Panašu, kad prieš dvejus metus savo 60-ąjį gimtadienį pasitikęs „Šaltais apkabinimais“ modernaus kino klasikas Pedro Almodóvaras ryžosi pradėti naują savo kūrybos etapą ir taip nuliūdino nemažą savo gerbėjų armiją.

P.Almodóvaras surimtėjo?

Taip, „Šaltuose apkabinimuose“ beveik nebuvo kai kurių jį išgarsinusių dalykų. Transvestitų paradas, kuris taip dažnai pagardindavo ant kičo ribos balansuojančias ankstesnes pikantiškas istorijas, tikrai neblaškė dėmesio. Galų gale šią estetiką režisierius gana ilgai ir originaliai vystė. Taip ilgai, kad ne kartą priartėdavo prie pavojingos ribos, kai dar vienas žingsnis pirmyn galėjo sugriauti visą subtiliai niuansuojamą stilių. Užtai dabar režisieriaus kūryboje ėmė ryškėti nauja mistifikacijų kokybė ir gilesni „filmo filme“ kontekstai.

Dar toliau šia linkme P.Almodóvaras žengia naujausiame filme intriguojamu pavadinimu „Oda, kurioje gyvenu“. Tik dabar vietoj šiam režisieriui būdingos žanrų mišrainės dominuoja siaubo trileris ir neišvengiamos asociacijos su šio žanro meistro Alfredo Hitchcocko šedevrais.

Mozaika pagal romaną

Scenarijaus pagrindą sudaro Thierry Jonquet romanas „Tarantulas“. Šią nedidelio formato ir visai nestorą knygą lietuviškai galima perskaityti per porą valandų, bet lyginti knygos ir filmo nevertėtų.

Sunku vadinti „Odą, kurioje gyvenu“ ekranizacija. Niekada nestokojęs originalių idėjų režisierius šį kartą pasinaudoja svarbiausiomis kriminalinio romano kolizijomis, bet projektuoja jas į sau artimesnius kontekstus. Todėl ir pagrindinis knygos herojus Rišaras Lafargas filme pavirsta Robertu Ledgaru (jį suvaidino Antonio Banderasas). Nesikeičia tik jo profesija – plastinės chirurgijos specialistas, tiksliau, šio amato virtuozas.

Šiurpios praeities paslaptys

Prieš keletą metų Roberto žmona žuvo autokatastrofoje, ir jis daug laiko paaukojo kurdamas dirbtinę žmogaus odą, kuri nedegtų ir kartu būtų atspari uodų įkandimams. Akivaizdu, kad šie eksperimentai buvo nesuderinami su medicinine etika, todėl juos teko atlikti savo namo rūsyje įrengtoje slaptoje laboratorijoje. O ji, kaip galima suprasti iš pirmųjų filmo kadrų, slepia daug šiurpių paslapčių.

Atskleisti jas filmo dar nemačiusiam žiūrovui būtų tikras nusikaltimas. Nusikalsti kino kritiko etikai šį kartą tikrai neketinu, todėl pasitenkinsiu tik lakoniška užuomina: filmo siužetas labai painus, apstu netikėtų siužeto posūkių, patologijos ir šiurpių praeities paslapčių, o svarbiausia intriga susijusi su itin rafinuotu „medicininiu“ kerštu, kurį tarsi beprotiškos idėjos apsėstas maniakas plastikos chirurgas ilgai rengė savo dukros prievartautojui.

Nieko panašaus jūs tikrai dar nesate matę!

„Oda, kurioje gyvenu“ („La piel que habito“) ****

Drama. Ispanija, 2011 m. Rež. P.Almodóvaras. Vaidina A. Banderasas, Elena Anaya, Marisa Paredes, Blanca Suárez, José Luisas Gómezas.

veiksmas 2

humoras 0

įtampa 2

erotika 2

siaubas 2

Nuomonės

Antonio Banderasas

„Tavo personažas turi būti permatomas, kaip indas, į kurį žiūrovas patalpins savo demonus. Prisimenate, kaip filme “Svetimas" režisierius Ridley Scottas niekada neparodo visos fantastinės būtybės: žiūrovams ji pateikiama dalimis, ir tai ilgainiui gąsdina gerokai stipriau, nei ją pamačius visu ūgiu.

