Neseniai TV kanalas History rodė dokumentinį filmą apie Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II karūnavimą 1953 metais. Visas filmas buvo persmelktas pagarba. Viena paprasta namų šeimininkė, rengdamasi per televizorių žiūrėti ceremonijos transliaciją, iki blizgesio iššveitė visus savo namus. Tūkstančiai londoniečių, siekdami būti arčiau, šaltoką naktį praleido gatvėse ir aikštėse. Piliečiai visur kėlė vėliavas ir tvarkė namus, puošė aplinką ir rengėsi istoriniam įvykiui taip, lyg tai būtų kiekvieno žmogaus ar lokalios bendruomenės šventė.
O štai 2008-ųjų pavasarį viena mūsų komercinė televizijos programa eilinį kartą išsityčiojo iš Lietuvos Prezidento, šaipydamasi iš visų asmeninių bruožų. Žinoma, dabar kiti laikai ir niekam nieko švento nelikę, tačiau kol pagarbos sąvoka dar nėra įstatymiškai uždrausta ar apribota, pagarbos jausmo praradimas rodo kultūros krizę. Kai mergaitės berniukus vadina iškrypėliais ir bepročiais (čia nenoriu kartoti kasdien girdimų epitetų), o visos emocijos išsakomos žargonu ir keiksmais nevalstybine kalba, apie kokią pagarbą kalbai, asmeniui, visuomenei, istorijai ar pagaliau Dievui galime kalbėti? Dabar gerbiama brutali jėga, smurtas, melas, apgaulė, tačiau nebelieka pagarbos silpnesniesiems, tiesą sakantiesiems.
Tiesa, pastaruoju metu tapo madinga rodyti pagarbą garsiems, bet nepagydomai sergantiems žmonėms. Tačiau ar ji nuoširdi? Gal tai tik dalis verslo? Kai kada rodoma pagarba sergantiems vaikams, daugiavaikėms motinoms, garsiems sportininkams ir fokusininkams po vandeniu. Tačiau ir ji neretai tik reklamos ar rėksmingos labdaros dalis.
Artėja rinkimai į mūsų Seimą. Pabandykime įsivaizduoti, kiek pagarbos bus šios rinkimų kampanijos metu. Ar mokėsime gerbti oponentą? Ar tie, kurie nerodo pagarbos kitiems, patys yra garbingi žmonės? Pagarba ne nusižeminimas, o bendradarbiavimas, ne silpnumas, o sugebėjimas pripažinti kito žmogaus darbų reikšmę. Dažnai pagerbdamas kitus tu pats stoji šalia pagerbtojo.
Štai čia tarkime keletą žodžių ir apie meną. Ar tasai šiandieninis menas nėra pratybos, mokančios, kaip reikia nekęsti pasaulio, žmonių, aplinkos ir viso, kas dar bent kiek šventa. Pažvelkite, su kokiu cinizmu eksploatuojama gašlumo tema kičiniuose paveikslėliuose, taip drąsiai įžengusiuose į solidžių salonų erdves. Arba ten pat regimi pavieniai, dažnai iš šiukšlynų atkeliavę daiktai, kuriuos menininkas iš meilės menui paverčia fetišais, pagarbos objektais. Šie mano pastebėjimai tariamiems avangardistams pasirodys nemodernūs, nesocialūs ir neužangažuoti. Taip, gyvenu jau antrajame šimtmetyje, kuris man toks pat įdomus, kaip ir praėjęs. Tačiau niekada nesutiksiu, kad toks pagarbos stygius, kurį dabar regime, gali ką nors pozityvaus duoti. Festivalinės kūrybos praktika jau ir juose dalyvaujančiuosius baigia įtikinti, kad vien pagarba sau pačiam nieko nepeši. Tie kūrinėliai gyvena tik tiek, kiek tęsiasi festivalis. Paskaitykite: Festivalio organizatoriai jus šokiruos... nustebins... provokuos... priešins... pasipriešins... paneigs... atsisakys... ir pan.
Įdomiausia yra tai, kad lygiai tą patį darė visi žymiausieji pasaulio menų kūrėjai, tačiau jų kūryboje tasai pasipriešinimas buvo nukreiptas ne į žmoniją, o į jos ydas, nuopuolius ir paiką elgesį. Tuose gausiuose ir lig šiol gyvuose kūriniuose trykšta pagarba gyvybei, tiesai, motinai, Dievui ir žolei, kuri sunkiai, bet želia. Žiūrėkite, pavasaris braunasi. Ar pagerbsime jo pastangas?
Naujausi komentarai