A.Butkevičius: manau, bus labai įdomus čempionatas

Jeigu Lietuvos futbolo funkcionieriai būtų mažiau susiskaldę tarpusavyje, galbūt šiandien prasidedančiame Europos čempionate dalyvautų ir mūsų šalies rinktinė. Vis dėlto politikas Algirdas Butkevičius neabejoja, kad vieną dieną taip ir bus.

– Ar laikote save dideliu futbolo gerbėju?

– Nors domiuosi daugeliu sporto šakų – esu Lietuvos moterų krepšinio lygos prezidentas, Dvikovės sporto šakų asociacijos garbės prezidentas, nuolatinis imtynininkų globėjas, tačiau futbolas nuo pat vaikystės yra viena mėgstamiausių mano sporto šakų.

Aplinkoje, kurioje augau – prie Šeduvos – buvo nemažai jaunimo, kuris labai mėgo žaisti futbolą. Mūsų buvo apie 25 vaikai. Iš pradžių žaidėme futbolą Šeduvos miestelyje, rajone, mokykloje, vėliau – jaunučių, jaunių rinktinėje. Tiesa, dar vėliau, kai jau intensyviai sportavau ir lankiau Radviliškio sporto mokyklos laisvųjų imtynių sekciją, man nebe visuomet leisdavo žaisti futbolą dėl traumų pavojaus. Tačiau futbolas vis tiek liko mano viena mėgstamiausių sporto šakų, ir man jis, beje, labai gerai sekėsi. Pavyzdžiui, būdamas šeštokas, jau žaidžiau aštuntokų klasėje, būdamas septintokas – devintokų. Du kartus – šeštoje ir septintoje klasėje – mane bandė pasikviesti vadinamieji pirkliai iš Panevėžio sporto mokyklos-internato, tik tuomet manęs neišleido tėvai, o vėliau susikoncentravau į laisvąsias imtynes. Taip ir likau futbolo mėgėjas, žaidžiau mokyklos ir rajono lygio varžybose.

– Koks buvo jūsų vaidmuo futbolo komandoje? Žaidėte puolėjo ar gynėjo pozicijoje?

– Tuo metu, kai žaidžiau jaunučių, jaunių rinktinėse, o paskui ir rajono rinktinėje, kartais žaisdavau saugu, nes pasižymėjau dideliu greičiu, bet pagrindinė mano užduotis buvo puolimas – mušti įvarčius, nes buvau labai stiprus fiziškai. Taip buvo dar ir dėl to, kad užaugau greičiau už kitus, o dešimtoje klasėje sustojau.

– O dabar dažnai stebite futbolo rungtynes?

– Ką tik žiūrėjau finalą – žaidė „Chelsea“ su „Bayern“. Beje, mano nuostata – visuomet palaikyti stipresnius, todėl norėjau, kad laimėtų „Bayern“. Juk jie dominavo aikštėje, buvo gražesnių situacijų, tik pritrūko sėkmės. Tačiau mano sąsaja su futbolu yra ne tik kaip žiūrovo ir mėgėjo. Pavyzdžiui, globoju seniausią Lietuvos futbolo klubą „Kybartų sveikata“, džiaugiuosi, kad vėl atsikūrė Vilkaviškio „Širvintos“. Be to, nuolat palaikau ryšius su Vilkaviškio sporto mokykla ir Kybartuose dirbančiais vaikų futbolo treneriais. Esu šių sportuojančių vaikų globėjas, rėmėjas – stengiuosi, kad jie išvyktų ir į tarptautines stovyklas, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Čekijoje, Slovakijoje, kad jie būtų sutelkti mėgstamo sporto, o ne šliaužiotų Kybartų gatvėmis. Mano manymu, sportas ir kultūra yra tos sritys, kur žmogus gali tobulėti ir užaugti fiziškai stiprus ir tvirtos sielos.

– Ar retsykiais pats apsiaunate futbolo batelius ir išbėgate į aikštę?

– Kai turiu laiko, žaidžiu futbolą, nors dėl užimtumo ne visuomet suspėju. Bet štai Kybartuose vyko „Kybartų sveikatos“ veteranų futbolo turnyras ir mano futbolo komanda užėmė pirmą vietą. Žinoma, tenka žaisti ir kituose miestuose. Vilkaviškio miesto futbolo klubas „Vilkaviškio Širvintos“ kiekvienais metais pirmą rugpjūčio sekmadienį organizuoja veteranų, kurie dabar gyvena Vilkaviškyje, ir futbolininkų, išvykusių gyventi kitur, futbolo rungtynes. Tai graži šventė su sveikinimais ir rungtynėmis, ir tikiuosi, kad šiemet joje irgi sudalyvausiu.

– Kaip apskritai vertinate futbolo lygį Lietuvoje?

– Tegu nepyksta aukščiausio lygio futbolo funkcionieriai, bet tarp jų matau didžiulį susiskaldymą, nėra vieningos komandos, sklandžiai dirbančios organizacinį darbą ir galvojančios, kaip pagerinti futbolo lygį Lietuvoje. Kita vertus, man gėda, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio ES šalių, neturinčių nacionalinio futbolo stadiono.

Tikiuosi, kad jis bus pastatytas, o šalia jo atsiras ir kitų aikščių treniruotis, futbolo mokykla mažiausiems vaikams, sąlygos treniruotis Lietuvos rinktinei.