P.Almodóvaras mano, kad į mano personažą panašūs psichopatai geriau už kitus žmones prisitaiko prie aplinkos. Jie skoningai rengiasi, jie išsilavinę ir apsiginklavę geromis manieromis, jie mąslūs, bet neagresyvūs. Visa tai padeda jiems be jokių kliūčių realizuoti savo idėjas – tokias, kaip mano herojaus eksperimentai. Šis „eksperimentuotojas“ ekrane šaltas ir bejausmis (visiška priešingybė mano vaidmeniui kitame P.Almodóvaro filme „Geismo įstatymas“), ir manau, kad būtent mano personažo sudėtingumas „Odai, kurioje gyvenu“ gerai pasitarnauja.

Pedro filmai panašūs į rafinuoto skonio vyną. Būtent todėl aš visada su džiaugsmu su juo dirbu. Pedro sėkmė, didybė ir kartu nelaimė yra tai, kad jis dažnai išeina už ribų ir visada priverčia žiūrovus susimąstyti. O žmonėms tai ne visuomet patinka."

Pedro Almodóvaras

"Visi mano filmų personažai yra rizikos zonoje ir pažeidinėja taisykles. Mane visada vilioja žmonėms nuo seno žinoma svajonė – įsivaizduoti save kitos lyties kūne. Daugumai žmonių ši svajonė taip ir lieka fantastika. O transseksualai žengia ryžtingą žingsnį, kurio tikslas – suvokti savo tikrąją tapatybę.

Filme „Oda, kurioje gyvenu“ parodoma situacija, kai lyties pakeitimas daromas priverstinai – kaip bausmė už nuodėmes. Bet net jei galima neatpažįstamai pakeisti kūną, žmogaus siela pasilieka tokia pati. Būtent tai teigia filmas ir kaip tik čia slypi jo humanizmas bei pagarba žmogaus asmenybei.

Aš nenorėjau nieko gąsdinti, vengiau kraujo ir fizinio žiaurumo. Filmo tema – psichologinė prievarta, piktnaudžiavimas savo valdžia ar pranašumu ir tai, kaip išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Fantastinė ir, atrodytų, neįmanoma istorija, papasakota filme, gali būti viso mūsų gyvenimo metafora.

Teisūs tie, kurie mato mano filme A.Hitchcocko filmų ar „Frankenšteino“ šešėlius. Aš myliu šiuos monstrus – ne asmeniškai juos pačius, žinoma, o jų įvaizdžius ir už jų slypinčią mitologiją. „Odoje, kurioje gyvenu“ yra šios mitologijos citatų, kaip ir Georges'o Franju įtakos (ypač šio prancūzų režisieriaus filmo „Akys be veido“ – red. past.). Bet man tolima „siaubo estetika“. Mano žanras ir mylimiausia kalba – melodrama.

Viskas, apie ką mes kalbame filme, – jau dabar beveik realybė. Visu tempu vystosi transgeninė inžinerija. Mes seniai valgome genetiškai modifikuotą maistą. Esu apie tai kalbėjęs su medikais, ir jie piešia neįtikėtiną žmogaus prigimties pasikeitimų perspektyvą netolimoje ateityje. Viskas pasikeis. Tokioje situacijoje bus pliusų, pavyzdžiui, išnyks kai kurios ligos ir jų sukėlėjai. O svarbiausias minusas – visas mūsų gyvenimas bus totaliai kontroliuojamas. Taip atsiras visiškai nauja žmonijos ir humaniškumo koncepcija".