Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Tekstilės sostinės sunkmetis nepalaužė
2010-08-31
Rūta Stankevičiūtė
XX a. pradžioje tekstilės židiniu tapęs Kaunas išsaugojo lyderio pozicijas – šiandien daugiau kaip pusė visų gaminių išaudžiama ir pasiuvama mūsų miesto įmonėse.
Suklestėjo tarpukariu
Audyklos, mezgyklos ir kitokios tekstilės įmonės Lietuvoje XIX a. buvo sutelktos bajorijos rankose. Nedidelės įmonės veikė visoje šalyje, o ypač daug manufaktūrų buvo pristeigęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininkas ir karališkųjų ekonomijų administratorius Antanas Tyzenhauzas. Tiesa, į jo manufaktūras valstiečiai buvo varomi prievarta, o istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad su jais kartais būdavo elgiamasi žiauriai.
Kitas stambus tekstilės įmonių savininkas XIX a. – kunigaikštis Gabrielius Oginskis, valdęs įmones, išbarstytas po visą Lietuvą.
Po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų caro valdžia uždarė visas tekstilės įmones, priklausiusias bajorams. Tekstilės įmonės vėl pradėtos steigti XX a. pradžioje, tačiau sektoriaus atgimimu laikomas tarpukaris, kai į audimo ir mezgimo įmones pradėjo investuoti vokiečiai, čekai, latviai.
"Daugelis įmonių įkurtos čia ir nuo tada Kaunas tapo tekstilės pramonės centru", – pasakojo Kauno technologijos universiteto (KTU) Tekstilės technologijos katedros vedėjas profesorius Rimvydas Milašius. Anot jo, po 1922-ųjų Kaune atidaryti "Kauno audiniai", "Drobė", "Liteksas" ir kelios mezgimo įmonės – "Kotonas", "Silva", "Jėga".
Mokslininko žiniomis, pagal linų pluošto paruošimą vienam gyventojui tarpukariu Lietuva buvo lyderė pasaulyje, o absoliutine prasme – penkta didžiausia tekstilės gamintoja pasaulyje.
Medžiagos L.Brežnevo kostiumui
Kaunas kaip tekstilės židinys visiškai susiformavo sovietiniais metais. Tuomet mieste atidarytos kelios stiprios mezgimo ir sintetinio pluošto įmonės. Tvirtas pozicijas iškart užėmė "Dirbtinis pluoštas".
"Nuo 1960-ųjų vyko perversmas tekstilės sektoriuje ir Kaunas tapo šios pramonės šakos branduoliu, – toliau pasakojo R.Milašius. – Aukštos kokybės gaminiai iš Kauno keliaudavo į visą Sąjungą."
Profesoriaus žiniomis, "Drobėje" medžiagas kostiumams rinkdavosi Sovietų Sąjungos vadovo Leonido Brežnevo siuvėjas, kuris rengdavo ir visus Centro Komiteto narius.
Siuvimo ir audimo įmonių Kaune daugėjo, o veikiančios stiprėjo iki 1988 m. Čia gaminti ne tik tradiciniai tekstilės gaminiai. Pavyzdžiui, "Kaspinas" 1964 m. gamino dirbtines kraujagysles, o Lietuvos tekstilės institutas praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje kūrė bei gamino aprangą kosmonautams ir kosminių laivų korpusų detales.
Studentų kasmet mažėja
Apie 2000-uosius Europoje investicijos į tekstilę ėmė mažėti, nes, kaip pastebi R.Milašius, manyta, kad ši sritis neturi perspektyvų.
Japonai ir amerikiečiai manė kitaip ir intensyviai plėtodami pramonės įmones bei investuodami į naujas technologijas greitai tapo tekstilės lyderiais. 2000 m. požiūrį į šią pramonės šaką pakeitė ir ES. Naujosios direktyvos apibrėžė naują strategiją, pradėtos vykdyti įvairios paramos ir skatinimo programos.
Profesorius įsitikinęs, kad Kauno tekstilininkai pajėgūs atlaikyti pigiai ir daug gaminančių kinų bei indų konkurenciją, nes gamina kokybiškiau ir našiau. Tik jam nerimą kelia sumažėjęs susidomėjimas tekstilės studijomis. Kasmet būtina parengti po 25–30 tekstilės inžinierių, bet pernai šią specialybę KTU pasirinko vos vienuolika jaunuolių, šiemet – devyni. Kita vertus, magistrantūros ir doktorantūros studijos KTU išlieka populiarios.
"Mūsų studentai per laboratorinius darbus gamina nanopluoštines medžiagas, gali savo rankomis prisiliesti prie aukščiausių gamybos technologijų, ne tik apie jas skaityti", – didžiavosi R.Milašius.
Išliks, jei prisitaikys
Paklaustas, kokia Kauno reikšmė tekstilės sektoriuje, Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos prezidentas Linas Lasiauskas atsakė nesvarstydamas: čia dirbančios įmonės – pagrindinis sektoriaus ramstis.
