Gydomosios žolelių savybės kartais pranoksta brangiausių vaistų poveikį, tik reikia mokėti jas pasirinkti ir vartoti

Per tūkstančius metų žmonės išmoko pažinti pačias veiksmingiausias žoleles. Kai kurių jų pavadinimai nurodo, ką tos žolelės (kraujažolė, plautė, širdažolė, kaulažolė ir kt.) geriausiai gydo arba pasako pavadinimus ligų, kuriomis sergant jos tinka (snaudalė, gelteklė, bėrutis ir pan.). Žolininkė Adelė Karaliūnaitė parengė namuose gaminamų vaistų receptų knygelę ir siūlo kai kuriuos paruošti namų virtuvėje.

Nuo vaikystės pakerėta žolelių

A.Karaliūnaitę nuo vaikystės yra pakerėjusi gamta, jos augalai. Ji iki šiol prisimena žolelių ryšulėlius tetos trobos palubėje, pjaustomų šaknelių, sijojamo pelkių purvo, ruošiamų tepaliukų kvapą. Jau tada Adelė pradėjo užrašinėti senovinius receptus iš gydomųjų žolelių.

“Puikiai žolelių gydomąsias savybes išmanė ir mano močiutė. Augdama tokioje aplinkoje pajutau nenumaldomą norą pažinti gydomuosius augalus, jų galias. Dirbdama veterinarijos gydytoja giliau supratau, kaip sąveikauja organai, kokį poveikį tam turi gydomosios žolelės”, - pasakojo Joniškėlyje gyvenanti Adelė, kurią žmonės dažnai pavadina ragana. Beje, žolininkė tai laiko aukščiausiu pagyrimu.

Ritualai stiprina galias

Kai Adelė verda vaistus, krosnį kūrena tik uosinėmis malkomis, nes uosis lietuvių mitologijoje yra gyvybės medis. Be to, verdamus vaistus maišo uosio šaknies lazdele be žievės. Kai vaistas neverdamas, o tik maišomas su aliejumi, medumi, degtine ar ypatingu tirpsmo vandeniu, žolininkė naudoja iš kadugio šaknies pagamintą lazdelę.

Kūnui ir kraujui stiprinti vaistus Adelė ruošia iki pilnaties, o ligai išvaryti - per delčią. Į tai reiktų atsižvelgti gaminant vaistus ir stiprinančius mišinius namie. Tepaliukus, skirtus kaulų lūžiams, sąnariams gydyti, Adelė gamina esant jaunam mėnuliui, o piktybiniams augliams, karpoms gydyti - esant delčiai. Tepaliukus, kurių nepagaminsi be specialiai paruoštos kiaulės taukinės, Adelė išpilsto į molinius indelius, kurie pažymėti senoviniais simboliais - runomis.

Nusivylusiems arbatėlėmis, paruoštomis iš nežinia kaip užaugintų žolelių, žolininkė siūlo patiems pasigaminti vaistų. Juolab kad gamta jau seniai atvėrė savo vaistinės duris.

Tepalas suskirdusiems kulnams

Žolininkė pataria prieš gaminant vaistus pasiruošti tirpsmo vandens, kuris pravers ir kasdieną: ruošiant arbatą, maistą, atsigerti, apiplauti žaizdas. Tirpsmo vanduo ruošiamas taip: 2/3 indo pripilti švaraus geriamojo vandens ir užšaldyti. Paskui išimti, leisti ištirpti ir supilti į švarų ąsotį, kuriame visada bus laikomas tirpsmo vanduo. Ąsotį būtina pridengti švaria drobule, išsiuvinėta mėlynais žiedeliais žydinčiais augalais. Į ąsotį galima panardinti nuplautą sidabrinę monetą.

Namų vaistinėlėje turi būti tinkamai paruoštos kiaulės taukinės, kuri pravers gaminant įvairius tepaliukus. Imama 3 kg kiaulės taukinės (tiek ji paprastai sveria), sumalama mėsmale ir šildoma ant lengvos ugnies. Ištirpusi taukinė nukošiama per metalinį koštuvėlį ir dar kartą pašildoma, bet ant stipresnės ugnies, kad išgaruotų visas vanduo. Tuomet nukošiama per kelių sluoksnių drobinį audinį, atvėsinama, supilstoma į stiklainius ir užsukama dangteliais. Laikoma šaltoje vietoje.

Taip paruošta taukinė itin tinka suskirdusiems kulnams gydyti.

Receptus surašė į brangią knygelę

Kažkada gavusi dovanų užrašų knygelę, kurios viršeliai buvo pagaminti iš gyvatės odos, Adelė ilgai nežinojo, ką rašyti į tokią knygelę. Pagaliau nusprendė paskirti receptams, pagal kuriuos žmonės patys galėtų pasigaminti vaistus. Taip radosi jos parašyta lietuvių senovinių receptų knygelė “Ant gyvatės odos”. Štai keletas senovinių receptų iš tos knygelės.

