Būties apmąstymai prie Naujųjų Metų slenksčio

Prabėgo metai, ištirpo dienos. Ateinam ir išeinam, sustodami trumpai gyvenimo akimirkai. Likimas mums lėmė sustoti ant Nemuno ir Neries krantų.

Jau tūkstantis metų kaip einu iš nebūties į būtį ir tavo veidą jaučiu, vardą menu,  kaip skamba tavo lietuviška šneka. O Baltijos jūra skalauja krantą, pažerdama saują gintarų.

Ar žinai, kad tavo seneliai, tėvai yra atėję iš Nemuno dausų, jie kentėjo, vargo, bet visada liko ištikimi savo šaliai?

Mūsų protėviai apgynė tą žemės kampelį kryžkelėje Rytų ir Vakarų. Ir jau virš 600 metų (oficiali Lietuvos krikšto data 1387 m.) kaip mes esame atsigręžę į Vakarų krikščionišką kultūrą.

Juk kito kelio nebuvo, tai geriausias pasirinkimas. Pamažu lietuvis pamilo parimusį pakelės, sodybų Rūpintojėlį, kuris visą laiką mus guodė. Šv. Jurgis pavergtuosius šaukė į kovą, o Pieta, motina su sustingusiu sūnumi ant kelių, gedėjo žuvusių vaikų.

Bažnyčių varpai skambindavo gaisrų, nelaimių ir karų metais, sutelkdami žmones, skelbdami Prisikėlimo viltį, šaukė mus į žūtbūtinę kovą už laisvę ir tikėjimą. Pagaliau, kad ir nevisai tvirta mūsų nepriklausomybė, bet vis tik švenčiame 20 ąjį kartą šv. Kalėdas nepriklausomoje Lietuvoje, turime nors ir ne tobulą, bet savo valstybę, kuri užtikrina kiekvienam sąžinės, žodžio ir tikėjimo laisvę.

Įsimintina yra 2004 m. gegužės 1 diena, kai Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos ir tais pačiais metais NATO nare. Jos kova už nepriklausomybę baigėsi Europos tautų pripažinimu, nubrėžiant bendrą sieną tarp Rusijos ir ES. Tačiau ar tikrai Lietuva šiandien yra saugi? Ar jinai išliks amžinai lietuviška, ar bus galinga ir laiminga? Artėjant šventėms, paskendau būties apmąstymuose, ilgesy sugrįždamas į Panevėžį, kur Laisvės aikštėje stovi paminklas kunigaikščiui Aleksandrui, kur mūsų stovi atnaujintos bažnyčios ir tada žaliavo pieva su užrašu iš rūtų „laisvę Lietuvai“.

Meldžiaus, ramindamas save, nes įvykių chaosas pribloškia, kad pradedi kartais nebesuvokti, kas darosi mūsų Lietuvoje? Įsižiebė manyje didysis laukimas, kad žmonės pavargs be Dievo ir vėl sugrįš į Viešpaties namus.

Krikščionybė paįvairina mūsų gyvenimą šventėm ir atlaidais. Kiekviena šventė turi savo prasmę ir antgamtinį tūrinį. Žodis ,,adventas“ yra kilęs iš lotyniško k. žodžio adventum ir reiškia atėjimą, atvykimą, advenire - ateiti. Šis laikotarpis yra pasiruošimas šv. Kalėdų šventei ir drauge pasirengimas antrajam Kristaus atėjimui. Keturios advento savaitės buvo tarsi prieangis į šventės rūmus.  Bažnyčios istorijoje

Adventas turėjo dvi skirtingas tradicijas. IV a. pabaigoje Ispanijoje ir Galijoje Adventas daugiau įgavo atgailos formas.  Kaip liudija Šv. Hiliaras, žmonės buvo kviečiami per Adventą daugiau pasninkauti, susikaupti ir užlaikyti abstinenciją. Adventas tęsdavosi tris savaites prieš Trijų Karalių šventę (sausio 6d.). V a. Advento laikotarpis buvo prailgintas, prasidėdavo lapkričio mėn. 11, Šv. Martyno dieną ir tęsdavosi 40 dienų kaip ir Gavėnia. Taip išliko iki mūsų dienų Rytų Bažnyčioje.

