Žinia miestui ir pasauliui

Slenkant dešimtmečiams ir plečiantis Jungtinėms Valstijoms, nusistovėjo aiškus kontrastas tarp šiauriau esančių valstijų, kuriose aktyviai reiškėsi vergovės panaikinimo šalininkai, ir pietinių valstijų, kuriose labai daug baltųjų žemvaldžių susikrovė turtus pasitelkę vergų darbą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad federacinė JAV valdymo sistema, leidžianti kiekvienai valstijai spręsti buitinio lygio klausimus pagal savo gyventojų skonį, yra palankesnė vergvaldžių interesams, tačiau į laisvąsias valstijas bei Kanadą bėgantys vergai priminė, kad vergovė anaiptol nėra kiemo lygmens klausimas.

Šį faktą taip pat priminė ir vergovę praktikavusio Misūrio noras jungtis prie sąjungos, tad politikams teko verstis per galvą, kad bent trumpam būtų suderinti vergovės šalininkų bei priešininkų interesai (vadinamasis 1820 m. kovo 6-osios Misūrio kompromisas).

1854 m. liepos 6 d. Džeksone (Mičigane) „miestui ir pasauliui“ buvo pranešta apie naujos, už vergovės panaikinimą pasisakančios politinės jėgos – Respublikonų partijos (Republican Party) įkūrimą, o 1860-aisiais ši organizacija savo kandidatu į JAV prezidentus išsirinko Kentukyje gimusį, bet Ilinojui atstovavusį Abrahamą Lincolną (1809–1865).

Agonija: pavergtų juodaodžių vargai prasidėdavo dar kelyje į Naująjį Pasaulį, mat jie buvo gabenami laivais klaikiomis ir nepakeliamomis sąlygomis, daugelis jų neišgyvendavo. / Scanpix nuotr.

Empatija politikui netrukdo

A. Lincolnas gimė vergovinėje valstijoje, tačiau jo šeima išpažino baptistų tikėjimą ir priklausė bendruomenei, kurios nariai labai skeptiškai vertino alkoholį, šokius ir vergovę.

Iš dalies galima kelti prielaidą, kad priešišką požiūrį į vergovės praktiką A. Lincolnui suformavo aplinka, kurioje jis gimė ir augo, tačiau teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šio JAV prezidento laikyti radikaliu aboliucionistu taip pat negalima.

Vergovė jam buvo amoralus reiškinys, tačiau A. Lincolnui tai nesutrukdė bendrauti ir dirbti su žmonėmis, kurių gyvenime ši praktika vaidino svarbų vaidmenį.

Tai taip pat nesutrukdė jam vesti moters, kurios šeimoje buvo plačiai naudojamasi vergų paslaugomis.

Anot portale mtlhouse.org (Mary Todd Lincoln House) pateikiamo straipsnio „Pavergtieji vyrai ir moterys Toddų namuose“ („Enslaved Men and Women In The Todd Household“), vergai būsimosios pirmosios ponios tėvų namuose valydavo būstą, gamindavo valgį, prižiūrėdavo vaikus ir valdydavo transporto priemones, o būsimojo prezidento uošvis Robertas Smithas Toddas (1791–1849) buvo įsitraukęs į medvilnės verslą.

Pačios Mary Ann Todd Lincoln (1818–1882) pažiūros į juodaodžių pavergimą išlieka nelabai aiškios, tačiau jos vyro požiūris tiek į vergovę, tiek į kitus su ja susijusius klausimus evoliucionavo bemaž visą gyvenimą tol, kol ėmė duoti apčiuopiamus vaisius.

