Rytoj sukanka lygiai 35 metai nuo traukinių avarijos Žaslių geležinkelio stotyje – didžiausios geležinkelio katastrofos Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo.

Žinomos joje 20 žuvusiųjų pavardės, o tikslus sužeistųjų skaičius – vis dar ne.

Susidūrė su degalų cisterna

1975-ųjų balandžio 4-oji – penktadienis prieš Atvelykį – buvo labai gražus: saulėtas ir nešaltas. Žmonės vaikščiojo pavasariškai apsirengę. Daug kas vilkėjo plonus sintetinius lietpalčius, kurie anuomet, prieš 35 metus, buvo labai madingi, tačiau juos vilkėję žmonės itin nukentėjo užsiliepsnojusiuose vagonuose.

"Tą dieną skubėjau iš Vilniaus universiteto namo, į Kauną. Nespėjusi į popietinį traukinį – jis nuvažiavo man iš panosės, – likau Vilniaus geležinkelio stoties perone laukti kito, dyzelinio, traukinio, turėjo išvykti į Kauną pavakare, apie pusę penkių, – prisimena kaunietė gydytoja Nijolė Sakalauskaitė. – Atvažiavus dvigubam traukinio sąstatui – buvo labai daug keleivių – svarsčiau, į kurį vagoną lipti. Pasirinkau antrąjį nuo lokomotyvo. Atsimenu, kad lipdama Vilniuje į vagoną vaiskiame danguje pastebėjau šmėstelėjant tamsų debesį. Jis atmintyje iškilo vėliau, kai atsipeikėjau po košmariškų įvykių Žaslių geležinkelio stotyje."

Iki Žaslių N.Sakalauskaitė ramiai skaitė anuomet populiarų žurnalą "Švyturys". Žasliuose traukinys (jis šioje stotyje neturėjo sustoti) važiuodamas 70 km/val. greičiu atsitrenkė į prekinio traukinio cisterną su degalais, kuri buvo per daug išsikišusi iš šalutinio kelio. Nuo smūgio tarukinio keleiviai atsidūrė ant grindų ir tuoj pat pasigirdo riksmai "Degam!"

N.Sakalauskaitė pamena, kad greitai atsistojo, stvėrė jau svilusį paltą, rankinę ir iššokusi pro praviras vagono duris bėgo tolyn. Tarp kitų išsigelbėjusiųjų gyvais fakelais virto tie, kurie vilkėjo sintetinius (vadintus boloniniais) lietpalčiais. Šis degantis sintetinis audinys lydėsi ant odos ir jo nebuvo įmanoma nusiplėšti. Kaip ir besilydžiusių kaproninių kojinių.

Pro langus mėtė vaikus

"Kai pagaliau sustojau prie kažkokio namelio, atsisukusi į traukinį pamačiau kraupų vaizdą – pirmieji vagonai skendėjo ugnyje. Nebeprisimenu, kiek taip stovėjau ištikta šoko. Atsikvošėjusi pasukau plento link, kur bėgo ir apdegę žmonės. Tuo metu pamačiau tiesiai per laukus važiuojančius juodus, matyt, valdžios ar saugumo limuzinus. Patirtas stresas buvo toks didelis, kad nepaklausiau nė vardo žmogaus, kuris sustojo ir parvežė savo automobiliu mane į Kauną. Kai įėjau į kiemą, mama manęs nepažino – buvau išblyškusi, ryšėjau skarele, nes mano kepurę pasiglemžė liepsna. Savaitę pragulėjau namuose kamuojama košmarų. Iki šios dienos bijau lipti į traukinį, nors, prisipažinsiu – norėčiau nuvažiuoti į Vilnių naujuoju traukiniu", – kalbėjo Nijolė, balandžio ketvirtąją visada uždeganti žvakę liepsnose žuvusiems jos bendrakeleiviams.

Nedidelėje brošiūroje "Ugnies giltinė" (1991 m.) Jonas Laurinavičius rašė, kad nelaimės valandą iš darbo namo ėjo Žaslių medžio apdirbimo įmonės darbininkai. Jie puolė gelbėti žmonių iš užsidegusių vagonų – lentomis daužė langus, motinos pro juos mėtė vaikus, o jaunimas – muzikos instrumentus. Mat penktadienio vakarą daug studentų tuo traukiniu grįžo namo, į Kauną. Prie vagono, stovėjusio prieš pramuštą degalų cisterną, niekas negalėjo nė priartėti – liepsnos ir kaitra buvo per didelės. Gelbėjimo darbams, kol neatvažiavo ugniagesiai, vadovavo vietos gyventojas Teodoras Romanovas. Jis stabdė autobusus, iš jų išlaipindavo keleivius, guldydavo apdegusius žmones ir skubiai siųsdavo į ligonines.

Pelenus pasidalijo perpus

Didžiulis darbo ir atsakomybės krūvis teko T.Romanovo žmonai Bronei, vadovavusiai čia pat veikusiam felčerių punktui. Į punktą apdegusieji ėjo ir bėgo, buvo atnešami ir guldomi ant pavasarinės žolės, tvarstomi. Kadangi trūko tvarsliavos, B.Romanovienė plėšė savo ir kaimynų suneštas paklodes. Regis, punkte nenumirė nė vienas žmogus – visi, kuriems reikėjo skubios pagalbos, buvo išvežti į ligonines. Čia pat, punkte, darbavosi ir Kaišiadorių centrinės ligoninės gydytojas Jonas Novikas, važiavęs tuo pačiu traukiniu. Beje, vien į šią ligoninę per pirmąją valandą po gaisro buvo atvežta apie 80 apdegusių žmonių. Tai kiek jų, išvežtų į kitas ligonines, buvo iš viso?!

