Žydų bendruomenė dėkojo už išgelbėtus gyvenimus

Pagal Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėtų žydų skaičių mažytę Lietuvą lenkia tik didžiosios Europos valstybės. 2009 metų duomenimis, už žydų gelbėjimą Izraelis suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą ir medalį 780 mūsų šalies gyventojų, o Lietuvos Respublikos Prezidento teikiamu Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi (jį pradėta teikti 1992 m.) apdovanojo 1038 gelbėtojus. Dalį jų, gyvenančių Kaune ir už jo ribų, šiomis dienomis, kaip ir kasmet, nuoširdžiai pagerbė Kauno žydų bendruomenė.

Pasak monsinjoro Artūro Jagelavičiaus, dalyvavusio pagerbiant gelbėtojus, Lietuvos piliečiai vokiečių okupacijos metais suprato kančios kalbą – nepaisydami didžiulės grėsmės sau ir savo šeimoms, jie įvairiais būdais padėjo į mirtiną pavojų patekusiems žydams.

„Aš į getą patekau su savo tėvais. Tėvas susitarė su Vilijampolėje gyvenusiais lietuviais, kad šie priims mane, išvežtą iš geto ant rogučių bulvių maiše. Taip aš patekau pas Aleksandrą ir Teofilę Valionius. Kadangi buvau šviesiaplaukė, tai jie kaimynams paaiškino, kad aš – jų giminaitė iš kaimo. Kai prasidėjo antroji rusų okupacija, Valioniai pateko į Sibirą, o aš – pas kitą globėją. Šiandien man labai malonu susitikti su mano gelbėtojų dukra Aleksandra Plienaitiene“, – apsikabinusi pastarąją kalbėjo Judita Pacaitė – Mackevičienė.

Kaunietė Ieva Pagojūtė – Avalasevičienė, pamačiusi Kauno žydų bendruomenės pirmininko Gerco Žako rankose anglų kalba išleistą albumą „Hands bringing Life and Bread“, jo viršelyje atpažino savo tetą Domicelę Pagojūtę, kuri tarpukariu tarnavo Telšiuose žydų Šochotų šeimoje, o prasidėjus vokiečių okupacijai, parsivedė namo minėtos šeimos du berniukus ir slėpė juos, nuvežusi į kaimą pas brolius. Vienas iš išgelbėtų berniukų ir dabar gyvena Izraelyje.

Tačiau yra daug gelbėtojų, kurie dėl įvairių priežasčių liko nežinomi. Štai, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo karo muziejuje yra raštiškas liudijimas, kad žydus gelbėjo ir šio muziejaus įkūrėjas, generolas Vladas Nagys – Nagevičius. O štai garsiosios pogrindinės (1978-1981 m.) spaustuvės AB įkūrėjas Vytautas Andziulis nerado jo šeimos išgelbėtos žydaitės.

„Vokiečių okupacijos metais mano tėvas, Jurgis Andziulis, mokytojavęs anuomet Šančiuose, draugavo su šio miesto rajono bažnyčios klebonu Pūku (palaidotas Petrašiūnų kapinėse). Kartą šis paprašė priglausti iš geto ištrūkusią Prienų alaus bravo savininko Šachavo dukrą. Tėvas parvedė tą merginą – ji buvo antro kurso medikė – į savo šeimą, kurioje ir taip augo penki vaikai. Mes tuo metu gyvenome Aukštuosiuose Amaliuose. Kartą į mūsų namus atėjo mūsų slapstomos merginos draugas – lietuvis vaikinas, su kuriuo ji išėjo, kaip mums pasakė, į saugesnę vietą. Daugiau aš jos nemačiau, nors ir ieškojau per įvairias paieškos tarnybas“, – pasakojo garbaus amžiaus vyriškis.

Pagal Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėtų žydų skaičių mažytę Lietuvą lenkia tik didžiosios Europos valstybės. 2009 metų duomenimis, už žydų gelbėjimą Izraelis suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą ir medalį 780 mūsų šalies gyventojų, o Lietuvos Respublikos Prezidento teikiamu Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi (jį pradėta teikti 1992 m.) apdovanojo 1038 gelbėtojus. Dalį jų, gyvenančių Kaune ir už jo ribų, šiomis dienomis, kaip ir kasmet, nuoširdžiai pagerbė Kauno žydų bendruomenė.

Pasak monsinjoro Artūro Jagelavičiaus, dalyvavusio pagerbiant gelbėtojus, Lietuvos piliečiai vokiečių okupacijos metais suprato kančios kalbą – nepaisydami didžiulės grėsmės sau ir savo šeimoms, jie įvairiais būdais padėjo į mirtiną pavojų patekusiems žydams.

„Aš į getą patekau su savo tėvais. Tėvas susitarė su Vilijampolėje gyvenusiais lietuviais, kad šie priims mane, išvežtą iš geto ant rogučių bulvių maiše. Taip aš patekau pas Aleksandrą ir Teofilę Valionius. Kadangi buvau šviesiaplaukė, tai jie kaimynams paaiškino, kad aš – jų giminaitė iš kaimo. Kai prasidėjo antroji rusų okupacija, Valioniai pateko į Sibirą, o aš – pas kitą globėją. Šiandien man labai malonu susitikti su mano gelbėtojų dukra Aleksandra Plienaitiene“, – apsikabinusi pastarąją kalbėjo Judita Pacaitė – Mackevičienė.

Kaunietė Ieva Pagojūtė – Avalasevičienė, pamačiusi Kauno žydų bendruomenės pirmininko Gerco Žako rankose anglų kalba išleistą albumą „Hands bringing Life and Bread“, jo viršelyje atpažino savo tetą Domicelę Pagojūtę, kuri tarpukariu tarnavo Telšiuose žydų Šochotų šeimoje, o prasidėjus vokiečių okupacijai, parsivedė namo minėtos šeimos du berniukus ir slėpė juos, nuvežusi į kaimą pas brolius. Vienas iš išgelbėtų berniukų ir dabar gyvena Izraelyje.

Tačiau yra daug gelbėtojų, kurie dėl įvairių priežasčių liko nežinomi. Štai, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo karo muziejuje yra raštiškas liudijimas, kad žydus gelbėjo ir šio muziejaus įkūrėjas, generolas Vladas Nagys – Nagevičius. O štai garsiosios pogrindinės (1978-1981 m.) spaustuvės AB įkūrėjas Vytautas Andziulis nerado jo šeimos išgelbėtos žydaitės.

„Vokiečių okupacijos metais mano tėvas, Jurgis Andziulis, mokytojavęs anuomet Šančiuose, draugavo su šio miesto rajono bažnyčios klebonu Pūku (palaidotas Petrašiūnų kapinėse). Kartą šis paprašė priglausti iš geto ištrūkusią Prienų alaus bravo savininko Šachavo dukrą. Tėvas parvedė tą merginą – ji buvo antro kurso medikė – į savo šeimą, kurioje ir taip augo penki vaikai. Mes tuo metu gyvenome Aukštuosiuose Amaliuose. Kartą į mūsų namus atėjo mūsų slapstomos merginos draugas – lietuvis vaikinas, su kuriuo ji išėjo, kaip mums pasakė, į saugesnę vietą. Daugiau aš jos nemačiau, nors ir ieškojau per įvairias paieškos tarnybas“, – pasakojo garbaus amžiaus vyriškis.


Šiame straipsnyje: žydaikauno žydai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių