Kauno jaunųjų balsai

Pasirodė Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus parengtas poezijos almanachas “Kauno jaunieji” (sudarė Petras Palilionis ir Enrika Striogaitė). Nemanau, kad jis taps kiek ryškiau pastebimas knygų rinkoje ir susilauks daugelio skaitytojų dėmesio, bet atsakingiau į mūsų literatūros, apskritai kultūros perspektyvas žvelgiančiam žmogui leidinys turėtų kelti ne ką menkesnį pasitenkinimą, nei kokio nors rimto “bestselerio” pasirodymas. Šios skiltys, žinoma, nėra pati geriausia proga imti samprotauti apie kokias nors dvasingumo esmes ar, tarkim, pirmosios publikacijos reikšmę jauno literato biografijoje, be to, visa tai jau šimtus kartų apkalbėta, pagrįsta, įrodyta ne tik teoriškai, bet ir praktiškai...

Vos paėmęs į rankas šią kuklią knygelę, kurios leidybą parėmė Kauno miesto savivaldybė ir kurioje pateikiami dvidešimt šešių išties jaunų autorių eilėraščiai su trumpais prisistatymais ir nuotraukomis, kažkaip išsyk prisiminiau bemaž prieš dvidešimtį metų ėjusį jaunųjų kūrybos almanachą “Veidai”, o po to lyg ir tuštuma... Tiesa, “Veidai” buvo solidesni, bet ir kūrybinės pajėgos juose buvo sutelktos kur kas galingesnės tiek geografine, tiek autorių profesionalumo ir gan liberalaus požiūrio į “jaunumo” sąvoką prasme...

Antra vertus, tai dar tik pirmoji “Kauno jaunųjų” almanacho pusė, t.y. pirmoji jo knyga. Dar šiais metais leidėjai žada ir antrąją, kuriame “tikisi pateikti įdomiausius Kauno jaunųjų prozos bandymus. Ir išbandymus kitu, sunkiasvoriu žanru”.

Vienas tarp vienų ir su visais

“Turbūt retam lietuvių rašytojui atsiminimų tomo reikia labiau negu Kaziui Borutai. Ir ne vien todėl, kad artimas jo draugas V.Katilius yra pasakęs: “K.Boruta mažiau kaip rašytojas, daugiau kaip asmenybė daugelio atmintyje yra palikęs gražių atsiminimų”. To tomo reikia ir dėl to, kad asmenybės refleksija kultūrinėje dabartyje kaip niekas kitas gali išjudinti ir kūrybinio palikimo refleksiją...” - rašo V.Kukulas savo straipsnyje, kuris tarsi apibendrina LRS leidyklos neseniai išleistą atsiminimų knygą “Susitikimai su Kaziu Boruta”.

Rašytojai, kritikai, dailėtyrininkai, bendraamžiai ir giminaičiai įtaigiai pasakoja apie tai, kokį įspūdį darė jiems K.Boruta. Knygos sudarytoja Eglė Borutaitė-Makariūnienė, rašytojo dukra, knygos medžiagą rikiuoja taip, kad rašytojo asmenybė skleidžiasi pamažu. Ypač išryškėja jo neramus būdas, nepakanta apgaulei, prievartai, įvairaus pobūdžio neteisybėms. Nors tekstuose apie kūrybą užsimenama tik probėgomis, bet K.Borutos svarbiausieji darbai, maištingosios eilės, romanai “Baltaragio malūnas”, “Mediniai stebuklai”, “Sunkūs paminklai”, “Jurgio Paketurio klajonės” vienaip ar kitaip aptariami.

Kaip jau minėta, rengiant šią atsiminimų knygą medžiagą atrinkti stengtasi taip, kad būtų paminėti visi arba beveik visi jo biografijos tarpsniai, atsiskleistų jo bendravimas su amžininkais ir jaunaisiais rašytojais. Artimųjų atsiminimai - brolio Jono, sesers Magdelenos, žmonos Elgos, dukters Eglės - atskirame skyrelyje pagal aprašomąjį laikotarpį išdėstomi chronologiškai. Į knygą įtraukta jau publikuotos medžiagos, dauguma atsiminimų yra anksčiau nepublikuota ir parašyta įvairiu laiku, o dalis - specialiai šiai knygai.

Mūsų mirties valandą

Prancūzų rašytojas Mišelis Šnaideris (Michel Schneider) esė knygoje “Įsivaizduojamos mirtys” (“Alma littera”, vertė Diana Bučiūtė), 2003 metais apdovanotoje Mediči premija, netikėtu rakursu pasakoja apie 36 rašytojų paskutines valandas, paskutinius žodžius, požiūrį į mirtį, mirties vaizdavimą kūriniuose, patvirtindamas, kad mirtis yra neatskiriama gyvenimo dalis.

“Domėjimasis paskutiniais skiemenimis neturi nieko gedulinga ar makabriška, - teigia knygos autorius. - Matyti, girdėti dvasias ir su jomis susitikti nepavojinga. Guodimuisi ir sielvartui čia ne vieta. Jokio ašarojimo, tik daugybė anekdotų ir netgi juokingų scenų. Humoras ir sąmojis nuspalvina ne vieną išėjimo sceną, tarytum rašytojas manytų, kad jei jam į galvą ateis taiklus žodis, mirtis galbūt pasiims tą žodį ir nebesikėsins pagrobti jo viso”. Aiman, mirčių metraštininkas kaip savo knygos moto pasirenka žaismingą M.Prusto sentenciją: “Kad būtų paprasčiau, sakome “mirtis”, bet mirčių yra beveik tiek pat, kiek žmonių”.

Lyg savo akimis regime rašytojų mirties scenas - ramias, šiurpias ar net komiškas: Voltero kūnas, užuot paguldytas į karstą, apvilktas chalatu ir pririštas diržais išvežamas karieta; po dvikovos merdintis Puškinas valgo snieguotas tekšes iš sidabrinio šaukšto; Stendalis, bijojęs mirti viešoje vietoje, parkrinta ištiktas apopleksijos vidury gatvės; Gi de Mopasanas, neberandantis veidrodyje savo atspindžio, loja prie sienos psichiatrijos ligoninėje; Nabokovas, savo romanuose dažnai vaizdavęs rašytojų mirtį, graudinasi galvodamas apie drugelius; Tolstojus, rudens naktį pasprukęs iš namų, peršalęs miršta Astapovo stoties viršininko kambaryje, o Rilkė, sergantis kraujo vėžiu, tariasi mirštąs nuo rožės spyglio dūrio...

Parengė Jonas Vabuolas