Prevencija užsiima visi: tik ar yra rezultatas?

Specialistai atkreipia dėmesį, kad vis dar trūksta nuoseklios ir visoje šalyje veikiančios reintegracijos sistemos: žmonėms ne visada užtikrinama pagalba įsidarbinant, sprendžiant būsto, finansinius ar socialinių ryšių atkūrimo klausimus. Dėl to išauga atkryčio rizika, o paslaugų tęstinumas dažnai priklauso nuo pavienių projektų ar nevyriausybinių organizacijų iniciatyvų.

Probemų dar yra

„Pagalbos Lietuvoje galima sulaukti. Turime Respublikinį priklausomybės ligų centrą, psichikos sveikatos centrus, ambulatorines ir stacionarines paslaugas, pakaitinį gydymą opioidais, psichologinę ir socialinę pagalbą. Problema ta, kad žmogui visa tai ne visada atrodo kaip viena sistema“, – įsitikinęs Seimo Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkas profesorius, medicinos mokslų daktaras Saulius Čaplinskas.

Pasak jo, priklausomybę besigydantis žmogus apsinuodijęs gali patekti į skubiosios pagalbos skyrių, o paskui grįžti namo ir po kelių savaičių vėl atsidurti ten pat. Gali kreiptis į šeimos gydytoją, psichikos sveikatos centrą, priklausomybės specialistą ar socialinę tarnybą, tačiau ryšys tarp šių grandžių ne visada pakankamas.

Ypač svarbus paslaugų prieinamumas regionuose. Specializuota pagalba vis dar daugiausia koncentruojama didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Todėl sveikintinas priklausomybės gydymo paslaugų stiprinimas psichikos sveikatos centruose ir didesnis šeimos gydytojo vaidmuo anksti atpažįstant rizikingą vartojimą.

Pasak parlamentaro, atskiras klausimas – vaikai ir paaugliai. Jiems negalime tiesiog pasiūlyti sumažintos suaugusiųjų priklausomybių gydymo sistemos. Reikia vaikų psichiatrų, psichologų, priklausomybės specialistų, socialinės pagalbos ir darbo su visa šeima.

„Vis dar turime stigmos problemą. Priklausomybė nėra paprasčiausiai silpna valia. Tai – liga, kurią galima ir reikia gydyti. Tačiau ligos pripažinimas neatima žmogaus atsakomybės – gydymas ir atsakomybė turi eiti kartu“, – pabrėžia pašnekovas.

Jis priduria, kad reikėtų atkreipti dėmesį ir į žalos mažinimą. Jeigu priklausomas žmogus šiandien dar nepasirengęs visiškai atsisakyti narkotikų, tai nereiškia, kad turime laukti, kol jis perdozuos. „Naloksonas gali išgelbėti opioidų perdozavusio žmogaus gyvybę. Turime siekti, kad jis būtų ten, kur jo gali prireikti“, – priduria Seimo narys.

Vis dar turime stigmos problemą. Priklausomybė nėra paprasčiausiai silpna valia. Tai – liga, kurią galima ir reikia gydyti.

Nėra tęstinumo

Išties Lietuvoje jau sukurta gana plati priklausomybių gydymo, reabilitacijos ir socialinės pagalbos sistema, tačiau visos problemos prasideda žmogui baigus gydymą ar reabilitaciją.

Vis dar trūksta nuoseklios ir visoje šalyje veikiančios reintegracijos sistemos: žmonėms ne visada užtikrinama pagalba įsidarbinant, sprendžiant būsto, finansinius ar socialinių ryšių atkūrimo klausimus. Dėl to išauga atkryčio rizika, o paslaugų tęstinumas dažnai priklauso nuo pavienių projektų ar nevyriausybinių organizacijų iniciatyvų.

Taip pat išlieka ilgalaikio finansavimo problema, nevienodas paslaugų prieinamumas regionuose, nepakankamas institucijų veiksmų koordinavimas ir bendrų duomenų apie realų pagalbos poreikį trūkumas. Ypatingą susirūpinimą kelia pagalbos ir ilgalaikės reabilitacijos paslaugų stoka nepilnamečiams. Ekspertų vertinimu, priklausomybių srityje būtina stiprinti ne tik gydymą, bet ir tęstinę pagalbą žmogui, jo šeimai ir bendruomenei, nes būtent sėkminga reintegracija dažnai lemia ilgalaikį pasveikimą. „Žmogus pirmiausia turi išgyventi, kad galėtų pasveikti“, – priduria S. Čaplinskas.

Žvilgsnis į mokyklas

Paklaustas apie mokymo įstaigų vaidmenį vykdant psichotropinių medžiagų vartojimo prevenciją, profesorius pasisako tiesiai: „Mokykla labai svarbi, tačiau būtų neteisinga visą atsakomybę perkelti mokytojui. Viena paskaita per metus apie narkotikų žalą nėra prevencija.“

Anot S. Čaplinsko, veiksminga prevencija prasideda gerokai anksčiau negu atsiranda narkotikai. Tai – vaiko ryšys su šeima ir mokykla, gebėjimas valdyti emocijas, spręsti konfliktus, atsispirti bendraamžių spaudimui, prasmingai leisti laisvalaikį. Todėl svarbios gyvenimo įgūdžių ugdymo programos.

