Rankų darbą lydi vibracija, kuri virpina žmonių sielas

Meniška tiksliukė

N. Dilė, kaip sako, visą gyvenimą dirba su skaičiukais ir dievina matematiką. Viskas Nidai su ja siejasi – ir skiautiniai, ir jos ilgametė aistra – orientavimosi sportas.

„Žmonės iš darbinės srities nežino, kad aš turiu tokių hobių, ir atvirkščiai – tie, su kuriais mane sieja hobiai, nežino, kad kita mano gyvenimo pusė yra labai nekūrybiška“, – paprašyta prisistatyti juokiasi Nida.

Jos nuomone, Lietuvoje dar gajūs stereotipai, kad dirbantys su skaičiais negali būti meniški. Vis dėlto N. Dilė save vadina absoliučia tiksliuke su menine pakraipa.

Skiautiniai jai – visų per laiką įgytų gebėjimų vainikavimas. Kad ir ką kurtų, kad ir ką darytų, Nidai neužtenka vienos krypties, vieno veiksmo, vienos technikos. „Esu labai įvairiapusis žmogus, kuris lengvai jaučiasi tiek vienoje, tiek ir kitoje srityje. Labiausiai man patinka tuos dalykus sujungti. Jei mintyse turiu kokį savo projektėlį, naudoju jame viską, ką tik žinau“, – atvirauja ji.

Tris dukras užauginusi Nida kitąmet švęs šešių dešimčių jubiliejų, nors širdyje išgyvena visišką jaunystę. Savo gyvenimą moteris dabar supranta kaip savęs vidinį tobulinimą. „Tas tobulėjimas, jei kalbėtume apie jo materialiąją išraišką, – daiktai, į kuriuos kurdama įdedu begalę savo gebėjimų“, – filosofuoja ji.

Visų savo kūrinių nuotraukas Nida kelia į socialinius tinklus ir išdidžiai pareiškia, kad šiuo metu turi net kelias feisbuko paskyras – po vieną vis kitai kūrybinei veiklai. Tai ir skiautiniai, ir keramika, ir papuošalai sutažo technika, ir riešinės su baltiška simbolika, ir dažymas augalais, ir t. t.

Šiuo metu, anot N. Dilės, jos gyvenime dominuoja raugo keramika ir skiautiniai, į kuriuos įeina tiek skirtingos atlikimo technikos, tiek ir siuvimo, nėrimo ar mezgimo įgūdžiai.

Naginga: Nidos kūriniai gimsta panaudojant tekstilės lobius iš praeities. Taip atsirado ir šie nuostabūs delmonai-piniginės, segimos prie diržo. / N. Dilės asmeninio archyvo nuotr.

Kūryba gimė iš poreikio

Įvairūs projektai kūrybininkės galvoje gimsta iš poreikio. Tarkim, reikėjo sykį Nidai atnaujinti tris pufus. Sugalvojo jų viršuje panaudoti skiautinį. Vis dėlto, kad juos kokybiškai atnaujintų, iš pradžių turėjo įsigilinti į pačią baldų atnaujinimo techniką, todėl ėjo į seminarus, domėjosi.

„Tokia jau esu: jei į ką įkrintu, tai iki pat ausų. Dabar galėčiau ir sekciją atnaujinti, bet kol kas neprireikė“, – sako ji.

Smalsi moteris yra bandžiusi ir austi, ir rišti šiaudinius sodus. Juokiasi, kad ne dėl visų veiklų gultų kryžiumi, bet kad padarytų ne prasčiau nei meistrai – tai tikrai.

Kadangi šiuo metu statosi sodybą, į kurią su šeima kelsis gyventi, sugalvojo, kad virš valgomojo stalo turės kaboti sodas.

„Nuėjau į vieną edukaciją, kitą, trečią. Gavau grūdų, pasiauginau javų, pasidžiovinau šiaudų. Noriu didžiulio gražaus sodo savo būsimam valgomajam“, – šypsosi ji. Kol kas nepuola jo rišti: pamažu lavina savo įgūdžius ir kaupiasi didžiajam projektui.

Juosteles mažomis tėčio pagamintomis staklytėmis yra audusi dar mokykloje. Vėl jas išsitraukė, kai prireikė diržo prie pačios siūto delmono. Skiautinį, kažkada nertą servetėlę ir mokyklinę juostelę su savo vardu panaudojo jį siūdama. Trūko tik diržo, ant kurio galėtų užkabinti delmoną. Teko vėl prisiminti audimo techniką.

