Kam naudingas brangus šildymas Kaune?

Už lango – akį džiuginanti lietuviška žiema, gamta vilioja pasimėgauti  žiemos malonumais. Tačiau dauguma kauniečių įdėmiai seka orų prognozes ir su nerimu laukia naujų sąskaitų už šildymą. O tos sąskaitos mūsų miesto gyventojams – vienos didžiausių Lietuvoje.

Ką daryti, kad jos būtų mažesnės?  Akivaizdu, kad  reikia dviejų dalykų: mažinti šilumos sunaudojimą ir mažinti šilumos kainą. Namų renovacija, apie kurią daug kalbama, bet mažai daroma, šilumos vartojimą galėtų sumažinti beveik perpus. Tačiau atnaujinti  Kauno daugiabučius geriausiu atveju užtruktų  bent 15 metų.

Ką privalo daryti valdžia, kad mažėtų šilumos kaina? Kaune turime unikalią situaciją – didžiausias šilumos gamintojas jau yra atskirtas nuo perdavimo tinklo (šilumos tiekimo tinklai priklauso savivaldybės valdomai “Kauno energijai”).  Tačiau reikia užtikrinti sąžiningą konkurenciją tarp gamintojų.

Ūkio subjektai, besirengiantys investuoti energetikos sektoriuje, tarpusavyje konkuruoja. Kiekvienas iš jų nori būti pirmesnis, dar geriau – vienintelis.  Todėl  labai nestebina ir tokie dalykai, kai  paskelbus apie planus investuoti į  naujus pajėgumus Petrašiūnų elektrinės teritorijoje, staiga gimsta iniciatyva surasti ten... žydų kapus.

Miesto valdžia neturėtų vadovautis principu” myliu – nemyliu”,  bet siekti, kad kuo greičiau būtų sukurtos nediskriminacinės konkurencinės rinkos sąlygos tarp šilumos gamintojų. Reikia parengti, patvirtinti ir pradėti  įgyvendinti  centralizuoto šilumos tiekimo tinklo naudojimo taisykles (“Grid code”), kurios užtikrintų aiškias, skaidrias sąlygas visiems sistemos naudotojams (gamintojams, tiekėjams, vartotojams) ir skatintų konkurenciją tiek tarp šilumos gamintojų, tiek  ir tarp skirtingų kuro rūšių (gamtinių dujų, biomasės,  rūšiuotų atliekų). Tik sudarius tinkamas sąlygas galime tikėtis realios 2-3 stambių gamintojų konkurencijos ir mažėjančių šilumos kainų.

Valdžia daug vilčių dėjo į mažuosius gamintojus. Tačiau, kaip rodo pirmieji pavyzdžiai, jie irgi linkę savo gaminamą šilumą parduoti kuo brangiau, už labai panašią kainą, kaip ir Kauno termofikacinėje elektrinėje (KTE) gaminama šiluma, nors mažųjų gaminamos šilumos savikaina ženkliai mažesnė. Akivaizdu, kad jie patys kainų nemažins, tai gali padaryti tik reali konkurencija.

KTE, dabar gaminanti daugiau kaip 90 proc. Kaunui reikalingos šilumos, ir atsiradus realiai konkurencijai liks svarbiu rinkos žaidėju. Todėl miesto valdžios nemeilė „Gazprom“ valdomai elektrinei ir trukdymai įgyvendinti  investicinius planus, tik nutolina kauniečių viltis sulaukti pigesnės šilumos. O nemodernizavus šilumos gamybos ir nuo 2016 metų sausio 1d. įsigaliojus ES direktyvoms dėl taršos sumažinimo, galime sulaukti dar vieno šilumos kainų šuolio.

Nuo 2007 metų, kai Kaune sparčiai pradėjo augti šilumos kainos, iš mero lūpų daugybę kartų girdėjome, kas dėl to kaltas. O kas kaltas, kad per šešis metus nebuvo priimti  jokie sprendimai, kurie keistų situaciją Kauno šilumos ūkyje? Centralizuoto aprūpinimo šiluma strategija miesto taryboje patvirtinta vos prieš du mėnesius!

Miesto vadovams reikia prisiimti atsakomybę, liautis dalinti nepamatuotus pažadus bei politikuoti šiuo labai jautriu kauniečiams klausimu. Kaip matėme iki šiol, konservatoriams prieš kiekvienus rinkimus kyla pagunda paprovokuoti, paaštrinti konfliktą su Kauno termofikacine elektrine, pagąsdinti miestiečius Maskvos baubu. Tai lengviausias kelias sutelkti savo rinkėjus ir pasiekti trokštamų rezultatų rinkimuose. Tačiau kiek tai dar tęsis, ir kiek už tai turės sumokėti  kauniečiai?