Skiautinių meno krikštamotė giria lietuvių moterų išradingumą

Siuvo nuo vaikystės

„Tą sodo sklypą Nemenčinės plente mano tėvai gavo labai seniai, kai aš buvau dar kūdikis. Dabar prisigyvenau iki prestižinės Vilniaus vietos“, – aiškina Aldona, gimusi ir gerus 50 metų gyvenusi sostinės senamiestyje.

Paklausta, kaip atrado skiautinius, Aldona skambiai nusijuokia ir pasakoja, kad su adatomis ir siūlais pradėjo draugauti jau vaikystėje, nes reikėjo kažkuo lėles aprengti. Paskui ir save pačią, nes sovietmečiu parduotuvėse nelabai ko buvo, todėl siuvo, mezgė, nėrė, gal kiek mažiau siuvinėjo.

„Turbūt norą kurti močiutė įskiepijo“, – svarsto pašnekovė ir priduria, kad kai pradėjo siūti skiautinius, nebuvo mačiusi nė vieno tikro šia technika atlikto rankdarbio. Net žodžio „skiautiniai“ tuo metu dar nebuvo. Ką jau kalbėti apie knygas, žurnalus ar kokią kitą vaizdinę informaciją.

„Pirmieji mano darbai gimė ne iš skurdo ar nepritekliaus, o labiau iš noro kažką gražaus sukurti iš nieko“, – aiškina Aldona, pirmąjį skiautinį pasiuvusi būdama keturiolikos. Gero audinio paauglei niekas nedavė, tad ji ir neprašė: išardė tėčio marškinius, dar – savo suknelę, prikarpė daug trikampėlių ir vietoj senos, susidėvėjusios širmos iš jų susiuvo vientisą audinį.

„Galima sakyti, tąkart buvo pasiūta tik viršutinė skiautinio dalis, nes tikrąjį skiautinį pagal taisykles sudaro trys sluoksniai“, – aiškina A. Tamonytė-Dorrity.

Įspūdingas: su visada ją palaikančiu ir visur lydinčiu vyru Andrew Lietuvos Respublikos Seime prie skiautinio, skirto Vilniaus 700-mečiui. / A. Tamonytės-Dorrity asmeninio archyvo nuotr.

Pasiūlė terminą-naujadarą

Nežinia, ar išvis Lietuvoje būtų atsiradęs terminas „skiautinys“, jei ne daugiau kaip prieš 30 metų į rankdarbių mėgėjų klubą susibūrusios moterys. Šiandien „Urtės“ klubas, kuriam vadovauja Aldona, vis dar sėkmingai gyvuoja.

„Tais laikais, kai tik pradėjome savo veiklą, iš medžiagos gabalėlių sukurtas rankdarbis, kuris buvo siuvamas ir daigstomas, jokio pavadinimo, išskyrus anglišką „kviltas“, dar neturėjo, nebent „lopinys“, „lopiniavimas“, – prisimena Aldona.

Tie žodžiai „lopinys, lopinėtoja“ neatrodė labai gražūs, netgi turėjo neigiamą atspalvį. Nenorėjo jos ir angliško termino. Visaip svarstydamos, kokį gražų lietuvišką pavadinimą sugalvojus, moterys apsistojo ties naujadaru „skiautinys“.

„Išsyk paskambinau į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą. Atsiliepė toks geležinis vyriškas balsas. Paklausiau nedrąsiai, ką jis galvotų apie lietuvišką žodį „skiautinys“. Vyras atsakė, kad žodis teisingai gramatiškai sudarytas. Taip ir pradėjome savo darbams jį naudoti“, – džiaugiasi viena iš naujadaro autorių.

Vos atėjusi į moterų klubą „Urtė“, Aldona atsinešė parodyti ir savo darbų. Panašiu metu Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) šventė veiklos 50-metį. Ta proga buvo sumanyta sukurti meno kūrinį iš skiaučių. Kiekviena valstybė, priklausanti JTO, turėjo atsiųsti į būstinę Niujorke po savo šalį atspindintį skiautinėlį. Taip pat ir Lietuva.

Lietuvės, net ir neturėdamos specialių parduotuvių ir daigstymui skirtų mašinų, geba iš to, ką turi, sukurti savitus, nepakartojamus skiautinius.