Nida vadovaujasi principu: kam pirkti, jei galima pasidaryti. Rankdarbiai kūrybininkei yra kur kas platesnė sąvoka nei močiučių siuvinėti takeliai ar nertos servetėlės.

Nida vadovaujasi principu: kam pirkti, jei galima pasidaryti. Rankdarbiai kūrybininkei yra kur kas platesnė sąvoka nei močiučių siuvinėti takeliai ar nertos servetėlės.

„Man rankdarbiai yra viskas, kas padaryta rankomis“, – aiškina ji ir priduria, kad jos rankos nė minutės negali būti be darbo. Ar žiūri filmą, ar sėdi šalia vyro automobilyje – visada ką nors daro.

Keliaudama dažniausiai mezga riešines. „Riešinės – lietuvių tautinis paveldas, tad kodėl jo neišsaugojus?“ – klausia ji. Pati Nida labai mėgsta dėvėti riešines, net turi keletą drabužių, pritaikytų specialiai prie jų. Su baltiškais raštais, kurių prasmėmis ir simbolika labai domisi. Be to, megzdama riešines Nida naudoja ne tik savo kurtus raštus, bet ir pačios augalais dažytus siūlus.

„Augalinis dažymas kartkartėmis vis atsiranda mano rankdarbiuose. Dažau tiek siūlus, tiek audinį. Kaip ir sakiau, mano kūryboje viskas glaudžiai susipynę“, – tikina ji ir džiaugiasi, kad kuo daugiau moka, tuo laisvesnė jaučiasi įgyvendindama savo projektus.

Dovana: ypatinga lovatiesė su baltiškų ženklų palinkėjimais jaunavedžiams iškeliavo į Indiją. / N. Dilės asmeninio archyvo nuotr.

Parduotuvėse drabužių neperka

Buvo laikai, kai Nida augo turėdama vienus džinsus sezonui ir vienus berniukiškus marškinius. Jos mama nei siuvo, nei mezgė. Ieškodama kūrybiškų genų giminėje, netyčia sužinojo, kad senelio (iš tėčio pusės) sesuo lankė mergaičių rankdarbių mokyklą. Paskui prisiminė, kad ir jos tėtis skolindavosi iš brolienės siuvimo mašiną ir siūdavo, jei šeimai ko reikėjo. Pavyzdžiui, Nidai karnavalinės kaukės.

„Aš pradėjau siūti, kai auginau dukras: sovietmečiu juk nieko nebuvo. Tada turbūt ir pirmąjį savo skiautinį pasiuvau, nors dar nežinojau tokio pavadinimo“, – rausiasi atmintyje Nida, kurios vyresnėlei Gytautei – 37-eri, vidurinei Ugnei – 34-eri, o pagrandukei Adelijai – penkiolika.

Kai atsirado pirmosios dolerinės (pigių darbužių parduotuvės – aut. past.), moteris su džiaugsmu ėmė jose lankytis. Čia pirktus megztinius ardydavo, siūlus garindavo ir megzdavo dukroms ką nors gražaus.

„Kadangi pačios vaikystė prabėgo skurdžiai, norėjau, kad bent dukros gražiai atrodytų“, – atvirauja ji, šiandien ir pati naujų drabužių neperkanti. Jei ko reikia, nueina į dolerinę, kur ieško arba gatavo drabužio, arba XXL dydžio drabužio, pasiūto iš jai patinkančios medžiagos, kurį vėliau persidaro. Pirštai jautrūs – iš karto pajunta, kur natūralus pluoštas, o kur sintetika.

„Neseniai radau norimo modelio suknelę. Per trumpa. Pasiilginau su skiautiniu. Kažko trūksta. Išsisiuvinėjau nugarą – jau įdomiau“, – pasakoja kūrėja ir prisimena kitą atvejį, kai sumanė pagražinti skiautininę lovatiesę, pasiūtą iš dažytų augalais staltiesių audinio.

„Nudažiau tais pačiais augaliniais dažais medvilninius siūlus ir jais išsiuvinėjau lovatiesę. Taip gerai tiko. Mėgstu detales, kurias iš karto sunku pastebėti, bet arčiau priėjęs pamatai, kad čia kažkas įdomaus“, – šypsosi ji ir mąsto, su kuo galėtų palyginti galutinį ją tenkinantį rezultą. „Galbūt su muzika? Jos klausaisi, ne visada supranti, bet dažnai, ją išgirdus, šiurpas per nugarą eina. Tas pats ir su rankdarbiu: jei jį pamačius kūnas pagaugais nueina – tada taip“, – tobulo darbo alchemija dalijasi ji ir sako, kad kitu atveju tai tik pratybos.

