Seksualinį senovės lietuvių gyvenimą gaubė paslaptis. Tai tarsi uždrausta zona, apie kurią garsiai nekalbėta anksčiau, nutylima ir dabar. Tačiau lietuvių tauta kadaise buvo labai erotiška, tik kūniška meilė įvilkta į simboliais nusagstytą drabužį.

Suintrigavo dainų žodžiai

Prabilti apie intymų lietuvių gyvenimą išdrįso etnologė Daiva Šeškauskaitė savo monografijoje, šiek tiek pasislėpusi po erotikos tautosakoje šydu.

Energija trykštanti moteris, trijų vaikų mama, paprašyta nė nemirktelėjusi įliptų į medį ar garsiai sušuktų visam pasauliui, ką ji tą akimirką jaučia.

Savo knyga ji taip pat gana garsiai riktelėjo. Sulaukusi įvairių vertinimų, moteris išlieka tvirta sakydama: „Yra parašytų kūrinių, kurie įvertinami ne iš karto. Lietuviams atsigręžti į praeitį ir pamatyti savo tautos šaknis nėra lengva.“

Žinios apie tautos prigimtį ir sąmonę padėtų išsaugoti tautos identitetą, o poros surastų šeimos santarvės receptą. Tuo įsitikinusi muzikantė, dainininkė, mokslininkė, kurios tyrinėjimų sritys rikiuojasi į ilgą eilę: etnologija, folkloristika, etnobotanika, mitologija, kalbotyra, muzikologija, religijotyra, etnomuzikologija.

Dainuojant lietuvių liaudies dainas moteriai kirbėjo galvoje: apie ką ji dainuoja, kas slypi už, atrodo, primityvių dainos žodžių? Etnologė užčiuopė, kad liaudies dainose, pasakose, padavimuose, papročiuose užkoduota toli gražu ne vien platoniška meilė. Simboliuose galima įžvelgti itin subtilią erotiką.

„Reikia pabrėžti, kad simboliai yra daugiaprasmiai. Po jais slepiasi ir erotika“, – atkreipia dėmesį tyrėja.

Po drabužiais – aistra

Žodis erotika reiškia jutiminę meilę, geidulingumą. Šiandien ji asocijuojasi su nuogu kūnu. Senovėje erotika buvo subtili, perteikiama per simbolius: augalus, gyvūnus, daiktus, kurie supo kasdieniame gyvenime. Antai jei vaikinui patinka mergina ir jis nori ją suvilioti, dovanoja obuolį, riešutų.

Rūtos, vainikai ir daugybė kitų simbolių turi kur kas gilesnę prasmę, bylojančią, kad ir prieš daug šimtmečių lietuviai mylėjo ir mylėjosi, tik žvelgė į tai kitaip nei šiuolaikinė visuomenė.

„Nors dabar informacijos, kaip mylėti, pasirinkti partnerį, išsaugoti šeimą ir būti laimingiems yra apstu, daug kas to nežino ir nemoka, – apibendrina D.Šeškauskaitė. – Kas, kad moterys kadaise savo kūnus slėpė po keliais sluoksniais ilgų sijonų? Po daug sluoksnių slypintis kūnas buvo labiau geidžiamas.“

Susižavėjimas, viliojimas, geismas, lytinė meilė, vaikų gimimas, pasak D.Šeškauskaitės, buvo labai svarbios ir aktualios temos. Antai vyro įsimylėjimas ir prisipažinimas merginai suskamba kaip lauko gėlės, medžio, paukščio ar žvėries įvaizdis, o šiuolaikiniam žmogui vis sunkiau prisipažinti, kad myli. Arba priešingai. „Aš tave myliu“ tampa nuvalkiota, tikrojo jausmo neatspindinčia fraze.

Rugys ir aviža – pora

„Senovėje frazė “Aš tavo – tu mano„ reiškė aukščiausius žmogaus jausmus vienas kitam, kai meilė, erotika ir seksas susiliedavo“, – teigia etnologė.

Ji tvirtina: svarbiausias momentas dviejų žmonių gyvenime – pirmasis lytinis aktas. Tai simboliškai perteikiama neįprastų reiškinių, garsų ir veiksmų seka, pavyzdžiui, vasarą užšąlančiu ežeru. Simbolių reikšmės ir ženklai skatino vaisingumą, valdė žmonių potraukį vienas kitam.

„Meilę ir viliojimą simbolizuoja kai kurios gėlės: rūta, lelija, rožė, kupolės. Pušis – tai falo atitikmuo, vyriškumo įsikūnijimas. Žirnis ir pupa – nėštumo, vaiko simbolis. Patys erotiškiausi grūdai – aviža ir rugys. Mat rugys turi priešais save išsikišusį augliuką, o aviža – skylę“, – vardijo D.Šeškauskaitė.

Ji prisimena ir pagoniškus dievus bei dievybes, susijusius su erotika. Kai kurie dievybių vardai šiandien skamba neįprastai. Antai Varpulis – Perkūno griausmo falinė išraiška, Pizius – dievas, kurį jaunuomenė garbina, kad moteris būtų pasiruošusi priimti vyrą, jo lauktų erotiškai nusiteikusi.

