Lietuva „Eurovizijoje“: tik nereikia graužtis

Bastionas, kurio neįmanoma užkariauti. Toks lietuviams atrodo ir yra vienas seniausių tarptautinių dainų konkursų "Eurovizija". Grynoji popmuzika, lyriškos baladės, stiprus balsas ir ryškus įvaizdis, vaikinai ir merginos, scenos senbuviai ir naujokai – kad ir ką pasiūlytų Lietuva, nė vienam mūsiškiui nepavyko patekti bent į garbingąjį pačių geriausių Europoje trejetuką.

Esame bebalsių, netalentingų žmonių tauta, kuri Europoje neturi draugų, galinčių savo SMS žinutėmis ištempti mūsiškius atstovus it kokie turkai kipriečius ar "Balkanų mafijos" tautos – viena kitą?

O gal Europos muzikinis skonis – nebesuprantamas, nes jei jau aukščiau nei šeštoji vieta neleidžiama pakilti mūsų aukščiausio lygio muzikinei ironijai, o šmaikštūs vyrukai, savo grakščius kūnus papuošę blizgančiomis trumpikėmis, išvis nepatenka į finalą?
Ar dėl visko kalta Fortūna, kuri jau trečią kartą pakišo burtų traukėjams lapelį su pirmuoju numeriu, o lietuviams, kaip žinome, šis skaičius "Eurovizijoje" nesėkmingas?

Priežasčių, kodėl mums niekaip nesiseka įrodyti kitiems ir sau (tai turbūt svarbiausia), kad per du dešimtmečius nepriklausomos lietuviškos popmuzikos raidos pasiekėme europinį lygį, galime prisigalvoti daugybę. Veikiausiai visos jos bus pagrįstos ir vertos dėmesio. Tik ar reikia vargti norint perprasti tai, ko reikia "Eurovizijai"? Ar verta šiandien muštis į krūtinę, kad mūsiškiai padarė viską, jie tobuli, tik netobulas europiečių skonis?
Pagalvokime blaiviai: kas apskritai yra toji "Eurovizija".

Prieš gerą pusę amžiaus pradėtas organizuoti konkursas buvo sugalvotas kaip technologinis televizijos eksperimentas. Galiausiai jis virto vienintele muzikine pramoga, kuri – it koks pasaulio gražuolių konkursas – sulaukia absoliučiai skirtingų kultūrų šalių dėmesio.

Ar nėra ir su tomis dainomis panašiai kaip su gražuolėmis: kiekvienos rasės atstovė savaip graži, juolab – patobulinta plastikos chirurgų, todėl rinkti vieną pačią pačiausią – tuščias laiko ir pinigų švaistymas.

"Eurovizijos" muzikos žanras – nebenuspėjamas. Pridėtinė "Grand Prix" vertė – taip pat. Prieš metus triuškinamai nugalėję norvegai šiandien gali tik rautis plaukus nuo galvos: bilietai į konkursines repeticijas visiškai nepaklausūs, "Eurovizijos" suvenyrai, plokštelės su dalyvių pasirodymais – taip pat.

Kalbama, kad jeigu Norvegija netyčia šiemet antrąkart iš eilės laimėtų "Euroviziją", kitąmet jos tikrai nerengtų.  Nors konkursui organizuoti šiemet buvo skirta suma mažesnė nei pernykštė, bet 26 mln. eurų (apie 90 mln. litų) skamba solidžiai net ir tokiai turtingai šaliai kaip Norvegija.

"Eurovizija" nūnai yra tik galimybė vienąkart sužibėti, nes ABBA, Udo Jürgenso ar Céline Dion sėkmei pakartoti nepakanka net ir "Grand Prix". Tiesiog laikas nebe tas, nebe tokia ir popmuzikos industrija, kitokie ir greičiai, priemonės, kuriais siekiama užkariauti auditoriją ir t.t.

Tad ar tikrai verta graužtis ir keiksnoti Europą, kuri, anot BBC, nesuprato "InCulto"? Juk šiandien ir vėl, kaip kasmet, nusivylimą slepiame burnodami, kad šiame konkurse dainuoja "krūtinė ir kojos", laimi arba tautų mafija, arba širdį apsalinančios dainos, o tikrai aukšto lygio pasirodymas neįvertinamas. Gal jau laikas bent kartą praleisti ėjimą?