Brošiūroje "Ugnies giltinė" spėjama, kad iš trečiojo vagono greičiausiai niekas neišsigelbėjo – lavonai ir sužeistieji buvo tik iš pirmųjų dviejų vagonų. Trečiasis vagonas taip sudegė, kad neliko nė žmonių kaulų.

Šiame ugnies pragare buvo žmonių, ne bėgusių toliau nuo nelaimės vietos, o gelbėjusių degančius bendrakeleivius. Tarp jų buvo žaslietis Arvydas Garnys, važiavęs tuo traukiniu namo. Išgelbėjęs tris vaikus iš ugnies, jis grįžo į vagoną gelbėti draugo, tačiau pats žuvo liepsnose. Tėvai jo neatpažino tarp sudegusiųjų. Neatpažinti liko ir Antano Vizbaro iš Raseinių rajono sudegę palaikai. Todėl, kaip rašo J.Laurinavičius, kremuotas savo sūnų liekanas Vizbarai ir Garniai pasidalijo perpus ir urnas su pelenais palaidojo atskirai savose kapinėse.

Atpažino iš laikrodžio

Tame traukinyje važiavo ir liko gyvas kaunietis aktorius ir režisierius Mamertas Karklelis. Dabar jau mirusio menininko žmona aktorė Danguolė Baukaitė-Karklelienė prisiminė, kad vyras tą lemtingą penktadienį po darbo televizijoje Vilniuje kartu su architektu Mildažiu važiavo namo. M.Karklelis per traukinio gaisrą labai smarkiai apdegė, bet nesudegė – jį išgelbėjo įprotis vilkėti natūralaus pluošto drabužius. Kaune iš ligoninės jis dar pats sugebėjo paskambinti į namus ir pranešti, kad yra gyvas, tačiau tomis dienomis pas juos gyvenusi ir telefonu atsiliepusi garsioji aktorė Potencija Pinkauskaitė nelabai suprato, kas įvyko.

M.Karklelis tą penktadienį važiavo, kaip buvo įpratęs antrajame, nuolatinių maršruto Kaunas–Vilnius–Kaunas keleivių pamėgtame vagone, iš kurio išsigelbėjo nedaugelis. Matyt, būtent tame vagone žuvo ir Kauno muzikinio teatro baleto artisto A.Valiulio žmona, dirbusi Dainavos poliklinikoje gydytoja. Vyras žmoną atpažino tik iš žiedo. Liepsnose žuvo ir Nepriklausomybės akto signataro Vidmanto Povilionio sesuo Rima, skubėjusi iš Vilniaus universiteto namo pas sergančius tėvus.

Tarp katastrofos aukų buvo ir Aldona Griniūtė-Žukauskienė – Lietuvos Prezidento Kazimiero Griniaus giminaitė. Jos palaikai, kaip rašo J.Laurinavičius, buvo atpažinti iš rankinio laikrodžio su monograma. A.Griniūtės-Žukauskienės vyras, važiavęs kartu, liko gyvas.

Liepsnose žuvo anuometinio Politechnikos instituto (dabar – KTU) studentas Kęstutis Babenskas, to paties instituto dėstytojas Gintautas Masaitis, anuometinio Istorijos (dabar – Karo) muziejaus darbuotojas Juozas Antanavičius. Abu pastarieji žuvo gelbėdami keleivius.

Atpirkimo ožys – dispečeris

Sunku pasakyti ar 20 – tikslus žuvusiųjų skaičius. Jų artimieji iki šiol sunkiai kalba apie šią baisią nelaimę, aplankiusią jų šeimas. Sovietinio Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų teisminė kolegija dirbo dešimt dienų ir nustatė, kad dėl kraupios avarijos kalti dispečeris ir meistras. Nors dispečeris nepripažino savo kaltės, buvo nuteistas 13 metų, o meistras – trejus metus kalėti. Dispečerio gynėjas advokatas Kazimieras Motieka buvo parašęs skundą Sovietų Sąjungos Aukščiausiojo teismo pirmininkui, tačiau šis jo nepasiekė, nes anuometės Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko nuomone, "...nėra pagrindo protestuoti ir daryti pataisymus nuosprendyje".

Tada dispečerio bendradarbiai nusiuntė protestą Sovietų Sąjungos generaliniam prokurorui, tačiau atsako irgi nebuvo. Tik po metų Sovietų Sąjungos geležinkelininkų laikraštyje Saugaus eismo tarnybos revizorius pripažino, kad nelaimė Žasliuose įvyko ne dėl žmonių, o dėl technikos kaltės. Deja, dispečeris išėjo į laisvę tik po septynerių metų.

Atminimo ženklai

Žasliečiai Veronika ir Alfonsas Garniai, talkinant bendraminčiams, katastrofos vietoje pastatė šešių metrų aukščio koplytstulpį. Šalia jo – lentelė su iškaltomis žuvusiųjų pavardėmis, vardais, gimimo metais. Bendrovė "Lietuvos geležinkeliai" sutvarkė aikštelę prie perono, pastatė ąžuolinį kryžių su jame išskaptuotais žodžiais: "Viešpatie, globok visus, esančius kelyje." Kad būtų pastatytas šis atminimo ženklas, rūpinosi Jonas Biržiškis, Algirdas Panavas, Česlovas Dapkus, Olegas Slepakovas.