Atnaujinti: geriausi projektai kūrybininkės galvoje gimsta iš poreikio. Argi ne puikūs šie Nidos pufai, atnaujinti skiautinių technika?! / N. Dilės asmeninio archyvo nuotr.

Ne trūkumai, o pranašumai

Dar viena sritis, kurioje Nida jaučiasi kaip žuvis vandenyje, – keramika. Jaunėlės dukros darželyje daryti darbai prašėsi užkeliami ant dekoratyvinių plytelių.

„Kai pasigaminau jas, taip ir likau gilintis į lipdymo ir žiedimo subtilybes Vilniaus puodžių ceche. Ir taip jau devinti metai“, – skaičiuoja N. Dilė.

Anot jos, čia išmoko vieno svarbaus dalyko – jei kas nors neišėjo, tai dar ne kelio pabaiga, o priešingai – kūrybiškumo pradžia. Jei indas įskilo, padaryk taip, kad niekas to nesuprastų, trūkumus paversk pranašumais. Nida pasakoja, kad patys nuostabiausi indai gimė, kai į skilimo vietą įmontavo garbanoto lazdyno šakelę.

Skiautinyje mažos klaidelės irgi nereiškia broko. Jos tik liudija, kad prieš žmogaus akis – ne gamyklinis, bet rankų darbas.

Rimčiau į skiautinius Nida pasinėrė, kai Vilniaus amatų dienose susipažino su skiautininke Gražina Kriaunevičiene, dalyvavo jos vadovaujamoje skiautinių edukacijoje. Iš kur gauna medžiagų skiaučių?

„Oi, kai liga atsiranda, gauni ir vaistų, – kvatojasi ji. – Iš tų pačių antrųjų rankų parduotuvių, draugių siuvėjų ir kt.“

Ypatinga vestuvių dovana

Kuriam laikui atidėkime rankdarbius į šalį ir paklausykime istorijos apie ypatingą dovaną, kurią Nida sukūrė savo dukrai ir žentui indui vestuvių proga.

„Pirmiausia klausiau, ar jis ne musulmonas“, – šmaikštauja pašnekovė ir pasakoja, kad jos dukros vyras Abheesht yra mokytojų kastos atstovas ir išpažįsta hindi tikėjimą. Susipažino jaunuoliai Anglijoje, kur Gytautė, Nidos vyriausioji dukra, keletą metų dirbo.

Vestuvės įvyko prieš pusantrų metų Rišikeše, o į jas keliavo net 20 lietuvių. Kadangi Indijoje priimta dovanoti aukso dirbinius, o Gytautė aukso nemėgsta, buvo sutarta, kad nei viena, nei kita pusė per vestuves dovanų neteiks. Tačiau po vestuvių Nidai į galvą šovė puiki mintis. Tačiau apie ją šiek tiek vėliau.

Indijoje populiarios tūkstantinės vestuvės, kurias rengia prie jaunikio namų ir į kurias suguža plačios abiejų pusių giminės, pulkai draugų, kaimynų. Paprastai jaunieji išnuomoja šventei stadioną ir žmonės linksminasi visą savaitę, kiekvieną dieną vykstant vis kitam religiniam ritualui.

Sprendimas: suknelė iš antrų rankų parduotuvės, kurios svarbiausi akcentai – skiautinių palankai ir siuvinėta aplikacija ant nugaros. Originalu, skoninga, tvaru. / N. Dilės asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi jaunikio Abheesht šeima labiau europietiška, ji rengė dviejų dienų vestuves, per kurias įvyko keturi ritualai. Šiems prireikė net kelių skirtingų aprangų. Iš pradžių kai kurios lietuvės norėjo dalyvauti su savo tautiniais drabužiais, bet kadangi ištekėjusios moterys ryši nuometus, žentas išsigando, kad indai jų nesupras, – manys, jog atvyko musulmonės.

Galiausiai buvo nuspręsta puoštis tradiciniais indiškais drabužiais, pagerbiant kraštą, į kurį vyks. Gerą pusmetį moterys rinkosi sarius, o vyrai – tunikas, tinkančias apeigoms. Europietiški drabužiai buvo palikti baigiamajam vakarui.

Šventikas stebėjosi, kad mes sanskritu tariame žodžius geriau už kai kuriuos indus.

Įdomu, kad dalyvauti apeigose turejo ne tik tėvai, močiutės, pusbroliai, bet ir Gytautės darbdavys su šeima, kurie atliko draugų vaidmenį.