"Kaunas tebėra svarbus tekstilės miestas, tebevadiname jį tekstilės sostine, nes daugiau kaip 60 proc. visų tekstilininkų dirba Kaune arba jo apylinkėse veikiančiose įmonėse", – konstatavo L.Lasiauskas. Visoje šalyje tekstilės sektoriuje dirba apie 40 tūkst. žmonių. Nuo Kaune veikiančių įmonių priklauso ir viso sektoriaus rodikliai.
Anot L.Lasiausko, sunkmečiu pozicijų neprarado stiprios regiono įmonės: "Klasikinė tekstilė", "Omniteksas", "Garlita", "Audimas", "Dana ir Ko", "Kauno Baltija". Apskritai tekstilininkai jau kopia iš duobės ir, pavyzdžiui, drabužių gamintojai šių metų kovą eksportavo 20,6 proc. daugiau produkcijos negu sausį.
"Krizė mums nebuvo baisi, nes tokiomis sąlygomis mes dirbame nuolat. Įmonės priverstos būti lanksčios, reaguoti į mados tendencijas, atsižvelgti į situaciją tarptautinėje prekyboje, taigi per krizę neįvyko nieko naujo", – pastebėjo L.Lasiauskas.
Jo nuomone, geriausių rezultatų pasieks įmonės, kurios, išlikdamos tradicinės, imsis ir inovatyvių sprendimų. Pavyzdžiui, gamins alternatyviajai energetikai reikalingą produkciją arba investuos į naujus pluoštus kaip, pavyzdžiui, "Omniteksas", kurio gaminiai iš bambuko pluošto rado savo pirkėją.
Sektoriaus stabilumą rodo ir beveik nekintanti BVP sukuriama dalis – ji kasmet siekia 3 mlrd. litų.
"Vienos įmonės uždaromos, bet jų vietoje atsiranda naujos, todėl darbuotojų nemažėja", – skaičiavo L.Lasiauskas. Vienu didžiausių Lietuvos tekstilės praradimų jis laiko "Alytaus tekstilę", kuriai bankrutavus be darbo liko šimtai žmonių, tačiau pridūrė, kad iš esmės daugelis įmonių sugeba prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų.
Kinų bijoti neverta
Praėjusį dešimtmetį prasidėjęs Europos fabrikų kraustymasis į pigios darbo jėgos ir žaliavų šalis šiandien mūsų tekstilininkų bauginti neturėtų. L.Lasiauskas pateikia argumentą: mūsų įmonės jau surado nišas ir nebekonkuruoja pigių masinių produktų rinkoje, kuri, be abejonės, priklauso kinams ir indams.
"Įmonės smulkėja ir orientuojasi į mažus užsakymus, greitas partijas, nedideles kolekcijas, kurias gali greit išsiųsti į, tarkime, Didžiosios Britanijos ar Prancūzijos parduotuves", – L.Lasiauskas įsitikinęs, kad šioje kovoje kinai – beginkliai.
Jis pastebi netgi priešingą tendenciją: kai kurie Kinijoje dirbantys gamintojai ėmė dalį gamybos grąžinti į Europą.
"Apyvartinių lėšų taupymas, euro silpnėjimas JAV dolerio atžvilgiu, – šios tendencijos priežastis nurodė L.Lasiauskas. – Per metus euras susilpnėjo 15 proc. ir iš dolerio šalių importuojama produkcija pabrango."
Gamintojai atsigręžia į Rytų Europą, nes čia dar išlikę senieji fabrikai, kurie mielai laukia užsakymų.
"Dabar konkuruojame su bulgarais, lenkais ir kitais Rytų Europos kraštais", – aiškino L.Lasiauskas. Kaunas šiuo požiūriu – išskirtinis, čia ne tik veikia įmonės, bet ir yra mokslinės bazės. Įvairius tyrimus atlieka Tekstilės institutas, o KTU Dizaino ir aprangos katedra tekstilės pramonei rengia magistrus bei aukšto lygio inžinierius. Kelios kolegijos rengia vidutinės grandies specialistus.
"Drobė" ir vėl bankrutuoja
1920 m. Kaune įsteigta pramonės ir prekybos bendrovė "Drobė" iš pradžių buvo nedidelė įmonė: verpykla turėjo vos 360 verpsčių, audykla – 9 mechanines stakles, o taurinimo cechas – keletą reikalingiausių apdailos įrenginių. Gamyba sparčiai augo ir 1939 m. buvo pagaminta 400 tūkst. m vilnonių audinių.
1944 m. vokiečių kariuomenei traukiantis iš Lietuvos fabrikas buvo susprogdintas ir padegtas. Tik 1947 m. iš dalies atstatytame gamybos pastate ir vėl pradėta gaminti audinius. Po vienuolikos metų užbaigta fabriko rekonstrukcija, pakeistas gamybos profilis. "Drobė" tapo specializuota šukuotinių audinių ir verpalų įmone.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pradėta rengtis įmonę privatizuoti. Pirmas įmonės privatizacijos etapas baigtas 1991 m., per jį 5,6 proc. įmonės kapitalo tapo įmonės darbuotojų nuosavybe. 1995 m. "Drobė" tapo vilnos akcine bendrove. 2000 m. viduryje valstybei priklausantį kontrolinį akcijų paketą įsigijo Suomijos investiciniai fondai, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas bei Tarptautinė finansų korporacija. Po šešerių metų bendrovės akcijas įsigijo "Plaza Korporacija". Tuomet įmonėje dirbo daugiau kaip 800 žmonių.