„Buvo surengtas konkursas. Pamenu, kad laimėjo Nijolė Družinskaitė iš Vilniaus, sukūrusi suvalkietiškų prijuosčių lelijomis padabintą bloką“, – dalijasi prisiminimais skiautininkė, šią datą vadinanti tiek skiautinių meno Lietuvoje pradžia, tiek ir skiautininkių klubo „Urtė“ gimtadieniu.

Kelias į Europą

Kūrybininkė juokiasi, kad jai neužteko pačiai kurti ar mokyti moteris siūti skiautinius. Norėjosi kažko daugiau. „Man, matote, kaip Avinui, reikėjo paskui save vesti visą bandą“, – pokštauja moteris, per vieną parodą užmezgusi pažintį su Danijos skiautininkėmis ir pakviesta į Odensę, Danijos skiautininkių parodą.

Būtent po jos Aldona suprato, kad pasaulyje skiautinių tradicija gyvuoja jau seniai, tad panoro tai parodyti bendramintėms. Be to, ir kituose Lietuvos miestuose jau kūrėsi skiautininkių klubai.

„Aš surasdavau užsienyje kokią nors didelę, vertą dėmesio skiautinių parodą ir pakviesdavau į ją moteris. Visada sudarydavau ir pažintinę tos šalies, į kurią vykdavome, programą“, – prisimena pašnekovė.

Skiautininkės važiuodavo autobusais, o kartais iš taupumo juose ir nakvodavo. Tokios kelionės trukdavo 7–10 dienų. „Išmaišėme visą Skandinaviją, Beniliukso šalis – Belgiją, Nyderlandus, Liuksemburgą, Prancūziją, Italiją, Šveicariją. Buvome ir Birmingame, kur kasmet vyksta didžiulė tarptautinė skiautinių paroda“, – pasakoja Aldona.

Grįžusios namo moterys turėjo gražią tradiciją kelionės įspūdžius suguldyti į atskirus skiautinio blokus. Didelį darbą padarė kaunietė skiautininkė Regina Bagdonienė, kuri prieš keletą metų visus tuos moterų darbus surinko ir susiuvo į atskirus pano pagal aplankytas šalis ir kelionių metus. Net pavadinimus ranka išsiuvinėjo. Tame pano – net 36 skiautininkių darbai iš visos Lietuvos – įspūdingiausios moterų kelionių po Europą akimirkos, patirtos beveik per dešimtmetį.

Paroda „Mūsų kelias į Europą“ smagiai keliauja per Lietuvą ir šiuo metu yra Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje.

Tradicija: Aldonos sugalvota iniciatyva – savo namų kieme vasaromis rengti skiautininkių susibūrimus ir jų darbų parodas – skaičiuoja jau penkioliktus metus. / A. Tamonytės-Dorrity asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvių darbai – ypatingi

Ar į Europoje vykstančias skiautinių parodas lietuvės irgi veža rodyti savo darbus? Pasirodo, ne. Tik vieną kartą, kai gavo finansavimą, A. Tamonytė-Dorrity lėktuvu nuskraidino tautiečių skiautinius į Daniją, kur jie buvo eksponuojami vienoje bažnytėlėje.

„Stebėjausi ir klausiau organizatorių, kodėl mus čia pakvietė, jei parodoje ir taip daugybė įdomių vietinių skiautininkių darbų. „Jūsų darbai kitokie“, – gyrė mūsų moteris danų kūrybininkės“, – prisimena A. Tamonytė-Dorrity.

Šiandien skiautininkių klubo „Urtė“ prezidentė jau nebeorganizuoja tokių ekskursijų. Sako, žmonės išlepę ir visko patys prisižiūrėję. Maža to, yra internetas, kai net niekur nevykdamos moterys gali matyti, kas dedasi svetur. Vis dėlto pati Aldona kartkartėmis pasmalsauja, kas naujo skiautinių parodose užsienyje, o sugrįžusi giria nagingas lietuvaites, kad jų darbai niekuo nenusileidžia užsieniečių skiautiniams. Bepigu, sako, kurti ten skiautinį, kur veikia fabrikai, gaminantys šiam hobiui specialius audinius. Užėjus į tokią parduotuvę užsienyje akys raibsta iš nuostabos – kokia pasirinkimo įvairovė, koks audinių spalvų ryškumas.