Jausmą atstojo pripratimas

Etnologijos žinovė nemano, kad seksualumas yra blogybė, nuodėmė. Jei jo nebūtų, žmonija tiesiog būtų išnykusi. Tačiau lietuviams seksologija vis dar tebėra uždrausta tema.

„Tai dar kartą patvirtina, kokia uždara yra lietuvių tauta. Esame uždaresni nei norvegai ar estai“, – įsitikinusi pašnekovė.

Rašydama monografiją D.Šeškauskaitė bendravo su ne viena garbaus amžiaus močiute ir teiravosi: „Tai kaip kadaise iš tiesų būdavo?“

Atsakymai dažniausiai skambėdavo labai lakoniškai: „Sugulėme, ir yra vaikas.“ Šia tema moterys kalbėti vengė arba prabildavo nebent simboline kalba.

„Aš vainikėlio jau nepinsiu, jau sunešiotas“, – atsakydavo.

Šiandien, atrodo, neįsivaizduojama, kad vyrą ar žmoną savo vaikams išrenka tėvai. Ar tokiu atveju gali įsiplieksti meilė? Kaip mylėtis be vidinio jausmo? D.Šeškauskaitė iš močiučių ne kartą yra girdėjusi: pripranti, ir meilė įsiplieskia.

Svarbiausia šeimoje – pagarba vienas kitam. To labai trūksta šiandieniams sutuoktiniams, beveik kas antra pora išsiskiria.

Piršliai tebėra reikalingi

„Įdomu tai, kad nuostabios merginos, kurios turėjo daug gerbėjų, likdavo netekėjusios arba susirasdavo labai prastą vyrą. Panašiai yra ir dabar“, – sąsajas įžvelgė D.Šeškauskaitė.

Jos įsitikinimu, piršlys yra itin svarbus veikėjas. Anuomet jaunikiui su piršliu atvykus į merginos tėvų namus, ant stalo būdavo tiesiama balta staltiesė, statomas butelis, o ant jo užmaunamas vainikėlis. Jei mergina sutikdavo tekėti, ji į nosinę įvyniodavo rūtos šakelę, kuri būdavo parnešama būsimai anytai.

„Simboliuose tiek daug erotikos“, – akivaizdžius pavyzdžius pateikė etnologė.

Piršlių reikia ir šiandien. Jais gali būti psichologai, gebantys nustatyti, kurie žmonės vienas kitam gali tikti. Piršlio suvestos poros, pasak žinovės, dažnai nugyvena darnesnį gyvenimą, nei tos, kurios įsimyli atsitiktinai.

Galėjo turėti tris žmonas

Jei Rasos šventėje mergina meta vainikėlį ant kupolės, vadinasi, ji pasirengusi vedyboms, nori tapti moterimi. Vėliau vainikėlį pakeitė žiedas, simbolizuojantis ne tik dvasinę, bet ir kūnišką meilę.

„Senovėje, iki krikščionybės įvedimo, lietuvių papročiai buvo gana liberalūs. Sužadėtuvės prilygo vestuvėms. Jau tada poros galėjo pradėti lytinį gyvenimą, o nusprendę, kad vienas kitam netinka – išsiskirti. Maža to, kadaise Lietuvoje egzistavo daugpatystė – vyrai galėjo turėti tris žmonas, vyras su jomis gyvendavo tame pačiame ūkyje“, – stebina D.Šeškauskaitė.

Ištikimybės sulaužymas iki XVI–XVII a. nebuvo smerktinas dviejų žmonių nusižengimas, nes mergystės praradimas nebuvo tapatinamas su santuoka ir šeimos buvo lengvai išardomos.

D.Šeškauskaitė įsitikinusi, kad iš tautosakos galima mokytis, kaip įsimylėti, išsirinkti porą, kaip nugyventi bendrą gyvenimą darniai.

Kai kurių simbolių erotinės reikšmės

Obuolys simbolizuoja viliojimą. Tai vaisius, padedantis užkariauti merginos širdį ir kūną.

Rūta – mergelės jaunų dienų atspindys, susietas su mergystės praradimu.

Lino žiedas – tai seksualinė meilė, simbolinis įrodymas, pranešantis mylėjimosi, meilės faktą.

Žirniai prišaukia vaisingumą ir nėštumą, buriant – vedybas. Netekėjusioms merginoms siūloma nevalgyti žirnių, kad nepastotų.

Riešutai – vaisingumo simbolis.

Kiškio šokinėjimas – lytinio akto veiksmas. Kiškio gaudymas – aistringa lytinė meilė.

Rakto ir spynos simbolis – moters ir vyro lytiniai organai.

Apie Daivą Šeškauskaitę

Gimė Elektrėnuose, šiuo metu gyvena Sargeliuose, Raseinių rajone.

Mokėsi Kauno J.Gruodžio konservatorijoje, Vilniaus pedagoginiame universitete, Kauno Vytauto Didžiojo universitete apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Sutartinės apeiginiame kontekste“.

Šiuo metu dėsto baltų mitologiją, etnobotaniką, laisvalaikio organizavimą bei etninę kultūrą.

Groja įvairiais muzikos instrumentais, dainuoja ir groja savo kūrybos dainas bei liaudies muziką.

Su vyru Berndu Gliwa, mokslų daktaru, vertėju, augina sūnus Algardą, Brutenį ir Douglą.