai nustebino?

– Kuo daugiau domiesi, tuo labiau supranti, kad grybų yra visur – aplink mus ir mumyse. Ne tik miške. Kaip gerai vienas mokslininkas pasakė, kad grybai mus lydi nuo gimdos iki kapo. Skamba žiaurokai? Tačiau tai tiesa, nes mūsų kūne (ant jo ir jo viduje) yra daugybė rūšių grybų. Mirštant grybai mus irgi išrenka, kitaip sakant, išskaido į atskiras daleles.

Mintis, kad išėjusio žmogaus dalelės tampa kitų organizmų dalelėmis, man visai graži. Tai natūralus gyvybės ratas: gamtoje niekas negimsta, jei kažkas nenumiršta.

Dar viena įdomybė, kad grybai labai stipriai prisidėjo prie tokio pasaulio, kokį matome dabar. Jie buvo tie organizmai, kurie prieš kelis šimtus milijonų metų padėjo augalams išlipti į sausumą, joje įsitvirtinti ir evoliucionuoti toliau. Todėl, jei nebūtų grybų, nebūtų ir miškų…

Kitas įdomus faktas, kad turbūt 90 proc. visų žemės augalų auga partnerystėje su grybais. Tik noriu pasakyti, kokią stiprią įtaką grybai daro mūsų aplinkai, o ir pačiam žmogaus gyvenimui. Grybai mums padeda išspręsti įvairiausias problemas. Jų veikliosios medžiagos naudojamos gaminant vaistus. Jie gali tarnauti kaip tvari medžiaga statybose. Grybų pagrindu sukurti maisto produktai tampa puikia mėsos alternatyva. Kadangi žmonių planetoje daugėja, natūraliai didėja ir maistingo maisto poreikis. Todėl daug baltymų turintys grybai – puiki išeitis. Grybus galima vadinti B grupės vitaminų šaltiniu. Juose randama vitamino E, geležies, vario, kalio, cinko, folio rūgšties. Dėl šių maistinių medžiagų grybus rekomenduojama valgyti tiems, kurie atsisako gyvūninės kilmės produktų.

– Esate mačiusi ir fotografavusi daugybę grybų. Kuris iš jų pats gražiausias?

– Vienas gražiausių grybų, kurių esu iki šiol radusi, man yra violetinis žagarūnas. Jis panašus į koralą, yra ryškiai violetinės spalvos ir retas visoje Europoje.

R. Pet­ru­se­vi­čiaus, A. Plū­kės nuo­tr.

– Skaniausias grybas?

– Man ir baravykai labai skanūs, pakepti ant sviestuko su svogūnais ir grietinėle. Taip pat jau mano minėta valgomoji geltonpintė, auganti nuo pavasario iki rudens parkuose, soduose, miškuose. Jaunutė, pakepta su česnakais ir šalavijais, tikrai labai skani.

Skėtinės žvynabudės – irgi išskirtinio skonio. Dedu jas pakeptas ant sumuštinių. Jei nežinotum, ką valgai, net nepasakytum, kad čia grybas.

Pievagrybius? Irgi kartais perku, ypač jei randu ekologiškų. Grybai – geras, sveikas maistas, todėl visada stengiuosi jų įtraukti į savo  racioną.

Labai mėgstu išbandyti naujus skonius. Vienas iš pastarojo meto mano kulinarinių atradimų – Lion’s mane, arba liūto karčių grybai. Lietuvoje jie neauga, bet mes su vyru nusipirkome jo auginimo rinkinį ir patys užsiauginome po stalu. Skonis panašus į krabų mėsos. Tikrai gardu. Ir labai įdomus procesas – gali matyti, kaip grybas formuojasi, keičiasi, auga… Miške šito nepastebėsi.

– Turbūt kai su vyru keliaujate, visur tik grybų ir dairotės?

– Panašiai (juokiasi). Keliones renkamės pagal gamtą. Einame į žygius, o jei nebūna miškų su grybais, man jau neramu, nuobodu...