Romėniška tradicija pradėjo formuotis VI a. Romos liturgijoje buvo išgyvenamas daugiau džiaugsmingesnis Viešpaties atėjimas, giedant Aleliuja ir skambant himnams. Popiežiaus Grigaliaus Didžiojo laiku (mirusio 604 m.) Adventas turėjo jau keturias savaites. Dabartinė liturginė tvarka buvo įvesta XIII a. taip,  kad Jėzaus vardinės sutaptų su civilinių metų pirmąja diena. „Praslinkus  aštuonioms dienoms..., jam buvo duotas Jėzaus vardas“ ( Lk. 2, 21).

Liturgiją formuoja žmonės, o šventės turinys kyla iš Šv. Rašto ir būna paskelbtas mūsų vyriausiųjų Ganytojų kaip tikėjimo pagrindinė ir loginė tiesa – dogma. (Du  kart du yra keturi, niekas neprieštaraus šiai matematinei tiesai, bet jeigu ji turėtų moralinių nurodymų, tai nevisi sutiktų, irgi bandytų ją paneigti).

Kiekvieną praėjusią Advento savaitę pažymėjo uždegta žvakė ant altoriaus. Paskutinį sekmadienį prieš Kalėdas degė 4 žvakės, reiškiančios šventės artumą.  Pakiliai ir dvasingai skambėjo laukiančiųjų choras. O mano širdis dainuoja tau ilgesio giesmes, nors už Bažnyčios sienų reklama, blizgučiai, (tai dar nieko baisaus), keiksmai ir neapykanta, kas šventa, dora ir kilnu. Smurtas, silpnesniojo žmogaus išnaudojimas.

Triukšmas užmuša sielos jautrumą. “Tamsos ir mirties galia nuolat veikia žemėje, besiverždama užgrobti vis daugiau dvasinės erdvės”. Ir kaip tik tada dar labiau norisi ištiesti rankas į amžinybės Saulę. Tam reikalingas adventinis susimąstymas, atgaila, “ištiesintas takas” tarp kaimynų, giminių. Kaip vynmedžio šakelė, atitrūkusi uo kamieno, nuvysta, taip ir mūsų ryšys su asmeniniu Dievu, negali nutrūkti. Dar geriau tikrąjį tikėjimą apibūdina palyginimas duonos alkiui. Todėl Kristus save palygino su duona,  kad mes jo alktume. Kaip duona palaiko fizinę gyvybę, taip malda – sielos gyvastingumą.

Ar girdi, kaip vargonai groja muziką Kyrie eleison, Criste eleison –  Viešpatie pasigailėk. Pasigalėki, mūsų tautos. Ar girdi visada  ateinančio žingsnius? Jis ateina vakaro tyloj, gęstant saulėlydžiui ar auštant, kai tavo siela ilgisi harmonijos, kai paduodi ranką prisikelti suklupusiam, kai praeidami pro šventovę, pasveikiname eucharistinį Kristų, kai linkime gėrio ir džiaugiamės kito sėkme. Tada Apvaizdos žvilgsnis lydi palamintai tave.

Bažnyčia per visą adventinį laikotarpį Seno Testamento (ST) skaitiniais priminė, kaip žmonija laukė ateinančio Kristaus. ST pranašai pasakė vietą, laiką ir net biografines aplinkybes gimusio Kristaus. ,,Mergelė nešios įsčiose ir pagimdys Sūnų,  ir jis vadinsis Emanuelis – Dievas su mumis, o tai reiškia Dievas su mumis“. (Mt. 1, 23). Žmonija ilgėjosi idealo, jautė, kad turi kažkas įvykti, kad blogis turi būti nugalėtas. Pranašas Izaijas, gyvenęs VII a. prieš Kr. gimimą išreiškė Mesijo atėjimo viltį ir ilgesį: ,,Rasokite, dangūs, iš aukštybių ir debesys išlykite teisumą. Žemė teprasiveria, tedygsta išganymas, drauge tegu išželdina teisumą“/Iz 45,8/.