„Aš taip pat pripažįstu su jūsų vergais susijusias jūsų teises ir savo įsipareigojimus, įamžintus Konstitucijoje. Prisipažinsiu, kad negaliu pakęsti fakto, jog vargšės būtybės yra medžiojamos, gaudomos ir nukreipiamos atgal link savojo neatlyginamo triūso persmelkto likimo; aš prikandu savo lūpą ir tyliu. 1841-aisiais jūs ir aš turėjome nykią žemo vandens lygio išvyką garlaiviu iš Luisvilio į Sent Luisą. Turėtumėte prisiminti, taip pat gerai, kaip ir aš, kad nuo Luisvilio iki Ohajo žiočių laive buvo dešimt ar net keliolika pančiais sukaustytų vergų. Tas vaizdas man buvo it nuolatinė agonija; ir aš regiu kiekvieną kartą kažką panašaus, kai atsiduriu prie Ohajo ar bet kurioje kitoje pasienio su vergove vietovėje“, – dažnai cituojamoje bičiuliui Joshua Fry Speedui (1814–1882) skirtoje žinutėje (1855 m. rugpjūčio 24 d.) aiškino A. Lincolnas.

Vergvaldžiai nori laisvių

Iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti, kad A. Lincolno pažiūros juodaodžių laisvių bei teisių klausimu yra gana skystos ir jam per savo prezidentavimą nieko rimtesnio nepavyks nuveikti, tačiau kai kurie liudininkų prisiminimai leidžia kelti prielaidą, kad jo išrinkimas sukėlė tikrą isteriją nemažos dalies baltųjų pietiečių gretose.

Tai reiškė, kad teoriškai vergovė Misisipėje buvo legali iki pat 2013 m. vasario.

„Mano ankstyviausias prisiminimas nukelia mane į akimirką, kai, būdamas ketverių, stovėjau priešais savo tėvų vartus Augustoje, Džordžijoje, ir išgirdau kažką einantį pro šalį bei kalbantį apie pono Lincolno pergalę bei artėjantį karą. Prisimenu, kaip, paveiktas intensyvaus susijaudinusio kalbėtojo tono, nubėgau paklausti tėvo, ką visa tai reiškia. Ką tai reiškė, jums nereikia aiškinti“, – 1909 m. minint A. Linkolno gimimo šimtmetį Čikagoje kalbėjo būsimasis prezidentas Thomasas Woodrow Wilsonas (1856–1924), kurio tėvas Josephas Rugglesas Wilsonas (1822–1903) per pilietinį karą (1861–1865) palaikė konfederatus.

1860 m. gruodžio 20 d., praėjus vos kelioms savaitėms nuo A. Lincolno išrinkimo (lapkričio 6 d.), Pietų Karolina paskelbė atsiskirianti nuo Jungtinių Valstijų, o 1861 m. sausio bei vasario mėnesiais apie atsiskyrimą paskelbė Misisipė, Florida, Alabama, Džordžija, Luiziana ir Teksasas.

Apie Jeffersono F. Daviso (1808–1889) asmenį susitelkę pilkas uniformas dėvėję konfederatai turėjo mažiau karių ir kitų išteklių, o jų kovos motyvų (atsiskyrimo nuo federalinės valdžios ir vergovės išsaugojimo) legitimumas kėlė labai dideles abejones, tačiau jiems vadovavo gabūs vadai, pvz., generolas Robertas Edwardas Lee (1807–1870).

Federalinės valdžios atstovų vadai iš pradžių darė nemažai klaidų (dėl to A. Lincolnas vėliau atleido ne vieną generolą), tačiau jie turėjo daugiau resursų, o jų kariuomenės gretas vis pildė imigrantai.

Patys kovos veiksmai prasidėjo 1861 m. balandžio 12–13 d., kai 4.30 val. ryto konfederatai apšaudė federalinei valdžiai pavaldų Samterio (Sumter) fortą Pietų Karolinoje.

Nors per patį apšaudymą nė viena pusė neprarado nė vieno žmogaus, pats aktas turėjo ryškių politinių pasekmių, mat A. Lincolnas po jo pakvietė surinkti 75 tūkst. kovotojų sukilimui pietuose malšinti, o paskatinti konfederatų sėkmės prie jų prisijungė ir Virdžinija, Tenesis, Arkanzasas ir Šiaurės Karolina (1861 m. balandis–gegužė).

Vadas: už vergovės išsaugojimą kovoję konfederatai turėjo mažiau karių ir resursų, bet jiems vadovavo geri karininkai, vienas jų – R. E. Lee. / Scanpix nuotr.