Švietimo sektoriuje prevencijos įgyvendinimas daugiausia priklauso nuo savivaldybių, nes pagal įstatymus tai yra jų savarankiškoji funkcija. Nors valstybė kasmet skiria mokymo lėšų prevencinėms programoms, praktikoje prevencinių veiklų apimtis ir kokybė skirtingose savivaldybėse gali skirtis dėl nevienodų finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Nuo 2025 m. prevencinėms programoms mokyklose finansuoti numatyta atskira lėšų eilutė – maždaug 3 eurai vienam mokiniui.

Milijonai eurų

Beje, nuo 2023 m. visose Lietuvos mokyklose įgyvendinama Gyvenimo įgūdžių programa, apimanti psichoaktyviųjų medžiagų, lošimų ir kitų priklausomybių prevenciją. Programa ugdo mokinių socialinius ir emocinius gebėjimus, kritinį mąstymą, atsparumą neigiamam spaudimui, gebėjimą atpažinti rizikingas situacijas ir kreiptis pagalbos. Gyvenimo įgūdžių programos įgyvendinimas mokyklose valstybei kasmet kainuoja apie 7,5 mln. eurų.

Mokyklų vaidmuo taip pat svarbus įgyvendinant platesnes bendruomenines prevencijos iniciatyvas. „Šiuo metu Lietuvoje ir užsienyje vis daugiau dėmesio skiriama mokslu grįstiems prevencijos modeliams, kurie apima ne tik mokyklą, bet ir šeimą, bendraamžių aplinką, bendruomenę ir savivaldybę. Džiugu, kad bendruomeniniai prevencijos modeliai skinasi kelią savivaldybėse ir mokyklose“, – tikina parlamentaras.

Jis įvardija dar vieną prevencinę priemonę: „Perspektyvus yra vadinamasis islandiškasis „Planet Youth“ modelis, darbo su juo patirties turime ir Lietuvoje. Jo logika labai paprasta: ne vien pasakoti vaikams, kad narkotikai blogai, bet pagal konkrečios bendruomenės duomenis keisti aplinką, kurioje vaikas auga. Daugiau šeimos įsitraukimo, prasmingo užimtumo, aiškesnės bendruomenės taisyklės, glaudesnis mokyklos, tėvų ir savivaldybės bendradarbiavimas.“

Panašia logika remiasi „Communities That Care“ – „Bendruomenės, kurioms rūpi“ – modelis, kurį numatoma išbandyti Lietuvos savivaldybėse. Pirmiausia nustatomi konkrečios bendruomenės rizikos ir apsauginiai veiksniai, tada pasirenkamos būtent jiems skirtos įrodymais pagrįstos priemonės.

„Mokyklų atstovai pasakoja konkrečius įgyvendinimo pavyzdžius, kurie parodė, kad modelis leidžia: sistemingai rinkti duomenis apie mokinių savijautą ir elgseną, tiksliai identifikuoti specifinius kiekvienos mokyklos rizikos ir apsauginius veiksnius, planuoti ir įgyvendinti kompleksines, bendruomenines prevencines veiklas (užsiėmimus mokiniams, pedagogams ir tėvams, prasmingą laisvalaikį, emocinės sveikatos stiprinimą, bendraamžių įtraukimą). Pasak jų, kai jauni žmonės jaučiasi saugūs, išgirsti ir įtraukti, mažėja poreikis ieškoti rizikingų sprendimų. Pabrėžta, kad didelę reikšmę turi tėvų dalyvavimas, mokyklų partnerystė su visuomenės sveikatos biuru, policija, nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitais socialiniais partneriais“, – reziumuoja pašnekovas.

Gerų rezultatų rodo ir jau minėta Ankstyvosios intervencijos programa jaunuoliams, pradėjusiems eksperimentuoti su alkoholiu ar narkotikais.

Ne „kiek“, o „kaip“

Ne mažiau svarbus klausimas yra mokytojų ir kitų ugdymo specialistų pasirengimas vykdyti prevencines programas. Praktika rodo, kad prevencijos efektyvumas dažnai priklauso ne tik nuo pačios programos turinio, bet ir nuo to, kaip ji įgyvendinama.

„Mokytojams tenka svarbus vaidmuo atpažįstant ankstyvus rizikingo elgesio požymius, kalbantis su mokiniais apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, stiprinant jų socialinius ir emocinius įgūdžius. Todėl būtina užtikrinti nuolatinį pedagogų kvalifikacijos kėlimą, metodinę pagalbą ir praktinius įrankius, leidžiančius efektyviai dirbti su įvairaus amžiaus vaikais ir paaugliais“, – pabrėžia S. Čaplinskas.

