Knygos pėdomis

Kitoks Vilius Orvidas

Šiandien 17 val. Klaipėdos universiteto knygyne (Manto g. 84) įvyks naujos Dialogo kultūros instituto knygos „Kitoks Vilius Orvidas“ pristatymas, kuriame dalyvaus knygos leidėjai ir bendraautoriai. Jų visų dėka ši knyga buvo parašyta ir išvydo dienos šviesą. Gerai pagalvojus, o juk tokia knyga galėjo ir niekada nepasirodyti...

Knyga pasakoja apie unikalią ir įvairiapusę liaudies menininko, sodybos, tapusios neformaliu dvasiniu centru kūrėjo Viliaus Orvido (1952-1992) asmenybę. Joje pateikiami žurnalistės Jūratės Grabytės ir kino operatoriaus Leonardo Surgailos pokalbiai su pačiu Viliumi Orvidu ir kelios dešimtys jį artimai pažinojusių žmonių liudijimų. Tarp gausių knygos iliustracijų – geriausios Viliaus Orvido portretinės nuotraukos, jo užrašų faksimilės.

Knygos pratarmė

Knygos sudarytojos Dainos Parulskienės pratarmėje rašoma: “Vilius Kazimieras Gabrielius Orvidas... Buvo kitoks. Mylėjo visa, kas gyva, - akmenis, medžius, žmones. Kartais tepadėdamas išryškėti tam, kas tikro ir gero jau glūdėjo jų prigimtyje.

Buvo kitoks. Į pyktį neatsakinėjo pykčiu, smerkiamas nesiteisino, kaltinamas nesigynė.

Buvo kitoks. Nesijautė esąs teisus, didesnis už kitus, galintis teisti “klystantį”.

Buvo kitoks. Labiausiai troško būti savimi, atsilaikydamas prieš žmonių sukurtas sistemas, tradicijas, normas.

Buvo kitoks. Kūrė ne tam, kad išgarsintų savo vardą.

Buvo kitoks. Duodamas nelaukė atlygio.

Buvo kitoks. Neatstūmė, nepažemino, nepasmerkė nė vieno žmogaus.

Buvo kitoks. Nebijojo toks būti. Nesuprastas ir nepriimtas daugelio savų ir svetimų, suprantantis ir priimąs daugybę kitokių.

Buvo kitoks. Tokiu nebūtų tapęs be Dievo, kuris ir padaro Jo trokštančius, Jį mylinčius, prie Jo artėjančius truputį arba gerokai ne šio pasaulio žmonėmis – kitokiais.

Genijus, beprotis, mistikas, šventasis, paprastas kaimietis… Daugybė nuomonių apie Vilių Orvidą ir visos tinka. Būtų kvaila mėginti jį kišti į kokius nors vienus rėmus, kurių pats Vilius nepakentė.

Vilius nebuvo šventasis ir buvo šventas, buvo silpnas ir stiprus, kasdieniškas ir ypatingas, labai daug atradęs ir niekada nežinojęs galutinių atsakymų.

Tiesa apie žmogų negali būti vienpusė. Vienos ar kitos pusės nutylėjimas – melas, pasityčiojimas iš žmogaus ir jo Kūrėjo. Tiesa yra vienintelė – meilė, su kuria žvelgdami į žmogaus ydas ir silpnumą suvokiame tai, kas svarbiausia, – kad Dievui mūsų žmogiškumas nėra kliūtis.“

Plyšo širdis

Liaudies menininkas, skulptorius Vilius Orvidas gimė 1952-aisiais rugpjūčio 18-ąją Gargždelės kaime Kretingos rajone. Buvo penktas šešių vaikų (keturios seserys ir du broliai) šeimoje.

Apdirbti akmenį išmoko iš savo tėvo akmentašio Kazimiero Orvido (1905-1989), kuriam akmenoriaus amatą perdavė jo tėvas Jonas Orvidas, 1937 metais atsikėlęs į Salantus ir šalia jų įsigijęs 16 arų žemės. Šioje žemėje Kazimieras Orvidas ir pasistatė sodybą, vėliau tapusią muziejumi.

Kurį laiką Vilius Orvidas kartu su tėvu kūrė antkapinius paminklus, o 1973 metais grįžęs iš sovietinės kariuomenės ir matydamas melioracijos naikinamą gamtą, tėvo padedamas į sodybą ėmė vežti raunamus medžius ir skaldyklai pasmerktus akmenis, siekdamas jiems suteikti meninę išraišką ir taip apsaugoti. Taip ėmė formuotis unikalus Orvidų sodybos muziejus, pritraukęs ir daugiau kūrėjų, “neformalaus” jaunimo, nenorėjusio tarnauti sovietų valdžiai.