Bastionas, kurio neįmanoma užkariauti. Toks lietuviams atrodo ir yra vienas seniausių tarptautinių dainų konkursų "Eurovizija". Grynoji popmuzika, lyriškos baladės, stiprus balsas ir ryškus įvaizdis, vaikinai ir merginos, scenos senbuviai ir naujokai – kad ir ką pasiūlytų Lietuva, nė vienam mūsiškiui nepavyko patekti bent į garbingąjį pačių geriausių Europoje trejetuką.

Esame bebalsių, netalentingų žmonių tauta, kuri Europoje neturi draugų, galinčių savo SMS žinutėmis ištempti mūsiškius atstovus it kokie turkai kipriečius ar "Balkanų mafijos" tautos – viena kitą?

O gal Europos muzikinis skonis – nebesuprantamas, nes jei jau aukščiau nei šeštoji vieta neleidžiama pakilti mūsų aukščiausio lygio muzikinei ironijai, o šmaikštūs vyrukai, savo grakščius kūnus papuošę blizgančiomis trumpikėmis, išvis nepatenka į finalą?
Ar dėl visko kalta Fortūna, kuri jau trečią kartą pakišo burtų traukėjams lapelį su pirmuoju numeriu, o lietuviams, kaip žinome, šis skaičius "Eurovizijoje" nesėkmingas?

Priežasčių, kodėl mums niekaip nesiseka įrodyti kitiems ir sau (tai turbūt svarbiausia), kad per du dešimtmečius nepriklausomos lietuviškos popmuzikos raidos pasiekėme europinį lygį, galime prisigalvoti daugybę. Veikiausiai visos jos bus pagrįstos ir vertos dėmesio. Tik ar reikia vargti norint perprasti tai, ko reikia "Eurovizijai"? Ar verta šiandien muštis į krūtinę, kad mūsiškiai padarė viską, jie tobuli, tik netobulas europiečių skonis?
Pagalvokime blaiviai: kas apskritai yra toji "Eurovizija".

Prieš gerą pusę amžiaus pradėtas organizuoti konkursas buvo sugalvotas kaip technologinis televizijos eksperimentas. Galiausiai jis virto vienintele muzikine pramoga, kuri – it koks pasaulio gražuolių konkursas – sulaukia absoliučiai skirtingų kultūrų šalių dėmesio.

Ar nėra ir su tomis dainomis panašiai kaip su gražuolėmis: kiekvienos rasės atstovė savaip graži, juolab – patobulinta plastikos chirurgų, todėl rinkti vieną pačią pačiausią – tuščias laiko ir pinigų švaistymas.

"Eurovizijos" muzikos žanras – nebenuspėjamas. Pridėtinė "Grand Prix" vertė – taip pat. Prieš metus triuškinamai nugalėję norvegai šiandien gali tik rautis plaukus nuo galvos: bilietai į konkursines repeticijas visiškai nepaklausūs, "Eurovizijos" suvenyrai, plokštelės su dalyvių pasirodymais – taip pat.

Kalbama, kad jeigu Norvegija netyčia šiemet antrąkart iš eilės laimėtų "Euroviziją", kitąmet jos tikrai nerengtų.  Nors konkursui organizuoti šiemet buvo skirta suma mažesnė nei pernykštė, bet 26 mln. eurų (apie 90 mln. litų) skamba solidžiai net ir tokiai turtingai šaliai kaip Norvegija.

"Eurovizija" nūnai yra tik galimybė vienąkart sužibėti, nes ABBA, Udo Jürgenso ar Céline Dion sėkmei pakartoti nepakanka net ir "Grand Prix". Tiesiog laikas nebe tas, nebe tokia ir popmuzikos industrija, kitokie ir greičiai, priemonės, kuriais siekiama užkariauti auditoriją ir t.t.

