Babelio biblioteka


2005-11-26
Babelio biblioteka

Kitoks istorinis romanas

Lietuvių istorinio romano tematika iki šiol buvo taip tautiškai determinuota, kad vien šio žanro pavadinimas mums asocijavosi su nacionaliniu patriotizmu. Romantizmo epochoje susiformavusio žanro tematika pasirodė tokia neįkandamai ir nuobodžiai konvencionali, kad talentingiausi naujosios kartos rašytojai arba ėmė jos šalintis, arba lengvai atpažįstamas jos literatūrines klišes pritaikė savo postmodernistiniams žaidimams. Ir štai bene pirmoji rimta pastanga šią šimtametę tautinę žanro tradiciją peržengti: LRS leidykla ką tik išleido palyginti jaunos (g. 1974), beletristikoje debiutuojančios autorės, humanitarinių mokslų daktarės Vaidos Marijos Knabikaitės istorinį romaną “Mėnesiena tamsiame lange”, paremtą... Adolfo Hitlerio biografija, daugiausia intymiaisiais jos aspektais.

Kalbėti apie pastangos rimtumą skatina vien jau tai, kad autorės intencijos čia neparemtos paviršutiniškomis propagandinėmis nuostatomis. “Pasak vokiečių psichiatro E.Fromo, norint geriau suvokti tokią figūrą kaip Hitleris, tiesiog būtina prisiversti pažvelgti į ją be pykčio ir paniekos ir stengtis išlikti nešališkam, kad ir kaip tai būtų sunku”, - sako autorė.

Kurdama nacistinio diktatoriaus iškilimo ir įsitvirtinimo politinį bei ekonominį foną autorė labiausiai gilinasi į psichologines šio reiškinio ypatybes, bando rekonstruoti individualaus charakterio tapsmą. Daug dėmesio romane skiriama fašizmo lyderio meninei veiklai, nepatenkintų ambicijų perkėlimui į agresyvios politikos sferą (“menininkų-žudikų” reiškinys). Dar įdėmiau žvelgiama į būsimojo diktatoriaus intymųjį gyvenimą, jo erotines problemas, analizuojami santykiai su moterimis, ieškant jungties tarp frustruotos asmenybės kompleksų ir neapykantos pasaulėžiūros.

Realizuoti savo sumanymą, man regis, autorei kiek sutrukdė pasakotojo objektyvizmas, išprovokavęs neretai apybraižinę stilistiką. Antra vertus, tokią gausią istoriografinę medžiagą susintetinti grožiniame kūrinyje veikiausiai įstengtų tik itin patyręs ir talentingas beletristas.

G.Orvelo politinė satyra kaip aksioma

“Jotemos” leidykla ryžosi dar kartą išleisti legendinę Džordžo Orvelo (George Orwell, tikr. Eric Arthur Blair) knygą “Gyvulių ūkis”, ko gero, svarbiausią grožinės politinės satyros kūrinį, parašytą XX a. Britanijoje. Šioje Dž.Orvelo knygoje, pasitelkus gyvulinės pasakėčios tradiciją, jungiamas satyrinis ir politinis įtūžis su gyvybingu mitinio kūrinio amžinumu. Tai viena iš didžiųjų politinių alegorijų, o jos pasakojama istorija yra apie tai, kaip socialinė revoliucija (vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš savo šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą) virto diktatūra ir išdavyste.

Tai visiškai naujas knygos vertimas į lietuvių kalbą (vertė Edita Mažonienė), be to, papildytas išsamiu literatūrologo M.Bredberio straipsniu apie “Gyvulių ūkio” pasirodymo aplinkybes, jo politinę ir literatūrinę reikšmę, taip pat prof. P.Deivisono pastabomis apie tekstologinius romano ypatumus ir paties kūrinio autoriaus pratarme pirmajam “Gyvulių ūkio” leidimui, kuri anuomet į knygą nebuvo įtraukta, ir netikėtai rastas jos mašinraštis paskelbtas tik bemaž po trisdešimties metų - 1972-aisiais.

Iš šių priedų ryškėja, kad “Gyvulių ūkio” sėkmė anuomet kėlė Orvelui daug problemų. Jis buvo pasmerktas kentėti dėl to, jog buvo laikomas - ypač kai kurių amerikiečių apžvalgininkų ir skaitytojų - didžiausiu šaltojo karo kovotoju, aistringai puolančiu revoliuciją ir patį socializmą. Tai toli gražu nebuvo Orvelo tikslas - pagrindinis dalykas, kurį jis norėjo pabrėžti - esą revoliucija dažnai patiria nesėkmę dėl savo lyderių, siekiančių įamžinti save ir tokiu būdu paminančių interesus tų, kuriems revoliucija turėjo pasitarnauti... Iš savo pačių gyvenamojo laikotarpio puikiai žinome, kad “senoji gvardija” imasi centralizuoti ir stengiasi užgrobti visą valdymą. Kai pirmą kartą “Gyvulių ūkis” lietuvių kalba buvo viešai publikuotas 1989-ųjų “Proskynos” žurnale, gyvenome artėjančios revoliucijos nuojautomis ir Orvelo satyrą naiviai vertinome ne kaip perspėjimą, o kaip išgyvento totalitarinio režimo liudijimą. Dabar jau ją esame patyrę kaip neišvengiamą politinę aksiomą, nepriklausomai nuo revoliucijos pobūdžio...

Lyriniai regėjimai Neužmirštuolių kalne

Produktyvumu nepaliaujančio stebinti kauniečio rašytojo Laimono Inio naujausia knyga - romanas “Neužmirštuolių kalnas” (išleido “Naujasis lankas”) - užgriūna skaitytoją lyrinėmis reminiscencijomis kaip tikra lavina... Po šiuo kaleidoskopiškai besimainančių poetizmų ūku sunkiai beįžvelgiami apčiuopiamos realybės kontūrai. Knygos anotacija įspūdį bando sukonkretinti (“Ši knyga - tarsi kelionė per laiko tėkmę, stengiantis įminti meilės, laimės ir gyvenimo tragikos, sielos priedermes žemėje, žmogaus visatos ieškojimo ir kitos temos. Nors romanas nėra autobiografinis, jame galima aptikti kai kurių autoriaus gyvenimo detalių”), bet abstraktumo, labiau tinkančio poezijai, o ne prozai apibūdinti, vis tiek neišvengiama. Regis, to išvengti nė neįmanoma - tokia jau šio perdėm impresionistiško teksto stilistika. Prieš pasinerdamas į metaforišką jo stichiją, skaitytojas tiesiog privalo atsiriboti nuo kasdienio gyvenimo konkretybės ir nelyginant relaksacinio psichoterapijos seanso metu pasiduoti jį nešančiai pasąmoningų asociacijų tėkmei.

Parengė Jonas Vabuolas