Muziejui įgaunant vis ryškesnį religinį pobūdį, sovietų valdžia įvairiom priemonėm stengėsi sustabdyti jo kūrimą, sunaikinti tai, kas buvo padaryta. 1983 m. sodybą apžiūrėjusi vyriausybinė liaudies meno specialistų komisija konstatavo, kad tai antimeniško, absurdiško, net antisanitarinio sodybos tvarkymo pavyzdys. Buvo nurodyta likviduoti religinės tematikos atributiką, išvežta 24 savivartės akmenų ir kryžių. Suorganizuotas ir pasikėsinimas į šeimininkus. Tik rusų menotyrininko L.Bažanovo, kiek anksčiau sukūrusio filmą apie sodybą, pastangomis iš Maskvos buvo gautas nurodymas nutraukti sodybos naikinimą.

Prasidėjus Atgimimui, Viliui kurti tapo lengviau, nors ir tuomet jo sodyba-muziejus Lietuvos žmonių buvo vertinama labai skirtingai. Nepaisant to, vis didesnius mastus įgaunanti Viliaus kuriama sodyba pamažu virto neformaliu dvasiniu centru. Čia daugelį metų lankydavosi, dažnai ir gyvendavo nemažai dvasinės pusiausvyros šiame pasaulyje ieškančių, prie visuomenės nepritampančių, jos atstumtų žmonių. Vilius Orvidas be jokių išskaičiavimų ir reikalavimų suteikdavo jiems pastogę, padėdavo atrasti dvasinius dalykus, pakeisti gyvenimo kryptį ir kokybę.

1989-aisiais Vilius Orvidas davė pirmuosius Lietuvos Mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus, pasirinkdamas brolio Gabrieliaus vardą. Pavargusių nuo pasaulio, dvasios ramybės ir tikrumo ieškančių srautas dar labiau padidėjo. Viliui Gabrieliui talkino kartu su juo apsigyvenę krikščioniškų pažiūrų jaunuoliai.

Daugėjant sodybos lankytojų bei gyventojų ir Viliui neatsirinkinėjant jų pagal pažiūras, tikėjimą, įtampa santykiuose su šeimos nariais (tėvas jau buvo miręs) ir su pranciškonų brolija didėjo. Giminėms siekiant išstumti Vilių iš sodybos, atšalus jo santykiams su pranciškonais, Vilius, taip ir nesuskubęs surūšiuoti žmonių į “tinkamus” ir “netinkamus” bei pastatyti Saulės miestą, kuriame galėtų gyventi dvasinio gyvenimo gamtoje besiilgintys žmonės, 1992-ųjų rugpjūčio 5-ąją mirė savo sodyboje, plyšus širdžiai. Palaidotas Salantų kapinėse.

Iš liudijimų

„Jis pasidarė kvailiu iš išorės, kad pas jį galėtų ateiti tokie pat kvailiai“ (Irmantas Indrašius, meistras).

„Jis solidarizavosi su visa kūrinija, nevengė kartu kęsti šaltį, alkį, visas kitas žemiškosios kelionės bausmes, neieškojo patogumų, išskirtinumo ar privilegijų – jis tikrai buvo mažesnysis brolis“ (kunigas Gediminas Numgaudis, pranciškonas).

„Vilius kentėjo ir dėl valdžios, ir dėl Bažnyčios, ir dėl šeimos. Ir galbūt tai jam leido pajusti, kad dogmos, filosofija, žinojimas, kas yra teisinga, iš tikrųjų įrėmina ir neleidžia priartėti prie tiesos. Kad tikroji tiesa, tikroji meilė ne šiuose dalykuose, o kažkur visai kitur“ (Sigitas Baltramaitis, fotografas).

„Netikiu net ir dabar, kad Lietuva tiki, jog Orvido sodyba yra vienas iš trijų ar keturių, ar penkių didžiausių XX amžiaus meno kūrinių. Lietuva yra maždaug kaip Orvido motina. Orvido motina tarsi juokais tą reikalą leidžia, ir Lietuva juokais leidžia. Aš nesuprantu to. Lietuvos aš nesuprantu visiškai“ (Jonas Mekas, poetas, kino režisierius).

„Visur tu turi būti arba katalikas, arba krikščionis, arba dar kažkoks – turi būti suformuotas pagal kažkokį modelį. O čia nebuvo jokio modelio. Nors buvo daug krikščionybės, daug pranciškonų dvasios, meilės gamtai, meilės žmogaus natūralumui, meilės... Ir tu galėjai būti bet koks“ (anonimas, buvęs narkomanas).

„Vilius teigė, kad negalima rūšiuoti žmonių – visi yra Dievo kūriniai, tik yra klystančios sielos ir sielos, kurios jau surado teisingą kelią“ (Vida Ašmonaitė, neįgalioji).

„Norėčiau kada nors sukurti filmą apie tai, kaip Lietuvoje sunaikinami kitaip mąstantys žmonės. Nesvarbu, teisingai ar neteisingai mąstantys. Svarbu, kad kitaip“ (Leonardas Surgaila, kino operatorius).

Parengė Rita BOČIULYTĖ