- Vladimiras Romanovas
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Nesuprantu, kodėl japonai, žinodami ir ruošdamiesi būsimiems žemės drebėjimams, buvo užklupti nepasirengę. Ypač glumina Fukušimos atominės elektrinės katastrofa.
Manau, tai toks politinės ir valstybinės sistemos modelis, kuris nepajėgus susidoroti su korporacijų ir monopolijų užmojais. Suaugęs į vieną pelno besivaikantį darinį, šis mutantas, prisidengęs demokratijos lozungais, jau grasina visai mūsų planetai.
Kyla klausimų. Kai statė reaktorius, visuomenei buvo įteigta, kad jie saugūs, ar ne taip?
Ar aptarnaujantis personalas kompetentingas išspręsti visas netikėtai susidarančias situacijas netgi karo sąlygomis?
Ar avarijas likviduojančios komandos psichologiškai pasirengusios aukoti savo gyvybę, kad išgelbėtų kitus, kaip karo metais tai darė kamikadzės?
Jeigu ne, tai visa pigių atominių elektrinių, pastatytų pavojingoje zonoje, avantiūra sukurta tik pasipelnyti.
Noriu pateikti dviejų analogiškų avarijų, prieš penkiasdešimtmetį įvykusių tarybiniuose atominiuose laivuose, pavyzdį.
Prieš keturiasdešimt metų aš tarnavau pirmajame atominiame povandeniniame kreiseryje „K-19“, apginkluotame branduolinėmis balistinėmis raketomis. Jame buvo įvykusi panaši avarija. Savanoriai jūreiviai, aukodami savo gyvybę, per dvi valandas pašalino avarijos padarinius ir išgelbėjo pasaulį nuo baisios ekologinės katastrofos ar net atominio karo. Tai galite sužinoti ne tik iš oficialių šaltinių, bet ir iš likusių gyvų mano tarnybos kolegų ir draugų pasakojimų.
Laive "K-19", apie kurį sukurtame filme vaidina H.Fordas, tarnavo V.Romanovas
Kai garsaus kino filmo apie „K-19“, kuriame vaidino žymus amerikiečių aktorius Harrisonas Fordas, režisierė pamatė sidabru spindintį reaktorių, jį pasiūlė nudažyti rūdžių spalva. Ji pasakė, kad čia ne tarybinis povandeninis laivas, o ateities kosminis laivas. Gaila, kad toje kino juostoje yra daug netiesos, pigios propagandos. Ponai „pamiršo“, kad Šaltasis karas jau baigėsi, bet įpročio buvo sunku atsikratyti, nes tikslai liko tie patys.
Žemiau apie tai skaitykite arba pažiūrėkite filmą apie avariją povandeniniame laive „K-19“ ir galėsite palyginti, kaip skiriasi tikrovė ir melaginga Holivudo propaganda, kuria siekiama įrodyti, kad turgaus sistema – vienintelė sistema, tinkanti žmonėms gyventi.
Jei Nobelio premijų skyrimo komitetas būtų įsiklausęs į Rusijos prezidento siūlymą ir apdovanojęs ekipažą, tada pasaulinio garso specialistai būtų įdėmiai išstudijavę ir turėję pavyzdį, kaip reikia veikti visai komandai, ištikus tokiai avarijai. Tarybų Sąjunga sugebėjo išugdyti asmenybes, pasiryžusias dėl kūrybos ir progreso aukoti ne tik savo pilvą, bet ir gyvybę. Juk tai ir yra svarbiausia. Gyvenimo prasmė – išlikti žmogumi, netampant beprasmiškai vartojančiu gyvuliu. To nepajėgia suprasti tik kvailiai.
Po tarnybos laive „K-19“ buvome atrinkti į naują projektą, kur mokomajame būryje Paldiskyje prie Talino mus rengė tarnybai naujame povandeniniame 16 raketų kreiseryje. Man teko studijuoti reaktoriaus sandarą. Atrodo, paprasčiausias prietaisas, ne ką sudėtingesnis už elektrinį virdulį. Du skirtingos rūšies urano strypai reaguodami tarpusavyje išskiria šilumą. Tarp jų cirkuliuoja vanduo ar kitas specialus aušinamasis skystis, kuris toliau keliauja į antrąją liniją ir į turbiną. Jau tais laikais buvo suprojektuotas reaktorius, aušinamas lydytu metalu. Vietoj vandens, galinčio sukelti sprogimo pavojų. Visos konstrukcijos ir vamzdynai buvo pagaminti iš plieno ir sidabro lydinio.