Bažnyčia ragina mus visus, kaip anuomet pranašas Izaijas išrinktąją tautą: ,,Taisykite Viešpačiui kelią. Ištiesinkite jam takus“ “. / Iz 40,3 ir Mk 1,3/. O tai reiškia gyventi sąžiningai, gerbti tautos tradicijas ir priimti Mesiją į savo gyvenimą. Kai tik žydų tauta nutoldavo nuo tikrojo tikėjimo į vieną Dievą, jie už bausmę patekdavo į vergovę. Į Izraelio laisvę kėsinosi  kaimynai, ypač dvi grobuoniškos valstybės: Asyrija ir Egiptas. Izraeliui grėsė ne tik okupacija, bet ir tautinė mirtis, nes tauta, pavergta okupantų, perima jų papročius, pamiršta savo religiją ir praranda dorovę. Pralaimėjimas, žmonių tremtys į svetimą šalį, gyvenimas toli nuo tėvynės, tautos išsibarstymas tarp kaimynų sielvartu prislėgdavo izraelitus. Tada žydų tautos vadai prabildavo pranašų žodžiais. Jie nuskambėdavo kaip šauksmas atsigręžti į Dievą ir stoti į kovą, kad  apginti laisvę arba sugrįžti į gimtąją Jeruzalę. Pranašų raginimai, skambėję karta iš kartos, buvo paguodos ir drąsos žodžiai išgyventi. Taip išrinktoji tauta kildavo, klupdavo, nutoldavo, bet ir vėl likdavo ištikima Jahvei.

Slinko amžiai, kupini sielvarto, nerimo ir pažeminimų. Izraelitai  vis labiau laukė Mesijo, kuris išvaduos iš bet kokių okupantų. Stebuklai ir visa Jėzaus veikla vis dažniau priversdavo izraelitus susimąstyti apie Jėzų iš Nazareto. ,,Ar tu esi, kuris turi ateiti ar mums kito laukti?“ /Mt 11,3/.

Dalis izraelitų suprato, kad pranašiškos žymės pildosi Jėzaus gyvenime, kad jis yra ,,atžala iš Jėsės šaknies“. Jėsė buvo  garbingojo Izraelio karaliaus Dovydo tėvas, kilęs iš nežinomos žemdirbių ir piemenų Jėsės šeimos. Tai reiškė, kad iš Dovydo giminės kils ir Dievo Sūnus, Mesijas, kuris ves tautą į ateitį.

ST sujungia su NT Jonas Krikštytojas, sūnus Zacharijo ir Elžbietos, kuri ilgus metus buvo ne vaisinga. Jis buvo pašventintas dar prieš gimimą, kai Jėzaus Motina Marija aplankiusi netoli Jeruzalės gyvenusią ir kūdikio laukiančią Elžbietą, sukalbėjo nuostabią Magnificat maldą. Jonas, Jėzaus pusbrolis, tik pusę metų buvo gimęs anksčiau už Kristų, visą gyvenimą praleido dykumoje, skaitydamas ST pranašystes, laukė ateinančio Mesijo. Jis buvo kilnus, tiesus ir drąsus, išmintingas ir apsimarinęs, pamaldus, subrendęs dvasia, kad kitus žmones pajėgtų paruošti Kristaus tiesos suvokimui.

O kai prabildavo į susirinkusiuosius, kviesdamas daryti atgailą, jie negalėjo nepaklusti, atsilaikyti. Jono balsas sklido įtikinančia jėga „jau kirvis pridėtas prie šaknų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir į ugnį įmestas“. ,,Pas jį ėjo visa Judėjos šalis, visi Jeruzalės gyventojai, buvo jo krikštijami Jordano upėje ir išpažino nuodėmes“. Tai buvo šviesiausia jo gyvenimo valanda, kai Jonas pamatė ateinantį Jėzų krikštytis. Dievo malonės įkvėptas, Jonas pristatė žmonėms, nusakydamas Kristaus esmę: ,,Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“. Kristaus misija būti auka ir aukotoju, parodyti žmonėms, kur blogis ir kur gėris. Jonas pirmą kartą pamatė savo ir mūsų mokytoją, taip išsipildė jo gyvenimo svajonė. Krikšto metu Dievo Tėvo balsas patvirtino, kad Kristus yra Jo mylimiausias Sūnus: „klausykite jo“. Ar Jūs matėte atsivėrusį dangų ir balandį nusileidžiantį iš dangaus?

Žmonės vieni kitų klausinėjo, kas yra tas nusižeminęs, garbingas ir galingas vyras Jonas? O gal laukiamas Mesijas? Jeruzalės Aukštoji Taryba – tautos vadai  atsiuntė pas Joną į dykumą savo pasiuntinius paklausti: „Kas tu esi? Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jonas Krikštytojas atsakė tiesiai: aš neesu Kristus, nei Elijas, nei kuris kitas pranašas. „Aš esu tyruose šaukiančiojo balsas. Aš krikštiju vandeniu. Bet tam, kuris po manęs ateis, nesu vertas nešioti jo kurpių“.