„Lietuvės, net ir neturėdamos specialių parduotuvių ir daigstymui skirtų mašinų (tai pasaulyje jau irgi tapo įprasta), geba iš to, ką turi, sukurti savitus, nepakartojamus skiautinius. Jos praktiškos ir ekologiškos, nes mūsų moterys nieko neišmeta. Sunaudoja ir tai, ką turi namuose, ir tai, ką įsigyja, tarkime, dėvėtų drabužių parduotuvėse“, – giria tautietes Aldona.

Su išmone: gyvūnus mylinti Aldona vis sugalvoja, kaip juos paremti, – tai pinigėlių Tautmilės prieglaudėlėms perveda, tai papuošia jų augintinius stilingomis skarytėmis. / A. Tamonytės-Dorrity asmeninio archyvo nuotr.

Tradicija prigijo

Šiandien, net ir būdama pensijoje, Aldona nesėdi rankų sudėjusi. Jau penkioliktą kartą ji burs ir savas, ir svečių šalių skiautininkes – per patį vidurvasarį kvies jas į savo erdvios sodybos kiemą.

„Turime seną obelų sodą, daug vietos. Kai pasistatėme namą ir šiek tiek apsitvarkėme aplinką, sugalvojau, kad reikia daryti skiautinių parodą tiesiog pas mus, gamtoje, gryname ore. Nors niekur panašaus dalyko ir nebuvau mačiusi“, – šypsosi A. Tamonytė-Dorrity.

Kai pirmąsyk šia idėja pasidalijo su kitomis skiautininkėmis, nežinojo, kas iš to išeis. „Tiesiog pakviečiau moteris per socialinius tinklus į Skiautinių dieną Smėlynėje, o pati ištempiau virves tarp obelų ir ėmiau laukti svečių. Įvyko stebuklas. Prigužėjo pilnas kiemas kūrybininkių. Iškabinome, išdėliojome pievoje jų atsivežtą turtą, grožėjomės, klausėmės įdomių istorijų“, – su užsidegimu pasakoja Aldona, kuriai tądien širdis dainavo ir kilo į dangų iš džiaugsmo.

Tradicija gyva iki šių dienų, tik šiek tiek pasikeitė jos laikas. Anksčiau Aldona kviesdavo skiautininkes į svečius prieš Jonines, dabar jos renkasi antrąjį liepos savaitgalį, kai pražysta visi šeimininkės gėlynai. Paroda Smėlynėje vyksta tris valandas, moterys pamoko norinčius skiautinių meno, taigi lankytojai gali ne tik į vėjyje plevėsuojančias grožybes akis paganyti, bet ir patys šio to išmokti.

Anksčiau Aldona vesdavo skiautinių meno edukacijas, tačiau kuo toliau, tuo labiau, sako, populiarėja mokslai internetu. „Tik įsivesk raktažodį „skiautiniai“, kaipmat gausi krūvą vertingos informacijos ir vaizdo pamokų, kaip siūti skiautinį“, – sako ji.

A. Tamonytės-Dorrity asmeninio archyvo nuotr.

Prisiminimų menas

Aldona pasakoja, kaip po vienos parodos ją susirado moteris, auginanti tris vaikus – dvi dukras ir sūnų. Vyriausiajai turėjo sukakti dešimt metų, tad mama sumanė iš dukros drabužėlių, sunešiotų per dešimt metų, pasiūti mergaitei lovatiesę dovanų.

„Kai moteris atnešė porą maišų drabužėlių ir apie kiekvieną ėmė pasakoti istorijas, aš net susigraudinau – suvokiau, kad vien iš jų negalėsiu padaryti nieko gražaus: pernelyg nunešioti, nuskalbti. Teko griebtis kompromiso: pasiuvau jai skiautinį iš kitų medžiagų, o kiekviename kvadratėlyje-paveiksle įpyniau akcentą iš kokio nors jai brangaus drabužio. Viename atsidūrė močiutės išsiuvinėta suknytės kišenėlė, kitame – nėriniuota nosinaitė. Po kelerių metų antroji dukra šventė savo dešimtmetį, ji irgi gavo panašią dovaną“, – pasakoja Aldona, tapusi šios šeimos prisiminimų bendrininke.