Žolininkė pataria, kaip paruošti prostatą stiprinančią arbatą. Jau dabar reiktų pradėti ir per visą vasarą rinkti spanguolių lapus. Juos galima džiovinti arba užšaldyti (365 maišeliukus po porą šaukštų). Vartoti taip: kasdieną porą šaukštų spanguolių lapų užplikyti 2 stiklinėmis verdančio vandens ir pridengti rankšluosčiu pusvalandžiui. Gerti po pusę stiklinės keturis kartus per dieną po valgio. Vartoti reikia visus metus be pertraukos. Užkukavus gegutei, Adelei močiutė liepdavo eiti valgyti gegutės duonos. Būtent tokiu metu pradeda žydėti raudonoji žiognagė, grąžinanti jėgas po ilgos žiemos. “Mes, vaikai, valgydavome raibus gegutės duonos žiedlapius kiek tik jų rasdavome. Dabar iškasu raudonosios žiognagės šaknelių rudenį. Jas, beje, tinka dėti į verdamas uogienes”, - priminė Adelė. Žolininkė siūlo 200 g džiovintų žiognagės šaknelių užpilti 0,5 l degtinės ir, po dviejų savaičių nukošus, gerti vakarais po 15 lašų - gerina miegą, stiprina žarnų gleivinę.

Kamšalas gydomosioms pagalvėlėms

Per vasarą reikės prisirinkti įvairių žolelių: po saują rugiagėlių žiedlapių, geltonojo barkūno žiedų, po dvi saujas pakrūminės bajorės, bitkrėslės, pelkinės vingiorykštės žiedų, šliaužiančiosios traumažolės žolės, kelminių paparčių lapų ir dvinamių dilgėlių pluošto. Žoleles sudžiovinti pavėsyje. Dilgėlių stiebus sudžiovinti, nubraukti, išmaigyti rankomis pluoštą. Kitas žoles sukarpyti, sumaišyti su dilgėlių pluoštu ir sukimšti į 12x60 cm dydžio lininį impilą. Užsiūti ir užvilkti kiek didesnį vilnonį užvalkalą.

Šią pagalvėlę tinka naudoti metus (nuvilktą užvalkalėlį galima retsykiais išskalbti). Kitą vasarą žoleles pakeisti, prieš tai išskalbus impilėlį. Pagalvėlė dedama po skaudančiu sprandu, nugara, strėnomis, apvyniojamas sąnarys.

Verta pasirūpinti gero miego pagalvėle. Į delno dydžio impilėlį, pasiūtą iš lininio audinio, lygiomis dalimis prikimšti paruošto, išdžiovinto ir susmulkinto žolelių (šilkažiedės gaisrenos, apynių spurgų, pievinės kartenės žolės, karčiosios rudgrūdėlės, kvapniosios gardunytės žolės ir skaiterinio paparčio lapų) mišinio.

Pagalvėlę galima ne tik sau naudoti, bet ir padovanoti. Ji laikoma ant pagalvės lovoje. Pagalvėlė gerina smegenų žievės bei klausos nervo veiklą, ramina. Veikia metus.

Kraują stiprinantys mišiniai

Stiklinę sumalto česnako, stiklinę sutrintų spanguolių arba bruknių, stiklinę medaus sumaišyti ir palaikyti 7 dienas tamsoje. Gerti po vieną šaukštą rytais nieko nevalgius.

Supjaustyti paprastojo kiečio šaknų (100 g), užpilti 0,5 l vandens ir 15 min. pavirti ant mažos ugnies. Tuomet pridėti 2 galvutes supjaustyto česnako ir virti dar 15 min. Po to įberti šaukštą druskos ir dar pavirti 2 min. Nukaisti, nukošti, laikyti vėsiai tamsiame stikliniame butelyje. Gerti 3 kartus per dieną prieš valgį.

Labai tinka esant padidėjusiems limfmazgiams, votims, pažeistiems kaulų čiulpams, po atvirų kaulų lūžių, širdies operacijų.

Anot žolininkės, žmonės dažniausiai prašo vaistažolių receptų nuo vėžio. A.Karaliūnaitė ketina pradėti recepto iš ugniažolės mokslinius tyrimus, nes žino, kad šis gražus ir labai gyvybingas augalas stabdo piktybinių ląstelių dalijimąsi. Žolininkė savo knygelėje pataria, kaip gydyti skrandžio uždegimą, kosulį, skausmus širdies plote, traukulius, hemorojų, ausų uždegimus, pasigaminti tokias linksmas arbatas, kaip “Juokis ir duokis”, “Kad moterys norėtų, o vyrai galėtų”, tikrą meilės eliksyrą ir daugybę kitų receptų.