„Apeigose buvo tam tikrų ritualinių veiksmų, kuriuos turėjo atlikti būtent šie žmonės“, – aiškina N. Dilė.

Laimės simbolis

Apeigos vyko sanskrito kalba. Gytautės tėčiui paskui šventiką teko kartoti sanskrito kalbos žodžius.

„Šventikas stebėjosi, kad mes sanskritu tariame žodžius geriau už kai kuriuos indus“, – juokiasi Nida ir priduria, kad visa žento giminė iki šiol stebisi, kokios lietuvių ir sanskrito kalbos yra panašios. Stebisi ir ji.

„Tą suvokimą – kokia galinga mūsų lietuvių kalba – širdyje branginu iki šiol“, – nuoširdžiai graudinasi pašnekovė.

Grįžtant iš dukros vestuvių Nidai kilo mintis pasiūti didelę skiautinio lovatiesę jauniesiems. Moteris sugalvojo, kad dalį skiaučių ims iš dalyvavusių vestuvių ceremonijoje lietuvių drabužių, o kitą dalį sujungs lietuvišku linu.

„Paprašiau žento, kad atsiųstų man jų laimės simbolį, ir kaip nustebau, kai gavau… svastiką“, – prisipažįsta Nida, papildžiusi įžymųjį siuvinį ir kitais baltiškais motyvais, linkinčiais jauniesiems meilės, laimės, sėkmės, vaisingumo, turtų.

Didžiojo skiautinio vyšnaite ant torto tapo rankomis sudaigstytas Gyvybės medžio simbolis, pūpsantis lovatiesės centre ir pasiūtas iš Gytautės krikšto mamos sario. Lovatiesė išėjo didžiulė – 350 x 250 cm. Kai žentas pamatė dovaną, liko be žado. Paskui prisiekė, kad šis skiautinys turės keliauti iš kartos į kartą – atiteks ne tik jų vaikams, bet ir anūkams, proanūkiams. Jo galva, pati brangiausia dovana yra ta, kuri palieka prisiminimų apie žmones ar įvykius.

Šeima: indiškos vestuvės – neišdildoma patirtis. Nuotrauka iš Geltonosios ciberžolės dienos. Nida su vyru ir jaunavedžiais Rišikeše. / N. Dilės asmeninio archyvo nuotr.

Verčiau dovanoja, nei parduoda

Gytautės ir jos vyro povestuvinė kelionė vyko Džodpure. Kadangi dukra žinojo apie mamos aistrą skiautiniams, pamačiusi indiškų suvenyrų parduotuvėse tekstilės, vis siųsdavo nuotraukų su prierašu: „Skiautiniai.“ Jų kaina Indijoje buvo juokingai maža.

„Parsivežiau lauktuvių keletą šalių, pasiūtų iš rankomis sudaigstytų šilko skiaučių. Labai pigūs. Net keista, kodėl jų taip nevertina. Gal dėl to, kad pasiūti iš gabaliukų?“ – spėlioja N. Dilė.

Šiandien didžiausia lietuvės svajonė, kai vyks aplankyti dukros į Indiją, – susipažinti su tradicinės indigo dažymo technikos paslaptimis, nes indigo dažų gauna lauktuvių ir pati eksperimentuoja virtuvėje prie didelio puodo. Žentas jau ieško uošvei tokios vietos, o kol ieško, Nida toliau kuria įvairiausias grožybes Lietuvoje.

„Šiuo metu siuvu lovatiesę iš anytos atiduotų patiesalų gabalų. Ilgai brandinau idėją, ką su jais daryti, kol rankos pačios ėmėsi veiklos“, – atvirauja kūrybininkė.

Kitiems, sako, ji nesiuvanti. Pirmiausiai dėl to, kad kitas niekada neįvertins jos įdėto rankų darbo, laiko, širdies. Todėl Nida verčiau kuria ir dovanoja savo grožybes saviškiams, draugams. „Geriau jau savo kūdikį dovanosiu artimam žmogui, nei kažkam parduosiu ir nežinosiu tolesnio jo likimo“, – svarsto ji.

Paklausta, ar nesvajoja apie savo personalinę parodą, purto galvą. Sako, kad jos kūryboje tiek daug sričių, kad, sudėjus visas į vieną parodą, išeitų mišrainė.

„Tegul lankytojai keliauja į atskirus mano darbų feisbuko puslapius“, – linki pašnekovė ir veria ant siūlo riešinių karoliukus kelionei, nes keliauti tuščiomis rankomis – ne jos būdui.