Vakar sukako 72 metai, kai Vilnius atiteko Lietuvai. Nors radijas skelbė, kad į miestą įžengusius lietuvių karius vietiniai džiaugsmingai vaišino papirosais, realybė buvo kitokia. „Ir aklam matėsi, kad mūsų čia niekas nelaukia“, – sakė kaunietis Juozas Vainauskas.

Vilnius – blogybių centras

1912 m. gimęs J.Vainauskas – vienas iš nedaugelio išlikusių liudytojų, kurie Lietuvos kariuomenės gretose 1939 m. spalio 27 d. įžengė į lenkų okupacijoje devyniolika metų buvusį Vilnių. Pasak 99-erių liudytojo, tai buvo ne džiaugsmingas, bet liūdnas įvykis.

„Kai įžengėme į Vilnių, buvo liūdna. Matėsi, kad niekas dėl to nesidžiaugia, nors oficialiai buvo skelbiama, kad mus pasitiko su gėlėmis. Argi mes ten buvome reikalingi? Mes patys nesutikome eiti pasiimti Vilniaus, kaip siūlė vokiečiai. Kadangi mes buvome neutralūs, viską sutvarkė rusai – mums Vilnių padovanojo. Už ką? Visiems aišku, kad už Lietuvos nepriklausomybę. Todėl ir sakau, kad tai buvo liūdnas įžengimas į Vilnių. Ir šiandien man Vilnius yra visų blogybių centras. Tai esu pabrėžęs ir Seime, kai man ten leido kartą pasakyti kalbelę“, – „Kauno dienai“ dėstė istorinių įvykių liudytojas.

Pasak J.Vainausko, dar liūdniau tapo, kai po Vilniuje vykusio iškilmingo kariuomenės parado ulonus pasiuntė į Valkininkus praleisti į Lietuvą įžygiuojančių sovietų.

Nuotraukų nepasigenda

„Valkininkuose savo elgesiu turėjome parodyti, kad rusus labai gerbiame ir mylime. Taip paskui juos turėjome gerbti ir mylėti penkiasdešimt metų, kol neatgavome nepriklausomybės“, – kalbėjo veteranas.

J.Vainauskas 1939 m. buvo ulonų eskadrono leitenantas, ir į Vilnių įžygiavo nuo Varėnos pusės. Karius sostinėje pasitiko užrašas: „Vilniaus gyventojai sveikina Lietuvos kariuomenę!“

„Iš to laikotarpio neturiu jokių nuotraukų, ir tokių nuotraukų visiškai nepasigendu“, – pabrėžė buvęs karys, dabar priklausantis Lietuvos atsargos karininkų sąjungai.

Sovietmečiu didžiąją gyvenimo dalį J.Vainauskas dirbo inžinieriumi „Pramprojekte“. Prieš 21 metus žmoną palaidojęs veteranas sakė, kad dabar turi labai svarbų draugą – skėtį, kurį naudoja kaip lazdelę.

„Dar turiu gerą bičiulį, kuris mane vežioja, nes pats jau nebe labai kur galėčiau nueiti“, – sakė J.Vainauskas.

Pasakoja anūkams

Apie savo prisiminimus garbaus amžiaus karininkas dažnai pasakoja anūkui ir proanūkiams.

„Klausosi net išsižioję. Turiu ką papasakoti ne tik apie Lietuvos kariuomenės įžengimą į Vilnių. Kai Lietuva 1918 m. paskelbė nepriklausomybę, jau buvau pusbernis – ganiau bandą“, – sakė garbaus amžiaus kaunietis.

J.Vainauskas domisi politine situacija Kaune ir gailisi, kad pats politikoje jau nebegali aktyviai dalyvauti.

J.Vainauskas vakar buvo pakviestas dalyvauti Kauno karininkų ramovės renginyje, skirtame Vilniaus atgavimo ir Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo mirties metinėms paminėti.

„Atgautas Vilnius, deja, Lietuvai tapo Trojos arkliu. Pasak žinomo kalambūro, Vilnius tapo mūsų, o mes – rusų. Tikiuosi, kad dabar Vilniaus mes niekam be kovos neatiduotume“, – per minėjimą sakė Karininkų ramovės viršininkas majoras Donatas Mazurkevičius.