Tais laikais, prieš atvykstant karaliui, šauklys pranešdavo gyventojams apie jo atvykimą ir sukviesdavo gyventojus taisyti kelią, kuriuo svečias turėjo atvykti. Jonas Krikštytojas prisistatė žmonėms kaip Kristaus šaukliu, kuris eidamas per Palestiną, kvietė žmones daryti atgailą, kad taip pasirengtų priimti ateinantį Mesiją. Jis kvietė žmones atsiversti ir priekaištavo karaliui Erodui Antipai, kad gyvena su brolio žmona. Tačiau šis didikas Jono Krikštytojo žodžių nepaklausė. Erodiados šokio apsvaigintas ir jos paprašytas, įsakė nukirsti Šv. Jonui galvą. Jėzus Kristus apie jį pasakė: ,,Tarp gimusių iš moterų nekilo didesnio už Joną Krikštytoją“ /Mt 11,11/. ,,Tai daugiau kaip pranašas. Už jį dar nebuvo didingesnio žmogaus“.  Pranašai niekada nemiršta, juos galima nutildyti, nužudyti, bet paskui jų ilgimasi, skaitomi jų raštai. Tik dažnai būna jau per vėlu. Ak kaip šiandien reikia Tėvynėje pranašų. Jų balso ir žodžių aiškių.

2000 krikščionybės metų liudija, kad šv. Jono Krikštytojo pradėta misija prie Jordano upės dar nėra užbaigta. Per visą žmonijos istoriją nuolat mums reikės parodyti ateinantį Jėzų Kristų. Dar daugiau. Reikės ištiesinti takus, sulyginti slėnius, pašalinti kliūtis, kurios trukdo Dievui ateiti į žmonių širdis ir protus.

Adventas baigiasi ir prasideda džiaugsmo kalėdinis laikotarpis. Violetinę atgailos spalvą pakeitė balta. Parastai kūčių dienoje visi, kas tik gali skuba į namus prie šventinio stalo. O Kūčios siekia pirmuosius krikščionybės amžius. Tada krikščionys, išklausę šv. Mišių ir priėmę šv. Komuniją, ruošdavo pietus, vadinamus “ meilės puota”, gr. vadinama agapė. Joje dalyvaudavo turtingi ir vargšai. Visi pasidalindavo ta duona, kuri būdavo paaukota bažnyčiai. Bendros vaišės (puota) geriausiai sužadindavo meilės, brolybės ir vienybės jausmus tarp tikinčiųjų. Mūsų Kūčios, švenčiamos kaip šeimos vienybės šventė, yra krikščionybės pirminių puotų prisiminimas.

Kai kas ant Kūčių vakarienės stalo padeda šieno, taip prisimenant, kad gimęs Kristus buvo paguldytas ant šieno. Yra girtina, jei prie Kūčių stalo susitrenka visa šeima ir prieš vakarienę visi pasimeldžia. Po to kiekvienas ima pašventintą plotkelę ir dalijasi tarpusavyje, vieni kitiems atleisdami ir linkėdami Kūdikėlio Jėzaus palaimos ir ramybės.

Buvę Sibiro tremtiniai atsimena, kaip jie švęsdavo Kalėdų paslaptį tremtyje. Kalėdų naktį visi pasipuošdavo, kaip einant į tikrą bažnyčią ir išgyvendavo didį šventinį džiaugsmą. Nors buvo alkani ir toli nuo Tėvynės, bet širdyje vis tiek – Kalėdų šventė. Aš niekaip negaliu pamiršti to klaikaus vaizdo iš knygos Bausmė be nusikaltimo, kai Kūčių vakare, sergantis berniukas išėjo pasiieškoti maisto. Nuėjo prie barako viršininko kiemo šiukšlių dėžės ir radęs žuvies galvą, išsitraukė ją parnešti namo motinai. Beeidamas paslydo ir nebeturėdamas jėgų atsistoti, amžinai užmigo ant ledo.

