Korėjiečiui galvą susuko Užupis

Turbūt niekas net nesapnavo, kad koks nors tolimų kraštų rašytojas parašys knygą  apie Vilniaus Užupį. Ir pati Užupio respublika, turinti savą prezidentą ir himną, nesitikėjo, kad bus pagarbinta profesionalaus rašytojo.

Tačiau ėmė - ir taip atsitiko: Pietų Korėjos rašytojas Hailji, susižavėjęs Užupio respublika, apie ją surentė romaną. Hailji romanas „Užupis“ bus pristatytas ateinantį šeštadienį  Vilniaus knygų mugėje.

Knygą iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, išleido  Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. „Šis romanas žavi kitos kultūros žmogaus, staiga atvykusio į nežinomą šalį, tapomais mūsų  amžininkų portretais, teikia galimybę mums į save pažvelgti kito akimis“, - ant knygos viršelio dėsto rašytojas Kornelijus Platelis.

Hailji (turėtume tarti Haildži) „Vilniaus dienai“  sutiko papasakoti šio romano atsiradimo aplinkybes.

- Kas turi nutikti, kad žmogus iš tokio tolimo krašto kaip Pietų Korėja nusprendžia rašyti romaną apie už jūrų marių nuo jo gimtinės esantį Užupį?

- Pirmą kartą į Vilnių atvykau prieš 13 metų. Jis man paliko didelį įspūdį. Nuo tada  kilo nuoširdus noras parašyti romaną apie Vilnių.

- Tačiau romaną parašėte apie vieną Vilniaus rajoną – Užupį.  Kodėl? Kuo Užupis jus pakerėjo?

- Kai 2002 metais trečią kartą atvažiavau į Vilnių, Užupio respublikos užsienio reikalų ministras Tomas Čepaitis man įteikė skiriamuosius raštus  – mane paskyrė Užupio respublikos ambasadoriumi Korėjoje. Ir tada kilo netikėta mintis – va, po mano mirties mano sūnus, besirausdamas po tėvo palikimą,  netikėtai ras tuos skiriamuosius raštus ir nusistebės: „O, mano tėvas buvo Užupio respublikos ambasadorius. O kas ta Užupio respublika, kur ji yra?“ Ir atvažiuos ieškoti tos Užupio respublikos - savo tėvo tėvynės. Iš tos minties ir kilo romano idėja.

- Bet ar neapsirikote: Užupio respublika – žaislinė, tai - ne realybė, o nuostabus bendruomeniškas ten gyvenančių žmonių  žaidimas.

- Dėl to dar  įdomiau. Ir romane realybė susipina su fantazija. Romane – dvi pagrindinės temos: prarastų dalykų ilgėjimasis, prarastos tėvynės nostalgija. Antroji  – žmogaus likimas. Žmogaus gyvenimo ir likimo ciklas nuolat sukasi ir sukasi.

- Kaip teka jūsų paties gyvenimas - ar tik rašote, ar kur nors dar ir dirbate?  Ar Korėjoje įmanoma pragyventi iš rašytojo amato?

- Gyvenu Seule – Korėjos sostinėje. Pagrindinis mano darbas – rašymas, esu išleidęs apie 20 knygų. Tačiau viename universitete dėstau kūrybinį rašymą.

Taip, iš rašymo Korėjoje įmanoma pragyventi. Pagal dvi knygas esu parašęs scenarijų – pastatyti du filmai, pagal vieną knygą sukurtas spektaklis. Kai rašiau apie Užupį, pati pirma mintis buvo sukurti ne romaną, o pastatyti filmą. Gyvendamas Vilniuje, per du mėnesius parašiau filmo scenarijų. Tik po to iš jo „išsivystė“ romanas. O filmas iki šiol taip ir nesusuktas.