Tarybinė sistema negailėjo nei brangiųjų metalų, nei pinigų, kad povandeniniuose laivuose sumontuoti daugiau kaip 400 reaktorių būtų saugūs ir nesukeltų katastrofos.
Didžioji dviejų sistemų – pilvo ir proto – kova atrado ne tik kosmosą ir kosmonautus, bet ir dar paslaptingesnį, nepažintą povandeninį pasaulį, į kurį pažvelgti buvo kur kas sudėtingiau ir brangiau nei į kosmosą. Juk povandeninio atominio laivyno vystymasis ir pasiekimai privertė amerikiečius pripažinti Tarybų Sąjungos pranašumą, pradėti derybas ir pasirašyti taikos sutartis.
Pagal A.Sacharovo planą turėjo būti taip: rezonansiniais atominiais sprogimais torpedinėmis minomis iš Atlanto ir Ramiojo vandenynų pusių sukelti dvi milžiniškas bangas. Jos, susitikusios vidury JAV žemyno, būtų sukūrusios vandens sūkurį, kuris ilgai sukdamasis būtų nuplovęs visa, kas gyva ir negyva būtų pasimaišę kelyje. Kas būtų likę po daugiau nei 200 atominių galvučių sprogimų tik iš vieno atominio kreiserio? Pakilusi cunamio banga būtų nuplovusi visą žemyną ir nepalikusi net smėlio. Planas žiaurus ir amoralus, bet kito kelio beprotiškiems karo siekiams sustabdyti nebuvo. Ne be reikalo JAV gynybos ministras iššoko pro langą šaukdamas: „Rusai ateina.“ Jis puikiai suprato, kur veda Šaltasis karas.
Stebiuosi, už ką A.Sacharovui skyrė Nobelio premiją, nebent ką vertingo gavo iš jo už tai.
Kartą atostogaudamas slidinėjimo kurorte Kaukaze, Dombajuje, susipažinau su A.Sacharovo kolegomis ir jo komandos gydytoju. Jie pasakė, kad A.Sacharovas bus paleistas iš tremties. Mes kalnuose drauge slidinėjome. Mano draugas, kaip slidinėjimo instruktorius, juos aptarnaudavo kalnuose. Pietaudavome ir vakarieniaudavome kartu.
Pokalbis pakrypo apie A.Sacharovą ir gydytojas ėmė pasakoti, koks jis geras ir malonus žmogus. Tada aš paklausiau apie jo Amerikos sunaikinimo programą: ar nebūtų buvę gaila žemyno ir žmonių? Gydytojas atsakė A.Sacharovo žodžiais: „Tai žmonių darinys, kurie gyveno vergų sąskaita, ir jų pakeisti negalima. Jie žudys ir grobs visada. Išskyrus karą, kuris sukeltų pasaulio Apokalipsę, iš jų nėra ko laukti.“
Tiesa ta, kad žmonės, kurie vystosi pagal gyvūnų instinktus, negali pasikeisti. Prireikia dviejų trijų kartų. Bet jei žmogus nuo mažens gyvena tarp gyvulių, – jis neauklėjamas, neformuojama jo asmenybė, – neįmanoma to atkurti. Gal tai pavyksta tik knygelėse apie Mauglį.
Tarybų Sąjunga turėjo 540 povandeninių laivų. Iš jų daugiau kaip 100 – atominių, pasiekusių daugybę pasaulio rekordų, kurių iki šiol niekam nepavyko pagerinti. Svarbiausias – gylio rekordas, siekiantis vieną kilometrą ir dvidešimt metrų. Kodėl svarbus būtent toks gylis? Todėl, kad didžiausias ledkalnių gylis siekia kilometrą. Po jais tarybiniai atominiai laivai slėpėsi, ten jų nebuvo galima nei pasiekti, nei išgirsti.
Kitas svarbus – greičio rekordas. Šie laivai galėjo pasiekti apie 100 km/val. greitį ir gebėjo staiga apsisukti. Įsivaizduokite dviejų stadionų ilgio ir devynaukščio namo dydžio monstrą, tokiu greičiu darantį posūkį, vadinamą „Išprotėjusiu Ivanu“. Tarp kitko, šis laivas buvo pagamintas iš titano.
Dviejų atominių reaktorių, pagamintų iš sidabro ir plieno lydinio, turinčio atskirus sraigtų velenus (laivas, kaip ir lėktuvas, turi skristi po vandeniu, o ne „plaukti“), laivo nepranoko jokie vakarietiški analogai. JAV specialistų žodžiais tariant, laivas net dvidešimčia metų pralenkė laiką. Jo ginkluotė dar daugiau: iki šiol amerikiečiai tokiomis raketomis kyla į kosmosą, o torpedinių raketų paslaptis įvairiais būdais nori išgauti iki šiol.