Niekas tiksliai nežino, kiek tūkstančių tremtinių nebesugrįžo. „Ir skaudžiai ašara karti// Riedės ant mamos skruosto,//Manęs nebus arti,//Nebus kas ašaras nušluosto“. Sugrįžkite visi, tremtieji, iš Vorkutos, iš Sibiro tolių, sugrįžkite žuvę sukilimuose ir prie gimto kaimo, nužudyti pasauliniuose karuose, visi, visi! Gyvieji ir mirusieji, sustoję drauge, pamatysime, kokia mes esame didelė tauta! Tremtinių, partizanų, žuvusių ir nukankintų nekaltų žmonių kraujas šaukiasi ateinančioms kartoms, kad jos mokėtų taip gyventi ir mylėti Tėvynę, kad niekas nebeišdrįstų plėšyti mūsų žemės. O Betliejaus žvaigždė lydėtų tautą lyg tuos tris persų išminčius (karalius) gyvenimo kelionėje...

Ar ateisi parymoti prie Prakartėlės? Gimusiajam viską išsakyk: liūdesį, sielvartą, skausmą ir padėką už laimės akimirkas. Paprotys statyti prakartėles yra kilęs Italijoje  XIII a. Pranciškus Asyžietis, pirmasis įrengė Prakartėję miške: tvartelį su ėdžiomis ir gyvais gyvulėliais. Jis taip tikroviškai pavaizdavo Kristaus gimimo paslaptį. Šv. Kalėdų naktį susirinko daug žmonių su degančiais žibintais, deglais. Visas miškas paskendo tarp giesmių ir maldų. Visame krikščioniškame pasaulyje labai greitai paplito ir prigijo prakartėlės simbolika.

Kristus atėjo tą tylią naktį, kai visa žemė buvo taikoje. Kristus gimė istoriniame fone: 752 metais po Romos miesto įkūrimo, 42 imperatoriaus Oktaviano Augusto valdymo metais. Tuo laiku Roma buvo pasiekusi didžiausią galybę, apėmusi virš 3, 5 milijonų kv. kilometrų teritoriją, galėjo turėti apie 100 milijonų gyventojų. Ir evangelistai, nors ir nerašė istorinio veikalo, bet jiems savaime, įsiterpdavo istoriniai faktai: „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją“ (Lk. 21).

Taigi paklusdama įsakymui ir šventoji šeima ėjo į gimtą Betliejaus miestą, kad būtų surašyti. Kaip viskas aišku ir konkretu. Kristaus gimimas yra istorinis įvykis. Jis atėjo niekieno (išskyrus lauko piemenis) nepastebėtas: nebuvo Taso korespondentų, kompiuterių, fakso priemonių, bet šis Kūdikis greitai sujudino visą pasaulį. Mes tiksliai nežinome dienos, kada gimė Kristus, bet nuo jo gimimo žmonija skaičiuoja eros metus. Guodžio 24 d. naktis yra ilgiausia, o 25 d. saulė sugrįžta ir dienos pradeda ilgėti, Bažnyčia sąmoningai parinko šią dieną, norėdama pabrėžti, kad Kristus yra antgamtinio gyvenimo saulė, kuri išsklaido negandas ir dvasines ūkanas. Etnologai, nebijokite to pasakyti aiškiai ir drąsiai jaunimui.

Švenčiant Kalėdas, kiekvienas turėtų rimtai savęs paklausti, kaip aš suvokiu Jėzaus Kristaus mokslą, ar jį derinu su savo elgesiu, kalbomis ir taktu? Ar man ką nors sako Kristaus Gimtadienio šventė, ar tik graži tradicija, papuošta eglutė su dovanomis, koncertais estrados žvaigždžių?

Ko mes labiausiai bijome? Jei šiandien šv. Šeima paprašytų  užeigos (priimtų gyventi), tikrai išgirstų įvairių atsisakymų: ,,Negaliu priimti, nes pakenks mano karjerai, būsiu atsilikusi moteris... Negaliu priimti, nes vieną vos užauginau, daugiau vaikų nebenoriu... Arba galiu susirgti gimdydama?... Labai sunkus pragyvenimas. Gal priimsiu vėliau, kai Lietuvoje socialinė padėtis pagerės...“ Blėstant tikėjimui, apmiršta ir motinos meilė, jos auka. Visuomenę apima abejingumas. Oi kaip norisi kiekvienai šeimai padovanoti patį gražiausią Nazareto šeimos paveikslą. Motinos, gimdykite ir auginkite vaikus, kitaip mes išmirsime, išnyksime! Pasaulio kūrėjas jums įdiegė tą nuostabią galią – padovanoti naują gyvybę pasauliui. Kiek daug maironių, čiurlionių, mackevičių, kudirkų negimę klykia po žeme. O dieviškasis kūdikėlis Kristus, palaimins, Motina, tave savo ranka.

