Teigiama, kad šis preparatas leisdavo šokti visą naktį ir priversdavo įsimylėti visus aplinkui esančius žmones. Kiekviena daina būdavo tavo mėgstamiausia, o kiekvienas sutiktas žmogus – tavo geriausias draugas (BBC dokumentinis filmas „1989: Reivo vasara“ (angl. „The Summer of Rave 1989“, 2006).
Taip pasaulis sužinojo apie vadinamąją reivo subkultūrą, kurią iš dalies galima laikyti savotišku XX a. septintojo dešimtmečio gėlių vaikų idėjų atgimimu.
Kol Vakarų jaunimas eksperimentavo su kvaišalais ir naujais muzikiniais žanrais, kitus, „rimtesnius“ reikalus tvarkantys rimti žmonės sprendė ištisų tautų, valstybių bei santvarkų ateities klausimus.
„Varšuva. Šiandien komunistų partija pripažino pralaimėjimą pirmuosiuose laisvuose šalies parlamento rinkimuose per keturis dešimtmečius, konstatuodama, kad „Solidarumas“ laimėjo triuškinančia persvara ir kad svarbiausi partijos reformatoriai buvo pašalinti iš pareigų. „Solidarumas“ gavo nemenką daugumą, – nacionalinės televizijos vakaro žinių laidos pranešime teigė komunistų partijos atstovas Janas Bisztyga. – Rezultatas turi būti toks, kad opozicijai tektų prisiimti bendrą atsakomybę už valstybę.“
Pasak oficialios naujienų agentūros PAP, su vyriausybės kandidatais kovoję „Solidarumo“ atstovai gavo net 80 procentų balsų“, – pranešė „Los Angeles Times“ straipsnis „Lenkijos komunistų partija po „Solidarumo“ pergalės pripažino pralaimėjimą laisvuose rinkimuose“ (angl. „Polish Communist Party Concedes Defeat After Solidarity Sweeps Free Elections“, 1989 06 05).
Šių rinkimų rezultatai, kaip ir pats „Solidarumo“ (lenk. „Solidarność“) legalizavimasis, po beveik dešimtmetį trukusios veiklos pogrindyje buvo tiesioginis 1988 m. pavasarį prasidėjusių ir iki pat rudens trukusių protestų padarinys. Faktiškai juo buvo paskelbta apie keletą dešimtmečių trukusios komunistinės santvarkos Lenkijoje pabaigą.
Lenkijos kaimynystėje, Vengrijoje, apie komunistinio režimo saulėlydį tuo metu liudijo ne tik antikomunistinių jėgų kilimas ir demonstracijos, bet ir geležinės uždangos dalies su Austrija ardymas (1989 m. gegužė) bei 1956 m. rudens sukilimo lyderių reabilitacija.
Anot „Radio Free Europe/Radio Liberty“ portale pateikiamo straipsnio „Vengrija: dešimt metų po komunizmo“ (angl. „Hungary: Ten Years After Communism“, 1999 10 09), devintojo XX a. dešimtmečio viduryje Vengrijos visuomenė buvo panirusi į gilią depresiją.
Žmonės buvo susiskaldę, nusivylę ir bijojo infliacijos bei nedarbo, o vienas pirmųjų žingsnių, pastūmėjusių juos pokyčių link, buvo susijęs su pasipriešinimu brangiam energetiniam sumanymui. Šis bendras su Čekoslovakija vykdytas projektas, kuriuo numatyta keliose Dunojaus vietose pastatyti užtvankas, sulaukė nemenko visuomenės priešiškumo ir komunistinė nomenklatūra galiausiai nusileido.
Kitas svarbus komunizmo saulėlydį Vengrijoje bylojęs įvykis buvo Janoso Jozsefo Kadaro (1912–1989) pasitraukimas iš valdžios 1988 m. pavasarį. Šis politikas valdė Vengriją nuo pat 1956 m. sukilimo, t. y. daugiau nei 30 metų, o jo išėjimas leido oficialiai reabilituoti Imre Nagy (1896–1958) ir kitus 1956 m. sukilėlius. Dar 1958 m. vasarą I. Nagy buvo teisiamas slaptame teisme ir nubaustas mirties bausme, kaip teigiama, gavus to paties J. J. Kadaro pritarimą, o praėjus 31 metams (1989-aisiais) į jo ir kitų sukilėlių perlaidojimą susirinko gausios minios žmonių.
J. J. Kadaro laidotuvės, kurios įvyko netrukus, buvo žymiai kuklesnės ir daug kam atrodė it komunizmo Vengrijoje pakasynos. Ir tuo nereikėtų stebėtis, mat 1989 m. vasarą, vykstant perlaidojimui ir laidotuvėms, Vengrijos komunistinė nomenklatūra bei už demokratiją pasisakančios jėgos jau rengė apskritojo stalo susitikimus, kuriuose siekta nustatyti politines ir teisines sąlygas, būtinas pereiti prie daugiapartinės, teisės viršenybe grįstos valstybės.
Anot straipsnio autoriaus, šiose derybose dalyvavęs ir būsimasis Vengrijos autoritaras Viktoras Mihaly’is Orbanas (1963), kuris jau tuo metu itin aktyviai reiškėsi. Dėl to vėliau daug kam kilo paprastas klausimas: „Kaip žmogus, prisidėjęs prie komunizmo Vengrijoje žlugimo, galėjo tapti faktiniu savos valstybės diktatoriumi, Europos Sąjungą alinančiu parazitu ir kone atviru Kremliaus lobistu, labiau atstovaujančiu Rusijos valdžios, o ne vengrų tautos interesams?“
Kol kas į šį klausimą tegalima atsakyti kitais klausimais. Galbūt jis jau tais laikais buvo ne vien už demokratiją ir permainas pasisakantis politinis aktyvistas? Galbūt jis buvo dar ir komunistinės Vengrijos slaptųjų tarnybų žmogus, infiltravęsis į opozicionierių gretas arba gal net SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) agentas?
Jeigu atsakymas į šiuos klausimus būtų teigiamas, atsirastų ir logiškas V. M. Orbano metamorfozių paaiškinimas.
Naujausi komentarai