Taip pat svarbu, kad prevencija nebūtų paliekama tik pavienių entuziastingų mokytojų iniciatyvai. Mokyklose reikalinga nuosekli komandinė veikla, į kurią būtų įtraukti mokytojai, psichologai, socialiniai pedagogai, visuomenės sveikatos specialistai ir tėvai. Tik tokiu atveju prevencija tampa ne atskiru projektu ar pamoka, o nuolatine mokyklos kultūros dalimi.

Šiuo metu vis dar matomi skirtumai tarp mokyklų ir savivaldybių, todėl vienas iš prioritetų turėtų būti užtikrinti, kad visi pedagogai, nepriklausomai nuo mokyklos ar regiono, turėtų vienodas galimybes gauti kokybiškus mokymus ir dirbti pagal mokslo įrodymais pagrįstas prevencijos metodikas.

„Tačiau norėčiau, kad mokyklų prevencijoje keistųsi pats rezultatų matavimas. Neužtenka pasakyti: „surengėme 50 prevencinių renginių.“ Reikia klausti: ar po jų mažiau vaikų pradėjo vartoti?“ – tęsia Seimo narys.

Situacija: S. Čaplinskas pastebi, kad priklausomybę besigydantis žmogus asinuodijęs gali patekti į skubiosios pagalbos skyrių, bet paskui grįžti namo ir po kelių savaičių vėl atsidurti ten pat. / P. Adamovič / BNS nuotr.

Policijos vaidmuo

Anot pašnekovo, policijos vaidmuo labai svarbus, tačiau turime aiškiai atskirti uždavinius. „Policija turi mažinti narkotikų pasiūlą, nustatyti platintojus, saugoti mokyklų aplinką, kovoti su organizuota ir internetine prekyba. Gydyti priklausomybę – ne policijos funkcija“, – tikina S. Čaplinskas.

Teisėsaugos institucijos dalyvauja ir priklausomybių prevencijoje. Policija vykdo tikslines prevencines priemones mokyklose, organizuoja teisinį švietimą apie nepilnamečių atsakomybę, vertina mokyklų saugumą ir dalyvauja kovojant su narkotikų platinimu elektroninėje erdvėje. Pagal Vidaus saugumo fondo programą 2026–2027 m. policijos pajėgumams šioje srityje stiprinti numatyta apie 383 tūkst. eurų.

„Šiandien ypač svarbi internetinė prekyba. Narkotinės medžiagos, nelegalios elektroninių cigarečių pildyklės ir kiti nepilnamečiams draudžiami produktai parduodami socialiniuose tinkluose ir susirašinėjimo programėlėse. Todėl policijai reikia vis stipresnių technologinių ir kriminalinės žvalgybos pajėgumų. Tačiau labai svarbu, į ką nukreipiame valstybės griežtumą. Jeigu keturiolikmetį pagauname eksperimentuojant su narkotiku, svarbiausias tikslas neturėtų būti kuo griežčiau jį nubausti. Svarbiausia padaryti viską, kad eksperimentas nevirstų priklausomybe. Policijos kontaktas tokiu atveju gali tapti vartais į ankstyvąją intervenciją, pagalbą šeimai ir, jei reikia, gydymą. Visai kitaip turime vertinti suaugusį žmogų, kuris narkotikus pardavinėja vaikams. Čia valstybės reakcija turi būti griežta. Trylikametis, kuris pradėjo vartoti, ir žmogus, kuris uždirba iš trylikamečio priklausomybės, nėra lygiaverčiai šios problemos dalyviai. Kuo daugiau galios ir galimybių daryti įtaką kitam žmogui, tuo didesnė atsakomybė“, – pasakoja Seimo narys.

Todėl šiuolaikinę priklausomybių politiką jis apibūdina trimis kryptimis: mažinti paklausą, mažinti pasiūlą ir mažinti žalą. Jeigu iš šios grandinės išimame bent vieną dalį, sistema pradeda šlubuoti.

„Negalime sukurti pasaulio, kuriame vaikas niekada nesusidurs su alkoholiu, nikotinu ar narkotikais. Šiandien, kai pasiūla gali tilpti jo telefone, tai būtų iliuzija. Tačiau galime kurti aplinką, kurioje kuo daugiau vaikų nenorės pradėti vartoti, pradėję eksperimentuoti bus pastebėti anksčiau, priklausomybę turintys žmonės gaus prieinamą gydymą, o tie, kurie sąmoningai uždirba iš vaikų priklausomybės, susidurs su neišvengiama valstybės reakcija. Tai neturėtų būti karas su priklausomu žmogumi. Tai turi būti nuosekli kova su priklausomybe ir aplinka, kuri ją skatina“, – pokalbio pabaigoje reziumuoja profesorius S. Čaplinskas.