Kristaus gimimas, gyvenimas ir visa jo veikla parodė, kad jis daugiau negu žmogus. Jis Dievas ir Žmogus. Prancūzijos imperatorius Napoleonas pasakė: ,,Tikėkite manimi, aš žinau, kas yra žmogus, bet Kristus buvo daugiau negu žmogus“. Jeigu Kristus būtų tik žmogus, jis būtų seniai užmirštas. Kristus ir dabar yra istorijos centre. Vieni už, o kiti - prieš. Tik Dievas galėjo likti ne mirtingu žmonijos atmintyje ir kultūrų įvairovėje. O kas labai įnirtingai jį niekina, tas tik parodo savo beprotišką ilgesį amžinybės ir tuščią klaikią sąžinę. Nitčė yra taip kalbėjęs: mes nužudėme Dievą ir naktis darosi tamsesnė.

Šis nacių filosofas piktinosi: ,,Kai girdžiu sekmadienio varpų skambėjimą, aš visada klausiu: ar tai yra galima, kad viskas skiriama anam, prieš 2000 metų nukryžiuotam žydui, kuris tvirtino, kad jis esąs Dievas? Šiam tvirtinimui paremti nepateikiama įrodymų“. Kiekviena Kristaus veiklos diena yra įrodymas, kiekvienas Evangelijos puslapis aplaistytas jo išpažinėjų krauju, yra patvirtinimas didžiosios tiesos. Už pasakas niekas nemiršta. Dėl Kristaus vardo per visą krikščionybės istoriją buvo nukankinti šimtai tūkstančių krikščionių. Net jeigu tu ir nesuvoki Kristaus dieviškumo, tai vien varpų skambėjimas viso pasaulio bažnyčiose per 2000 metų yra pakankamas įrodymas Jėzaus dievybės.

Kalėdos atskleidžia žmogaus paslaptį: Žmogus pašauktas ne mirtingumui, sielos skrydžiui. Tik vienam Jėzui įvairiausių tautų žmonės atveria  savo sąžinę, tapdami net šventaisiais. Kiekvienas tikintysis taip pat ir geros valios žmogus priklauso didžiajai krikščionių šeimai – Bažnyčiai. Todėl katalikai turi save dažnai paklausti, ar esu ištikimas Kristaus įsteigtai Bažnyčiai, kuri per 2000 metų sukaupė tradicijas, žmogišką patirtį mene, literatūroje, kultūroje. Kristaus asmenybė, jo mokslas labiausiai sujungia žmones į tautą. Tada individai sudaro ne minią, o tautą. Ir aš kartojau šimtą kartų: Bažnyčion ateina tikroji Lietuva.

Vėjo žarstomą smėlio dulkelė yra niekas. Perdaug maža. Tačiau smiltelė prigludusi uoloje arba susijungusi su žemė, ji tampa didžiulės uolos arba žemės visumos dalis ir tampa nebesunaikinama. Taip ir mes lietuviai, vienybėje esame nenugalimi, o susijungę su Bažnyčia, tampame uola. Didžiausias blogis, alinantis tautą, yra baisi kriminalinių įvykių suvestinė - žmogaus nužmogėjimas.

Tad tautos dorovinis ugdymas, bendradarbiaujant valstybės institucijoms su Bažnyčia, yra pagrindinė Tėvynės gyvastingumo versmė. Tik dora siela pajėgs išsaugoti lietuviško charakterio bruožus ir krikščionišką kultūrą, kurią sudaro mokslas, menas ir religija. Tik doras  žmogus pajėgs suvokti laisvosios rinkos dėsnius ir sugebės parodyti iniciatyvą. Tik sąmoningas jaunuolis galės pakartoti Maironio šūkį: „Paimkim arklą, knygą, lyrą ir eikim Lietuvos keliu“.