Emancipacijos proklamacija

1862 m. rugsėjo 17 d. Vašingtono krašte (Washington Country), Merilando valstijoje įvyko vienas kruviniausių pietiečių ir šiauriečių susidūrimų.

Jis plačiau žinomas Antietamo mūšio pavadinimu.

Šiauriečiams vadovavęs George’as Brintonas McClellanas (1826–1885) turėjo daugiau karių, tad neatmestina prielaida, kad metęs visas savo pajėgas iš karto, būtų sudavęs skaudų smūgį pietiečiams, tačiau jis veikė lėtai ir atsargiai, todėl konfederatai atsilaikė.

Per šias kautynes abi pusės prarado apie 4 tūkst. karių, o dar 17 tūkst. buvo sužeisti, tad A. Lincolnas nebuvo patenkintas rezultatais.

Po kelių savaičių jis atleido G. B. McClellaną iš pareigų.

Praėjus vos penkioms dienoms po Antietamo, 1862 m. rugsėjo 22 d. A. Lincolnas paskelbė vadinamąją Emancipacijos proklamaciją, kuri iš esmės reiškė, kad kiekvienas sukilusių pietiečių vergas, patekęs į federalinės valdžios kontroliuojamas teritorijas, automatiškai įgyja laisvo žmogaus statusą.

Šis nuo 1863 m. pradžios įsigaliojęs dekretas taip pat atvėrė daugiau galimybių juodaodžiams įsitraukti į kovą su konfederatais.

1863 m. pavasarį R. E. Lee pradėjo naują žygį, siekdamas suduoti lemtingų smūgių šiauriečiams, tačiau tų pačių metų liepos 1–3 d. George’o Gordono Meade’o (1815–1872) vadovaujamos pajėgos sustabdė konfederatus Getisbergo kautynėse (Pensilvanijos valstija).

Šiuo metu Getisbergas yra laikomas bemaž lemtingu posūkiu JAV pilietiniame kare, tačiau tuo metu tai dar nebuvo žinoma, o ir nuotaikos dėl užsitęsusio karo ėmė bjurti.

Antai 1863 m. liepos 13–16 d. Manhetene (Niujorke) kilo milžiniškos riaušės, per kurias šėlstanti minia nulinčiavo ne vieną spalvotąjį bei padegė daugybę su juodaodžiais ar vergovės panaikinimo šalininkais siejamų pastatų.

Tęsinys: XXI amžius

Matyt todėl A. Lincolnas galiausiai ir apsilankė Getisbergo mūšio vietoje, kur 1863 m. lapkričio 19 d. pasakė labai trumpą, bet įkvepiančią kalbą.

Jis kalbėjo apie pasišventimą, nebaigtų darbų užbaigimą tam, kad kovojusiųjų ir žuvusiųjų auka nebūtų beprasmė.

Pats A. Lincolnas šių darbų užbaigimo nesulaukė, mat 1865 m. balandžio 14-ąją (praėjus vos penkioms dienoms po konfederatų pasidavimo) į jį Fordo teatre šovė pietiečiams simpatizavęs aktorius Johnas Wilkesas Boothas (1838–1865).

Tuo metu JAV įstatymų džiunglėse savo kelią jau skynėsi vergovę ir baudžiavą panaikinanti 13-oji pataisa (Thirteenth Amendment), tačiau reikiamas skaičius valstijų (27 iš 36) ją ratifikavo tik 1865 m. gruodžio 6 d.

Buvę vergai tapo laisvais, tačiau juodaodžiams dar ilgai teko įrodinėti, kad jie niekuo nėra prastesni už baltuosius.

Beje, įdomus faktas yra tai, kad Misisipės valstija 13-osios pataisos neratifikavo iki pat 1995-ųjų.

O pasak „ABC News“ straipsnio „Misisipė oficialiai panaikino vergiją ratifikuodama 13-ąją pataisą“ („Mississippi Officially Abolishes Slavery, Ratifies 13th Amendment“, 2013 m. vasario 19 d.), valstijos funkcionieriai net ir po to nebuvo atlikę dalies formalių biurokratinių procedūrų ratifikacijai užbaigti.

Tai reiškė, kad teoriškai vergovė Misisipėje buvo legali iki pat 2013 m. vasario.