Tad ar tikrai verta graužtis ir keiksnoti Europą, kuri, anot BBC, nesuprato "InCulto"? Juk šiandien ir vėl, kaip kasmet, nusivylimą slepiame burnodami, kad šiame konkurse dainuoja "krūtinė ir kojos", laimi arba tautų mafija, arba širdį apsalinančios dainos, o tikrai aukšto lygio pasirodymas neįvertinamas. Gal jau laikas bent kartą praleisti ėjimą?



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Grafičiai ir protestas
    Grafičiai ir protestas

    Mūsų namams tiekiamas šaltas ir karštas vanduo, naudojamės elektra ir kitokiais patogumais. Valgome skanius pusryčius, pietus ir vakarienę. Ar yra prieš ką protestuoti? Ar yra prasmės protestuoti? O gal vadovaujamės dėsniu, kad, j...

    1
  • Urėdijų pertvarka – išmėginimas valdžiai
    Urėdijų pertvarka – išmėginimas valdžiai

    Nors šiuo metu Seimo nariai neposėdžiauja, tačiau ir tarp sesijų vyksta diskusijos dėl planuojamų valdančiosios koalicijos Vyriausybės reformų. Ne tik diskusijos, bet ir interesų grupių susitikimai su Seimo nariais. Prieš keletą dien...

  • Lemtingas pusmetis
    Lemtingas pusmetis

    Šių metų pirmas pusmetis lems, kokia Lietuvos politika bus 2020 metais ir vėliau. Idėjos taip pat vaidins daug reikšmingesnį vaidmenį nei iki šiol. ...

  • Kliedintys pagonybės demonai
    Kliedintys pagonybės demonai

    Iš kur kyla tas atominis noras viską suvienodinti? Štai humanistinių idėjų nublokštas R.Karbauskis vis tiek nenumaldo įgeidžio vienodai aprėdyti pradinukus. Pagyvėjusios pedagogės, manančios, kad tai bus įprasti tautiniai rūbai...

    24
  • JAV vyriausybės viršūnėje – chaosas?
    JAV vyriausybės viršūnėje – chaosas?

    Straipsnyje „D. Trumpo Baltieji rūmai prisidirbo – fantastiškai“ savaitraščio „New Republic“ redaktorius Brianas Beutleris smulkia poslinkių analize bando pagrįsti teiginį, kad „Michaelo Flynno atsistatydi...

    4
  • Galvos skausmas Putinui
    Galvos skausmas Putinui

    Istorija gali atrodyti kaip puikus ginklas – kol jis neatsigręžia prieš jus pačius. Šia tiesa įsitikino Kremlius, artėjant 1917-aisiais Rusijoje įvykusių revoliucijų metinėms. ...

    2
  • Pagiežos apsuptyje
    Pagiežos apsuptyje

    Apie nepalūžusią, sustiprėjusią Lietuvą kalbantys mūsų politikai nesudomino Lenkijoje apsipirkti susirinkusių šimtų tautiečių. "Laisva diena, kodėl jos neišnaudojus prasmingai" – pažymėjo daugelis, pabuvojusių Suva...

    12
  • Norime didesnių algų? Apmokestinkime pelningiausiuosius
    Norime didesnių algų? Apmokestinkime pelningiausiuosius

    Šiomis dienomis vyko ekonomistų, pramonininkų, verslininkų diskusijos dėl Lietuvos darbuotojų atlyginimų didinimo. Nuomonių būta įvairių, tačiau pagaliau pačiame versle atsiranda žmonių, pripažįstančių, jog darbdavys turi pirmasis žen...

    9
  • Apie A. Adamkienę
    Apie A. Adamkienę

    Mykolo Drungos kalba, pasakyta konferencijoje „Gyvenimas greta didžiųjų vyrų: moteris emigracijoje“, vykusioje vasario 14 d., Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje. Renginį organizavo Daiva Dapkutė. ...

  • Silpnoji grandis
    Silpnoji grandis

    Nežinia kaip, bet Rūta Meilutytė pagaliau pasirinko. Likus mėnesiui iki 20-ojo savo gimtadienio didžiausia Lietuvos sporto viltis apsisprendė dėl ateities. Artimiausius keletą sezonų ji treniruosis ir leis šaknis gimtajame Kaune. Kad ir kaip mi...

    1
Daugiau straipsnių