Tikinčiuosiuose ugdomas

Bendruomeniškumas ir iniciatyvumas

Ne vienas šiandien kalba apie bendruomeniškumo svarbą Bažnyčiai. Rima Neverauskytė tris mėnesius gyveno Kanadoje įsikūrusioje “Madonos namų” (Madonna House) bendruomenėje, o dabar dirba Kretingos parapijos asistente, koordinuoja prie bažnyčios įsikūrusių grupių veiklą bei įvairių sumanymų vykdymą.

1999 metais Lietuvoje buvo išleista R.Neveraus-kytės išversta “Madonos namų” įkūrėjos Katerinos de Huek Doherty knyga “Pūstynė”. Šiais metais turėtų pasirodyti kita Rimos išversta tos pačios autorės knyga “Evangelija be kompromisų”. Anot R.Neverauskytės, iš Rusijos emigravusios Katerinos žinia yra labai radikali. “Ji kviečia gyventi Evangelija, kuri telpa viename žodyje – mylėkite”, - sako Rima.

R.Neverauskytė savo studijas baigė Belgijos Liuveno katalikiškajame universitete, grįžusi dėstė Vilniaus universiteto Religinių studijų ir tyrimų centre bei Kretingos šv. Antano religijos mokslų institute. Su Rima ir kalbamės apie krikščioniškų bendruomenių vaidmenį Bažnyčiai, visų tikinčiųjų, vadinamų pasauliečiais, vietą parapijoje bei studijas.

- Trumpai pasidalyk prisiminimais iš Belgijos. Kuo įsiminė studijos Liuvene ir koks ten bažnytinis gyvenimas?

- Ten mokydamasi, galėjau bręsti kaip krikščionė. Supratau, kas slypi už visų dogmų, ką reiškia Jėzaus asmuo. Suvokiau, kad jis tikrai yra gyvas. Studijos kėlė daug iššūkių, ir tai buvo labai naudinga. O bažnytinis Belgijos gyvenimas man pasirodė apmiręs. Prieš II Vatikano Susirinkimą Belgija, o ypač Flandrija, buvo itin katalikiška, gal net perdėm klerikališka šalis. Kiek teko patirti iš žmonių, anksčiau Flandrijoje kunigai tiesiog laisvai galėjo kištis į žmonių gyvenimą, ir jiems nurodinėti. Po Susirinkimo ir jo reformų padėtis smarkiai pasikeitė. Regis, žmonės puolė į kitą kraštutinumą: Bažnyčia jiems šiandien - nebe autoritetas. Panašu, kad žmonėms trūko tvirto ir sąmoningo tikėjimo, vyravo daugiau tradicijos ir jomis pagrįsta baimė. Pasikeitus situacijai, pasirodė tikroji tikėjimo padėtis.

- Ar Lietuvoje panaši padėtis?

- Ta padėtis daug kuo visur panaši. Tik tiek, kad Lietuvoje su Atgimimu pajutome ne vien tautinį pakilimą, bet ir religinį pagyvėjimą, susidomėjimą. Deja, šiandien tas pakylėjimas praėjęs. Jis peraugo į kasdienybę, kuri visai natūraliai kelia didesnius ar mažesnius iššūkius. Krikščionims tie iššūkiai – tai bet kokiomis aplinkybėmis išlaikyti tvirtą, sąmoningą tikėjimą. Tam reikia nemažai pasistengti: mokytis išsižadėti savęs, išgyventi bendruomeniškumą su kitais, ištvermingai melstis, sekti Kristumi. Toks kelias nėra lengvas ir iš pirmo žvilgsnio patrauklus, tačiau tikras ir išganingas.

- Tiek Lietuvoje, tiek Belgijoje truputį susipažinai su pasauliečių veikla Bažnyčioje. Lietuvoje jau gana daug yra baigusių teologines studijas, tačiau tik nedidelė dalis šioje srityje sėkmingai dirba. Kaip tau atrodo ši situacija?

- Baigusieji teologines studijas Belgijoje pasauliečiai dirba įvairius darbus. Vieni dėsto tikybą (ji Belgijoje irgi pasirinktinai privaloma), kiti dirba sielovados asistentais parapijose, ligoninėse. Pas mus sielovados darbuotojai parapijose dar yra gan neįprastas dalykas, juos sutiksi tik gyvesnėse ir veiklesnėse parapijose. Trūksta kunigų atvirumo, kad jie į pagalbą pasitelktų aktyvesnius tikinčiuosius. Daugelis į pasauliečių darbą parapijoje tebežiūri skeptiškai. Manau, kad anksčiau ar vėliau kunigai turės suprasti, kad aktyvus pasauliečių dalyvavimas Bažnyčios gyvenime yra būtinas, tiesiog neišvengiamas. Aš džiaugiuosi, kaip gražiai kai kurie parapijiečiai Kretingoje įsijungia į bendruomeninę veiklą, buriasi į maldos ar apaštalavimo grupeles. Aišku, iškyla įvairių sunkumų, netobulumų, tačiau yra kuo pasidžiaugti kiekvienąkart, kai žmonės niekieno neverčiami rodo iniciatyvą ir imasi atsakomybės vienokiame ar kitokiame darbe.

- Papasakok apie “Madonos namų” bendruomenę, kurioje lankeisi Kanadoje ir kurios įkūrėjos kelias knygas išvertei į lietuvių kalbą.

- Bendruomenės įkūrėja Katerina Doherty po septynioliktų metų revoliucijos emigravo iš Rusijos. Trokšdama sekti Kristumi ir gyventi neturte, Toronto (Kanada) vyskupo leidimu apsigyveno tarp pačių vargingiausių didmiesčio žmonių. Netrukus atsirado grupelė jaunuolių, troškusių prie jos prisijungti. Vyskupo paraginta, ji sutiko juos priimti ir pradėti bendruomenės, iš pradžių “Draugystės namų”, o vėliau ir “Madonos namų” gyvenimą. Katerinai visada rūpėjo aktyvus pasauliečių įsitraukimas į Bažnyčios gyvenimą. Būdama pasaulietė, ji dalyvavo II Vatikano Susirinkime. Anot jos, turime ne bėgti nuo pasaulio, bet nešti jam Gerąją krikščionybės žinią, matyti kiekviename žmoguje Dievo alkį. Madonos namai siekia evangelinio gyvenimo, būti meilės bendruomene ir savo darbu, bendravimu bei malda atkurti pasaulį Kristui. Ši bendruomenė įsikūrusi ne tik Šiaurės Amerikos žemyne, bet ir Afrikoje, Europoje, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Kiekvieni namai gyvena pagal poreikius tos vyskupijos, kurioje yra įsikūrę. Vienur reikia konkrečios veiklos, tarnavimo vargšams, kitur kontempliatyvios maldos arba dykumos gyvenimo sudarant galimybę žmonėms atsidėti maldai ir tylai, patirti Dievo artumą savo širdžių kambarėliuose. Mes irgi daug ko galime pasimokyti iš šios bendruomenės.