– Ką manote apie invazinius grybus, kad ir iš Šiaurės Amerikos į Kuršių neriją atkeliavusius balsevičiukus? Miško eigulys Balsevičius buvo pirmasis žmogus, kuris juos Lietuvoje pamatė, paragavo ir… neapsinuodijo. Šiandien mikologai turi ir oficialų jų pavadinimą – raudongalviai baravykūnai. Ar teko jų matyti, ragauti?

– Žinau, kad tie balsevičiukai ir toliau iš pajūrio sėkmingai keliauja į Lenkiją. Mokslininkai nerimauja, kad jie gali išstumti ir mūsų žymiuosius baravykus. Bus matyti… Tačiau faktas – grybai juda, jų sporos gali nukeliauti tūkstančius kilometrų – net persikelti į kitą vandenyno pusę.

Pas mus atkeliavo baravykas – nėra ko skųstis, o štai į Šiaurės Ameriką iš Europos emigravo žalsvoji musmirė – mirtinai nuodingas grybas. Amerikiečiams tai didelė problema, nes žmonės tų grybų nepažįsta, o musmirės dažnai išauga net jų kiemuose. Tenka labai rimtai vietinius šviesti. Taigi, lietuviams labiau pasisekė.

– Socialiniuose tinkluose žmonės kelia savo laimikių – didžiausių pintinių su grybais nuotraukas. Kažin ar tiek reikia?

– Gerai būtų, kad žmonės turėtų saiko. Kartais jau iš nuotraukų matyti, kad surinkti vos išdygę baravykiukai, kurių pagal taisykles net rinkti negalima. Įsivaizduokime, kad jei tokiais tempais žmonės juos rinks, grybų populiacija gali pradėti sparčiai mažėti.

Raginčiau elgtis atsakingiau ir žiūrėti, kiek grybų įstengsite suvartoti per kartą arba kiek spėsite jų užšaldyti, sudžiovinti, užmarinuoti ar kitaip paruošti. Grybas yra toks produktas, kurį parsinešus namo reikia iš karto nuvalyti ir apdoroti. Negalima jų laikyti šaldytuve dieną ar dvi. Reikia iš karto šaldyti, džiovinti arba konservuoti. Maža to, jei gaminate kokį patiekalą su grybais, jį irgi reikia greitai suvalgyti – nepasilikti kitai dienai. Nes grybuose per laiką vyksta tam tikrų procesų ir kai kurie net valgomieji grybai gali pasidaryti kenksmingi sveikatai.

– Ne viskas, kas tose pintinėse, žmonėms yra pažįstama. Daugelis pirma prisigrybauja, o tik paskui aiškinasi, kokie tai grybai...

– Pastebėjau ir aš. Vis dėlto renkant augalus ar grybus galiotų pagrindinė taisyklė: jeigu nesi 110 proc. tikras, kad tai valgomas, geriau neimk. Dažnai žmonės prisirauna akivaizdžiai nuodingų grybų ir feisbuko grupėse klausinėja, nuodingi jie ar ne. Atsakymai būna patys įvairiausi. Nuo „jo, valgomi vieną kartą“ iki „taip, puikūs grybai, mes valgome“.

Arba prirenka retų ir saugomų grybų, o tik paskui aiškinasi, kas ir kaip. Mano patarimas: jei radote nežinomą grybą, geriau jo neraukite, o nufotografuokite, įdėkite užklausą internete ir tik faktams paiškėjus – rinkite.

R. Pet­ru­se­vi­čiaus, A. Plū­kės nuo­tr.

– Ko palinkėtumėte grybautojams, o gal net būsimiems grybų karalystės gerbėjams?

– Kviesčiau atidžiau patyrinėti grybus miške. Dabar jų tokia gausa, kad labai įdomu tiesiog atsitūpus atidžiai po kojomis pasižiūrėti – tikrai pamatysite visokiausio dydžio ir formų grybukų. Nebijokite ir pauostyti – grybų kvapas gali labai nustebinti. Plėskite savo suvokimo ir atradimų ribas.