Dar kartą apie skulptorių boikotuotą konkursą

Trečią kartą nesėkmę patyręs konkursas, skirtas kunigo Antano Mackevičiaus įamžinimui, liudija apie mūsų miesto administravimo spragą. Per rekordiškai trumpą laiką išstudijuoti miesto architektūrinį planą ir pasiūlyti idėjinį A. Mackevičiaus skulptūros modelį yra sudėtinga, todėl daugelis skulptorių nusprendė boikotuoti šį konkursą.

Žinia, nedarant nieko yra vilties nesuklysti. Boikoto pasekmės gali baigtis skulptūromis iš svetur. Savivaldybės viešieji konkursai ydingi ieškant deramo meninio sprendimo, kadangi laimi mažiausios kainos pasiūlymas. Mano manymu, konkurso sąlygose turi būti numatytas mechanizmas, norint išvengti pigiausios idėjos įgyvendinimo.

Įdomu dar ir tai, jog ne visiems konkurso dalyviams taikomos vienodos sąlygos. Konkursantai savo projektus turėjo pristatyti iki gruodžio 1 d. 14 val. Kauno savivaldybės darbų pateikimo registracijos žurnale konkursui registruotų darbų laikas liudija, kad mano projektas pristatytas 13 val. 58 min. Ir tai buvo pirmas konkursui užregistruotas projektas.

Tad kyla natūralus klausimas, kokiu būdu kiti dalyviai galėjo suspėti laiku pristatyti projektus? Jei dokumentų priėmimas trunka mažiausiai penkias minutes, tampa aišku, kad tie, kurie atitiko konkurso sąlygas, taip pat pavėlavo pristatyti projektą. 5 ar 55 minutės – vėlavimo atžvilgiu šie skaičiai nieko nelemia, tai vis tik yra vėlavimas.

Jei konkurso sąlygos būtų vienodos visiems konkurso dalyviams, tai šis konkursas būtų paprasčiausiai skelbtas neįvykusiu. O šiuo atveju turime netgi laimėtoją. Vienintelis „konkurso“ dalyvis tapo pirmos vietos laimėtoju. Žodžiai, išsakyti 1863 m. sukilimo dalyvių ar organizatorių „Tegu bus pašlovinti nenusilenkę netiesai“ yra aktualūs ir šiandien. Kam naudinga tokia tiesa, jog pavėlavo tik vienas konkursantas?

Manau, jog skelbtas ir neįvykęs konkursas liudytų apie Savivaldybės administracijos prastą darbą, todėl tokia tiesa yra paranki viešųjų pirkimų organizatoriams. Vietos paskirtos, pinigai išdalinti – konkursas įvyko, o rezultatas niekam nerūpi. Šitaip formaliai spręsti įamžinimo problemą yra nepagarba asmenybei, kuri savo auka neleido užgęsti tautinei sąmonei ir kvietė į kovą vardan teisybės.

Be to, pati konkurso sąvoka netenka prasmės dalyvaujant tik vienam konkursiniam pasiūlymui. Kuo remiantis nusprendžiama, jog konkursinis darbas vertas pirmosios premijos? Kyla pagrįstas klausimas, kokių vertybinių nuostatų siūloma laikytis tiems, kurie dar liko gyventi Lietuvoje?

Renkant vertinimo komisijos narius būtina atsižvelgti į tai, ar siūlomi asmenys yra kompetentingi kuriamo žanro srityje, ar tik populiarus miesto visuomenės veikėjas. Jeigu konkurso sąlygose yra įvardintas figūrinės kompozicijos pageidavimas – tai ir vertinti turėtų prie šio žanro prisilietę skulptoriai, menininkai. Mano manymu, blogų žanrų nėra, yra nevykę sprendimai ir todėl manau, jog kai kurių vertinimo komisijos narių desperatiška reakcija į figūrinę traktuotę liudija norą matyti tik vieną iš skulptūrinių žanrų.

Vertinimo komisijos pasirašytas konfidencialumo dokumentas neviešinti dalyvių pavardžių iki konkurso pabaigos kai kurių narių nesaisto ir jie leidžia sau viešinti juos spaudoje. Pats faktas liudija, jog tai – nusižengimas.

VDA Kauno dailės fakulteto skulptūros programa yra betarpiškai susijusi su žmogaus figūros studijomis, kurios dar ilgai domins žmones. Šalia žmogaus figūros studijų paraleliai yra ugdomos ir skatinamos abstraktaus bei modernaus meno formos.

Sekant spaudą apie miesto kultūrinį gyvenimą bei jame vykstančius architektų ir skulptorių konkursus, kurie turėtų prisidėti prie Kauno peizažo kultūrinimo, gali susidaryti įspūdis, kad Kaune nėra tam reikalui tinkamų. Todėl manau, jog tai, kas vyksta ir kaip vyksta priklauso nuo glaudesnio bendradarbiavimo tarp LDS ir LAS narių su miesto administravimo vadžias laikančiųjų.

Atstovaudamas Lietuvai ir Kauno miestui tarptautiniuose sniego skulptūrų festivaliuose Japonijoje ir JAV bei pelnęs tris prizines pozicijas, turėjau galimybę susipažinti su panašaus pobūdžio skulptūrų sprendimais. Įvairūs meno raiškos būdai yra toleruojami šiose gerokai daugiau pasiekusiose valstybėse. Man patinka nuomonių įvairovė, bet forma turi atitikti turinį, tai – skulptorių profesinė pareiga.