2008 m. rugpjūtį Kauno apygardos teismas "Drobei" iškėlė bankroto bylą. Netrukus senajame fabrike staklės ir vėl ėmė ūžti – čia įsikūrė "Drobė LT". Tačiau ir šiai bendrovei iškelta bankroto byla.
Nesumokėtos algos ir skolos
Šiuo metu senajame "Drobės" pastate Jonavos gatvėje tvyro tyla. Visos mašinos išjungtos ir artimiausiu metu bus išvežtos iš pastato. Iki vasaros pradžios veikė tik firminė parduotuvė, kurioje visi audiniai, net ir prabangesni, buvo parduodami po 14,52 lito už metrą.
"Likučius parduodame labai pigiai, – tada pasakojo firminės parduotuvės vedėja Irena Babenskienė. – Asortimentas nemažas, yra iš ko pasirinkti, o pamatę kainas žmonės stebisi, kad taip pigu."
Bankroto administratorius Aurimas Valaitis paaiškina: tokiu būdu bendrovė bandė bent kiek sumažinti kreditorinius įsiskolinimus, kurie siekia 5 mln. litų. Vien darbuotojams skola siekia 1 mln. litų.
"Įmonė veiklos nevykdo, visos darbo sutartys nutrauktos, vyksta standartinės bankroto procedūros", – aiškino A.Valaitis. Jo teigimu, bendrovė vertingo turto neturi. Yra likę tik medžiagų ir žaliavų. "Drobės" pastatas Jonavos gatvėje, priklausęs taip pat bankrutuojančiai Vilniaus bendrovei "Drobė", šiuo metu jau parduotas. Kas tapo naujaisiais pastato, bandyto parduoti už 14 mln litų, šeimininkais, neskelbiama. Neoficialiais duomenimis, statiniu domėjosi vienas prekybos tinklas.
Pavadinimas – tas pats
Planuojama, kad bankroto procedūra "Drobei LT" bus baigta po 12 mėnesių. A.Valaičio teigimu, dabar laukiama Garantinio fondo sprendimo dėl lėšų skyrimo, iš kurių būtų atsiskaitoma su buvusiais bendrovės darbuotojais.
Ar bankrutavus šiai įmonei "Drobės" pavadinimas iš tekstilės sektoriaus išnyks? Vargu. Neseniai valstybiniame įmonių registre atsirado įmonė labai panašiu pavadinimu – "Drobė CO". Joje įdarbinti keli buvę "Drobė LT" darbuotojai. Tarp jų ir bankrutuojančios įmonės direktorė.
"Su "Drobe LT" nieko bendro neturime, tik dirbsime su kai kuriais jų klientais", –- įrodinėjo "Drobė CO" direktorius Vidas Vilkauskas.
Ėmėsi bambuko pluošto
Dar vienos didelės tekstilės įmonės "Omniteksas" direktorė Audronė Pocienė džiaugiasi, kad didesnių sunkumų įmonė per krizę nepatyrė, o per šių metų pirmus keturis mėnesius pavyko parduoti produkcijos 36 proc. daugiau negu pernai per tą patį laikotarpį.
"Vienu metu pradėjo trūkti apyvartinių lėšų, nes skandinavai užvertė dideliais užsakymais, tačiau problemą išspręsti padėjo Ūkio bankas", – kalbėjo A.Pocienė. Jos teigimu, 2009 m. "Omniteksas" pardavė produkcijos už 23,9 mln. litų – tik šiek tiek mažiau negu užpernai.
"Krizė didelės žalos nepadarė, nors teko priimti kai kuriuos nepopuliarius sprendimus, susitelkti, paspartinti gamybos tempus", – pasakojo A.Pocienė. Sunkmečiu įmonė atleido keliolika darbuotojų, tačiau buvo priimti ir keli nauji.
"Omnitekso" vadovė įsitikinusi, kad Kauno įmonės turėtų nenusigręžti nuo tradicijų, tačiau kartu siekti ir inovatyvių, gamtą tausojančių naujovių. Pavyzdžiui, įmonės sprendimas gamyboje naudoti bambuko pluoštą iš pradžių buvo sutiktas gana abejingai, tačiau vėliau pasiteisino. "Teko įtikinti darbuotojus, po to – prekybininkus, o vėliau ir vartotoją pratinti prie naujo produkto", – apie laiko iššūkius kalbėjo A.Pocienė.
"Omniteksas" veikia buvusios "Silvos" teritorijoje. Šioje 1928 m. įkurtoje įmonėje iš pradžių buvo mezgamos pirštinės, vėliau pradėti gaminti trikotažiniai drabužiai.