Tarybiniai povandeniai kreiseriai buvo ginkluoti 16–22 raketomis, turinčiomis po 12 kovinių galvučių, kurių kiekviena tūkstantį kartų pranoko susprogdintas virš Hirosimos. Dar reikia nepamiršti atominių torpedinių raketų neįveikiamos galios. Belieka konstatuoti, kad amerikiečių povandeninis laivynas tebuvo tik butaforija prieš tokią galybę. Ir būdas, kaip įtraukti Tarybų Sąjungą į ginkluotės varžybas ir ją sugriauti.
Galėjo pasikartoti analogiška situacija, kaip Korėjos kare, kur JAV neteko daugiau kaip 240 „Fantom“, o Tarybų Sąjunga teprarado tris „Mig“ lėktuvus. Jei vertintume absoliutų pranašumą žvalgyboje ir kontržvalgyboje, jėgų balansas tikrai nebūtų JAV naudai. Todėl buvo meluojama ir kuriami žvaigždžių karų projektai.
Jeigu JAV nebūtų pasirašiusi taikos sutarties, manau, amerikiečiams būtų reikėję kapituliuoti. Sistema, sukurta mokslo pagrindu, planinė ekonomika įrodė, kad yra stipresnė už turgaus ekonomiką.
Tapo aišku, kad pranašumo nepavyks pasiekti jėga, todėl buvo imtasi investuoti į analitinę kovą, superkant žiniasklaidos priemones. Čia svarbiausia ginkluote tapo blefavimas, virtualaus melo pasaulio kūrimas.
Europos globalizacijos tikslas – jos konsolidacija kovai už globalių monopolijų viešpatavimą visame pasaulyje.
Vyksta skubi ir nelabai paslėpta Afrikos ir Rytų Azijos valdžios rokiruotė. Iš tiesų ta geografinė plotmė nuo Romos imperijos laikų buvo ekonominė Europos dalis. Kalbame apie visos Europos paklusnumo ir militarizacijos planus, kurie žmonėms bauginti kuriami pagal požemio politikų įsakymus.
Jeigu pasaulyje viršenybę turėtų įstatymas, jei pinigų spausdinimas būtų pripažįstamas nusikaltimu, dabar nebūtų jokių krizių, o aukso ir sidabro nereikėtų be naudos laikyti bankuose. Būtų galima juos panaudoti techninėms reikmėms ir planetos saugumui didinti. Pavyzdžiui, atominiams reaktoriams aušinti vietoj greit įkaistančio ir pavojingai sprogstančio vandens. Valstybių bankai šiuos metalus įskaičiuotų į balansą dvigubai vertingiau todėl, kad jie gamintų energiją ir užtikrintų planetos saugumą. Kaip tai darė Tarybų Sąjunga, išgelbėjusi pasaulį nuo Apokalipsės ir ekologinės katastrofos.
Priminsiu ir kito tarybinio povandeninio laivo „K-219 “ atvejį (ir vėl skaičius 19). Jame buvo penkiolika raketų, jis taip pat atliko eksperimentinį manevrą „Išprotėjęs Ivanas“, kad susektų persekiojamą priešą. Neatlaikęs didžiulio slėgio trūko ir išsihermetino šeštosios raketinės šachtos dangtis, į vidų pasipylė vanduo ir susiformavo kuro sprogstamasis mišinys.
Staigiai iškilti į paviršių ir raketai paleisti tereikėjo penkių minučių, bet nepavyko suspėti. Raketa sprogo ir laivas iškart nugarmėjo į 350 metrų gylį. Laivo vadas nesutriko. Jis prapūtė visas balastinio vandens cisternas, kad sumažintų svorį ir visa eiga įjungęs abu laivo sraigtus po dviejų minučių kaip kamštis iššoko į vandens paviršių. Prasidėjo išgyvenimo ir reaktorių aušinimo kova, nes sprogusi raketa pažeidė variklio valdymą ir reaktorius kaito.
Ekipažo nariams teko eiti į reaktoriaus patalpą, į tikrą mirtį, ir rankiniu būdu uždaryti kompensacines groteles. Karininkas ir jūreivis, esant 70 laipsnių Celsijaus, sugebėjo uždaryti trejas iš ketverių grotelių. Nuo nežmoniško karščio ir sunkaus fizinio krūvio karininkas krito be sąmonės. Jūreivis, du kartus išėjęs atsikvėpti, bandė įeiti į kamerą, kol jam pavyko uždaryti ketvirtąsias kompensuojamąsias groteles. Bet jam pačiam nepavyko išsigelbėti. Jis visiems laikams kartu su laivu liko vandenyno dugne 10 000 metrų gylyje.