Anot jos, norint pasiūti tokią lovatiesę iš skiaučių, dienos neužtenka – reikia ir trijų, o kartais ir penkių ar septynių.

Dovana gimtajam Vilniui

Kai į darbą kimba jungtinės kūrybingų moterų pajėgos, skiautinys išeina dar didesnis. Naujausias ir didžiausias Aldonos suorganizuotas projektas – Vilniaus skiautinys, skirtas sostinės 700-mečiui. Per miesto gimtadienį šis daugiau kaip 7 m ilgio ir 1,8 m pločio kūrinys buvo pristatytas Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriaus galerijoje, o šiuo metu keliauja per Lietuvą.

Aldonos paragintos projekte dalyvavo net 33 moterys iš trijų žemynų ir penkių šalių – Lietuvos, Danijos, Rusijos, JAV, Australijos. Jos sukūrė 63 skiautines miniatiūras, kurias Aldona sujungė į vientisą kompoziciją. Žiūrovai skiautinyje gali rasti ir Vingio parko estradą, ir arbatinukų sieną Pilies ir Bernardinų gatvių kampe, ir legendinę vilnietę Roželę, taip pat – Barborą Radvilaitę, šv. Kristoforą ir daugybę kitų Vilniaus istorijai svarbių asmenų ir sostinės vietų.

Į klausimą, ką galima pasiūti iš audinio skiaučių, Aldona atsako šypsena ir vienu įkvėpimu ima vardyti: drabužių, pagalvių, lovatiesių, virtuvinių pirštinių, puodkėlių, adatinių, kompiuterių dėklų, kėdžių paminkštinimų, sienų paveikslų ir kt. Beje, dėl jų skiautininkių prezidentė apgailestauja, kad tekstilės darbai, kaip sienų puošmenos, lietuvių nepelnytai nuvertinami.

„Jei jau lietuvis ką nors kabina, tai kokį grafikos ar tapybos darbą, jaunimas – plakatą. Juk senovėje pilyse kabojo gobelenai, o kiek daug gražios tekstilės yra mūsų liaudies mene!“ – užsidegusi aiškina ji.

A. Tamonytės-Dorrity asmeninio archyvo nuotr.

Vyras labai palaiko

Pačios Aldonos namų sienas irgi puošia nemažai skiautinių. Ypač jai brangus kolegių skiautininkių rankomis siūtas paveikslas, kurį jų prezidentė gavo dovanų vestuvių proga.

Aldonos vyras – užsienietis. Anglas Andrew Dorrity iš didelės meilės lietuvei net sutiko kraustytis gyventi į Lietuvą. „Mano mamytei – 90 metų. Turiu ja rūpintis. Todėl apsispręsti teko Andriui, kuris nė minutės nedvejodamas sutiko apsigyventi pas mane“, – šypsosi skiautininkė ir priduria, kad juodu su vyru gražiai papildo vienas kitą. Aldona kuria skiautinius, o Andrew gamina alų pagal anglišką receptūrą.

Kai liepos viduryje į Aldonos kiemą Smėlynėje priguža būrys skiautininkių, Andrew savo paties įsirengtame pabe (buvusiame sodo namelyje) pilsto alų už simbolinę kainą, o surinktus pinigėlius skiria jų abiejų dažnai remiamai Tautmilės Stanevičiūtės prieglaudėlei.

„Mes abu labai mylime gyvūnus. Rudenį atsisveikinau su savo šešiolikos metų kalyte Tina. Nutarėme daugiau savų gyvūnų neturėti, tačiau radome būdą, kaip kitaip save palinksminti. Yra tokia programėlė „Boop“, per kurią žmonės gali užsisakyti gyvūnų priežiūros paslaugas. Mes kartais pasiimame kokį šunelį pagloboti, kai jo šeimininkai išvyksta atostogų“, – dalijasi laisvalaikio malonumais Aldona, kartais pasiuvanti ir stilingų skaryčių prieglaudos augintiniams.