Ar visuomenė išugdys politikus, kurie sąžiningai tarnautų tautai, gindami nacionalinius jos interesus ES. Kas   nori   gero  valstybei,   negali   pakęsti   bet   kokios   formos   rasizmo,   antisemitizmo, diskriminacijos - teprisideda prie laisvos ir tolerantiškos visuomenės sukūrimo. Žmogaus teisių ir tautinių bendrijų gerbimas, demokratijos puoselėjimas yra darnios visuomenės pagrindas, kad Lietuva būtų visų geros valios žmonių, kurie ją myli, namais.

Kiekviena Lietuvos vyriausybė drauge su visuomene privalo stengtis ištaisyti socialinę neteisybę ir kurti „pasiturinčio vidutinio piliečio modelį". Labai neaiški politika buvusių valdžių, kurios labiausiai nuskriaudė vidutiniškai pasiturintį pilietį.

Gražesnė, tvarkingesnė, turtingesnė ir teisingesnė Lietuva gali sustabdyti bėgančiųjų iš mūsų valstybės srautą ir paskatinti vis daugiau užsienio lietuvių sugrįžti namo. Tad ar pajėgsime sukurti tokį ekonominį, kultūrinį ir psichologinį klimatą, kad kuo mažiau norėtų išvykti iš Lietuvos ir kuo daugiau sugrįžtų gyventi čia, šioje mūsų likimo istorinėje kryžkelėje? Yra dvi lietuviško ąžuolo šakos. Viena glaudžiasi istorinėje etninėje žemėje, o kita - pasklidusi šakelėmis po visą pasaulį. Tik ypatingas valdžios dėmesys ir kiekvieno lietuvio pajautimas savo „giminystės“ lietuviams, gyvenantiems užsienyje, jų teisių apsauga, ryšių su Tėvyne palaikymas, teisingo pilietybės įstatymo priėmimas, dalinai sustabdys nutautėjimą.  Lietuviai,  kaip paukščiai išblaškyti po svetimus kraštus, sugrįžkite į savo tėvų ir protėvių žemę, kitaip mus ištiks prūsų likimas!

Ar pamąstai apie Lietuvos negęstantį aukurą už laisvę, gimtą žodį ir žemę? Ar suvoki, kokia jinai buvo prieš 600 metų ir kas gali ją ištikti dabar,  po 100 metų? Ar jauti, kad Mažoji Lietuva savo istorija, vingiuota siena ir likimu jau glaudžiasi seniai prie didžiosios  Lietuvos? Iš Mažosios Lietuvos šaukia V. Abelis, A. Kulvietis, S. Rapalionis, M. Mažvydas, L. Rėza, Vydūnas, K. Donelaitis, Kleinas, J. Bretkūnas, I. Simonaitytė: čia gimė mūsų tautos kultūros lopšys. Ir knygnešys praėjo ilgą kelią iš Tilžės į gimtą sodžių, atnešdamas maldaknyges lietuviškų poterių ir tikėjimo knygas. Todėl šiandien lietuvių kalbos puoselėjimas, tradicijų palaikymas, nacionalinės kultūros įstatyminė apsauga tebūnie kiekvieno valdančiojo ir eilinio lietuvio piliečio rūpestis.

Ar  išaugs  estų,   latvių   ir  lietuvių   draugystė  į  federacinę  valstybę  Europos   Sąjungos žemėlapyje? Niekas tautos neapgins, jeigu jinai savęs nesaugos, neturės ideologinės strategijos, nes sąjungos kinta, nusilpsta arba visai gali subyrėti. Todėl ir toliau teegzistuoja šalia profesionalios kariuomenės jaunimo karinis ir patriotinis pasirengimas. Tegyvuoja estų, latvių ir lietuvių savanorių bendradarbiavimas.

Jeigu gyvenimas yra kova, ar tu kovoji už Lietuvos gyvybę. Jeigu gyvenimas yra giesmė, ar tavo sielai Lietuva yra skambiausias žodis? Gyvenimas yra dovana, ar Tu dovanoji savo meilę, talentą Lietuvai?

Ar bus laimingi Naujieji Metai, priklausys nuo kiekvieno iš mūsų, kiek mes mokėsime sustiprinti tikėjimą, viltį ir meilę? Šv. Mišiu metu aš pakelsiu duonos paplotėlį ir taurę vyno tarsi šventąjį tostą už laisvą ir atgimusią Lietuvą.