Būtų puiku, jei nacionalinis stadionas atsirastų dar iki 2014 m., iki Dainų šventės atidarymo. Statybos galėtų būti vykdomos koncesijos pagrindu arba parinktas investuotojas, nes puikiai suprantu, kad Lietuvos finansinės galimybės ne pačios geriausios. Tačiau tokio stadiono statyba turėtų būti principo reikalas, juolab kad tai prisidėtų ir prie bendro futbolo lygio augimo.

– O kaip užauginti stiprią futbolininkų kartą?

– Esame susikoncentravę į krepšinio salių statybą. Tai nėra blogai, tik nereikia statyti brangių, ypač regionuose. Kai kurios savivaldybės įsivaizduoja, kad tam gali išleisti po keliolika milijonų litų – tai labai neišmintinga vien jau dėl to, kad vėliau dėl amortizacijos išlaidų labai brangiai kainuoja išlaikyti tokias sales. Žinoma, ir prie mokyklų statomos mažos aikštelės. Tačiau manau, jog labai svarbu, kad mokyklose būtų sutvarkytos universalios futbolo aikštės su bėgimo takais lengvosios atletikos atstovams, kad tiems, kurie yra didelio ūgio ir negali tapti krepšininkais, būtų galimybė rinktis futbolą.

Žinoma, liūdna, kai miestuose pamatai sulaužytas tribūnas, aikštynas atrodo kaip bulvių laukas. O juk sutvarkyti nesunku: galima stadioną išlyginti ar užsėti specialia veja. Žinoma, paskui pusantrų metų tektų palaukti ir niekas negalėtų šiame stadione sportuoti, tačiau vėliau jis būtų tinkamas visiems – ir vaikams, ir suaugusiesiems, ir visi galėtų žaisti futbolą.

– O kaip futbolu sudominti vaikus? Juk dabar vis tiek save vadiname krepšinio šalimi, ir vaikai labiau nori kamuolį mėtyti į krepšį, o ne spardyti į vartus.

– Kad esame krepšinio šalis, to nepakeisime. Viskas priklauso nuo šeimos formuojamo požiūrio į tam tikrą sporto šaką. Kitas dalykas – vaikų ugdymas. Dabar Lietuvoje labiausiai stinga stiprios futbolo akademijos, kuri padėtų sudaryti sąlygas talentingiems futbolininkams išaugti ne  tik didžiuosiuose miestuose, bet ir rajonuose – juk čia vaikai dažnai neturi galimybių treniruotis arba lieka nepastebėti, neįvertinti.

Dar vienas svarbus aspektas – ištvermė. Pavyzdžiui, man būdavo liūdna matyti, kaip iš rugsėjo mėnesį 35 į imtynių treniruotes atėjusių vaikų pavasarį likdavo kokie aštuoni, ir vien dėl to, kad neišlaikydavo fizinio krūvio. Futbolas taip pat reikalauja daug ištvermės, fizinės jėgos, ir svarbu jį pradėti žaisti kuo anksčiau, kad vėliau būtų lengviau, o ne septintoje ar aštuntoje klasėje. Be to, reikia nebijoti purvo, šalčio, lietaus – juk varžybos vyksta bet kokiu oru.

– O ar tokia maža šalis kaip Lietuva gali turėti europinio lygio futbolo klubą arba rinktinę?

– Neseniai žiūrėjau, kaip rungtyniavo „Ekranas“ su Marijampolės „Sūduva“ Marijampolėje, „Žalgiris“ su „Sūduva“ Vilniuje. Ir galiu pasakyti, kad bendras futbolo lygis šiek tiek kilstelėjęs. Bet tik tol, kol lygini su savo šalies lygiu. O kai stebi „Chelsea“ ir „Bayern“ dvikovą ir palygini šias rungtynes su Lietuvoje vykstančiomis, įspūdis toks, kad vieni žaidžia supančiotomis kojomis, kiti – laisvomis. Tad tobulėti tikrai yra kur.

O kad pasiekti galima labai daug, nesunku spręsti iš to, kokio lygio futbolas Lietuvoje buvo sovietiniais metais. Juk „Žalgiris“ žaidė aukščiausiu lygiu, yra įveikęs ir Rusijos, ir Ukrainos klubus, ir nors paprastai Tarybų Sąjungoje buvo trečias, bet yra buvę laikotarpių, kai pirmaudavo. Pamenu, tada būdavo pilnos salės žiūrovų.

– Ko tikitės iš artėjančio čempionato? Kas, jūsų manymu, bus nugalėtojai?

– Manau, bus labai įdomus Europos čempionatas, nors netikėtumų gal ir nebus. Mano vidinis balsas sako, kad pagrindinė kova vyks tarp Anglijos, Ispanijos, Vokietijos, galbūt dar Olandijos.

– Kurią šalį paprastai palaikote? Ar turite savo favoritus?

– Jei tai pasaulio čempionatai, dažniausiai sergu už Braziliją. Jei Europos – man simpatiškiausi vokiečiai. Gal dėl to, kad tada, kai dar pats žaisdavau, man labai patiko vokiečių futbolininkas Gerdas Mülleris, žaidęs dešimtu numeriu – aš irgi visuomet rinkdavausi šį numerį.
Na, o iš dabar žaidžiančių man labai patinka Lionelis Messi iš „Barcelonos“ klubo – jis labai techniškas. Taip pat portugalas Cristiano Ronaldo. Patinka ir anglas Wayne'as Rooney.

Daugiau naujienų apie „Euro 2012“ skaitykite portale futbolas.diena.lt.