Taip turi būti užsitarnaujamos Nobelio premijos.
Iš „K-19“ jūreivio V.E.Pogorelovo atsiminimų apie 1961 m. liepos 4 d. avariją Atidarius oro išleidiklį, patalpą užpildė garų debesis. Per apžvalgos iliuminatorių mačiau elektros suvirinimo aparato blyksnius ir jonizuoto vandenilio užsidegimo momentą. Mes žinojome, kad tai gali įvykti, todėl gaisro gesinimo priemones buvome pasiruošę iš anksto. Pakilusias liepsnas pavyko nuslopinti per kelias minutes. Dozimetrai rodė, kad radiacinis fonas reaktoriaus patalpoje padidėjo iki 500 rentgenų per valandą (o gal ir daugiau, nes prietaisų rodyklės buvo už skalės ribos). Garuose ir tvankumoje (temperatūra siekė apie 60 laipsnių) žmonės nebegalėjo dirbti su dujokaukėmis. Nieko nesimatė per aprasojusius stiklus, kvėpuoti neįmanoma, trūko oro. Susidarius tokioms sąlygoms, dujokaukės buvo numestos šalin ir dirbantys kvėpavo radiacija persotintomis dujomis. Paprastu oru to velniško mišinio jau nepavadinsi. |
---|
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Auksinis aštuonetas1
Yra toks smagus filmas „Oušeno aštuntukas“ apie pramuštgalvių šutvę ir jų tobulą vagystę. Bet kalba šįkart ne apie holivudišką versiją. Lietuviškas variantas kur kas įdomesnis – čia a...
-
Kodėl mes ne Amerika?3
Kodėl mūsų rinkimų kampanijos atrodo kaip melancholijos persmelktas moliūgas juodame lauke. Lauke, kur mėnulis šviečia visur, išskyrus jį. ...
-
E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai1
Buvęs (ir galimai būsimas) JAV prezidentas Donaldas Trumpas į aljansus žiūri per sandorių prizmę. Jo kalbose nėra miglotos retorikos apie vadinamosios D dienos išsilaipinimą, Berlyno sieną ar džiaugsmingą Europos susivienijimą 1989–19...
-
Poetų ar miestų karas?3
Kiekviena XX a. kauniečių karta užaugo su sava Vilniaus idėja. Dabar nė vienas jų vasaros neįsivaizduoja be pajūrio, tarpukariu ateities neįsivaizdavo be Vilniaus. Jų nenoru „nurimti be Vilniaus“ sumaniai pasinaudojo ir Kremlius, š...
-
Kiekviena diena – lyg asilų šventė18
Vos tik dienraštyje pasirodė straipsnis apie trijų Baltijos šalių sėkmę, patirtą per 20 metų Europos Sąjungoje, iškart sučiurleno komentatorių pagiežos upeliai. ...
-
V. Matijošaitis apie verslo pasitraukimą iš Rusijos: visi žinojo, kad čia buvo tik laiko klausimas103
Jeigu iki šiol dirbčiau versle, pastarasis laikotarpis būtų skirtas vien atsakinėjimui į klausimus „kas, kaip, kada ir už kiek“. Tema jau išsemta, bet klausimai pilasi toliau. Kai kas negali susitaikyti su mintimi, kad „Vi...
-
Palangoje galėjome stebėti vieningos kultūros Europą2
Savaitgalį teko praleisti Palangoje. Mero Šarūno Vaitkaus kvietimu teko dalyvauti Palangoje įvykusiame Europos brasbandų (varinių pučiamųjų orkestrų) čempionate. ...
-
Nusilenkti Mamai1
Draugė net šastelėjo nuo mobiliojo telefono. „Nenoriu matyti to išsigimimo!“ – nė nedirstelėjo į nuotrauką, kurioje ant baltai užklotos pakylos gėlių jūroje guli ... šuo. Pašarvotas. Savo skausmu socialin...
-
Skaniai gyvename13
Valgai vynuogę ir stebiesi: Pietų kraštų vaisius vidury žiemos. Kaduise, prieš 30 metų, ir rudenį negaudavai. O dabartės – bet kuriuo metu, bet kokiais kiekiais. Bet kažkas kikena: gal jis nežino, kaip tikros vynuogės atrodo: gels...
-
Putinai kyla į paviršių8
Bolševikai nebuvo vienintelė jėga 1917-aisiais siekusi perimti valdžią Rusijoje. Tų pačių metų rugsėjo 10–13 d. (matyt, pagal Grigalijaus kalendorių) savo laimę išbandė ir generolas Lavras Georgijevičius (1870–1918), mies...