Vienos šeimos paveikslas-spektaklis „Patina“ atvyksta į Kauną

Spektaklio centre – motinos ir dviejų su ja gyvenančių sūnų santykių istorija, persmelkta subtiliu humoru ir absurdo elementais. Vieną dieną vyriausiąjį sūnų nusprendžia palikti žmona Adelė. Motina greitai sumoja, kad sūnui dabar pat būtina surasti kitą. Netrukus potencialiai tinkama kandidatė atvyksta į jų namus pristatyti savo gerųjų savybių.  Kadangi namuose gyvenimas vyksta griežtai pagal motinos planą, vyriausiasis sūnus neturi kito pasirinkimo, kaip tik sutikti su motinos pasiūlymu. Naujoji žmona greitai tampa šeimos dalimi ir viskas grįžta į senas vėžes, tačiau kartu veriasi ir tamsiosios šeimos paslaptys...

Eglė Švedkauskaitė. M. Mireckaitės nuotr. 

Spektaklis kalba apie tai, kaip atrodytų pasaulis, jei eliminuotumėme meilės jausmą; pridengti meilės vardu reiškiasi savininkiškumas ir kontrolė.

Pjesės autorė įtaigiai kuria nejaukų ir absurdišką keistos šeimos paveikslą, kuriame perteikiamas bergždžias bandymas vaizduoti normalumą. Visi veikėjai kreipiasi vienas į kitą „jūs“, kalba ramiai, lyg nesuvokdami, kad kalbai, o tuo labiau reakcijoms būdingos atitinkamos emocijos. Nors pjesėje viskas įvyksta per vieną dieną, veikėjai elgiasi taip, lyg istorija vyktų ne vieną ir ne du mėnesius. „Patina“ vaizduoja situaciją, kai šeima kaip modelis dar išlikusi, bet vidiniai santykiai primena santykius įmonėje –  perki-parduodi, tikiesi naudos, žmonės sueina tik tam, kad gimtų vaikai. Tarsi iš inercijos dar laikomasi idėjos, kad vaikai įprasmina tėvų gyvenimą ar užtikrina giminės pratęsimą, bet pjesėje tai tik teorinio lygmens idėja – iš tikrųjų tarp motinos ir sūnų neegzistuoja meile grįstas ryšys. „Patinoje“ rodoma visiškai suirusi šeima, o tiksliau – tuščias kiautas, paveikslas ant sienos. Dėl to režisierė spektaklio žanrą įvardina kaip „vienos šeimos paveikslą“ –  paveikslą, kuriame žmonės susieti šeiminiais ryšiais be turinio.

S. Jankausko nuotr. 

Subtilia minimalistine maniera sukurtas spektaklis pasižymi ypatinga estetika ir vaidybos stiliumi. Spektaklio veiksmas vyksta nuasmenintame kambaryje, kur dominuojantis vienodas pilkas koloritas primena architektūrinį renderį.  Spektaklio scenografė  Ona Juciūtė  sukūrė vientisą, išbaigtą, savyje priešpriešų neturintį scenovaizdį, kur interjero anonimiškumas padeda kelti klausimus apie visuomenėje nusistovėjusius tarpusavio santykių konstruktus. „Vizualinė nuoroda į natūralizmo judėjimą teatre kalba apie aplinkybes, kurių negalime kontroliuoti – tai  socialinė aplinka, klasė, lytis –  bei šių aplinkybių vaidmenį mūsų kasdienybei – jausmams, santykiams, pasaulėžiūrai bei kuriamai tikrovei“,- teigė scenografė.

Spektaklyje norėjau atskleisti šeimos santykių žiaurumą ir aštrumą, kurie paslėpti po subtilumo ir oficialumo rūbu.

Jaunos dramaturgės V. Rimkaitės kūryba šiuolaikinių lietuviškų pjesių kontekste išsiskiria savitu kalbos stiliumi, intelektualiu, daugiaplaniu turiniu bei subtiliu, rafinuotu humoru.  Pjesė „Patina“ 2018 m. Niurnbergo valstybinio teatro organizuotame tarptautiniame dramos konkurse „Kalbėjimas apie sienas“ užėmė trečiąją vietą, tų pačių metų birželį Niurnbergo valstybiniame teatre įvyko pjesės skaitymai (rež. Markus Hoppe). Pjesės idėjiniu atspirties tašku tapo vieno įžvalgiausių nūdienos mąstytojų Zygmunt Bauman išsakyta mintis, jog „žmonių solidarumas yra pirmoji vartotojų rinkos triumfo auka“. Pasak autoriaus, socialumo įgūdžių nykimą skatina dominuojanti vartotojiško gyvenimo būdo įkvėpta tendencija laikyti kitus žmones vartojimo objektais ir vertinti juos pagal tai, kokį jie malonumą teiks „pinigų vertos prekės“ požiūriu, o tai reiškia, kad kiekvieną žmogų lengva pakeisti, kaip kad lengva pakeisti nusibodusį daiktą. Pjese siekiama svarstyti – kokios yra tokių santykių ribos? Kiek toli galime eiti, ieškodami maksimalios naudos sau?

E. Švedkauskaitės režisuota V. Rimkaitės pjesė „Patina“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre pastatyta pirmą kartą. Pjesėje absurdo efektas pasiekiamas ypatingu būdu: jis sukuriamas laikantis vienos pagrindinės taisyklės – iš vaizduojamo šeimos pasaulio, žmonių bendravimo yra „iškirpta“ tai, kas susiję su meilės jausmu – atidumas, rūpestis, empatija, užuojauta, atjauta.

„Įsivaizduokime, kad iš visos loginės gyvenimo grandinės išimame meilės elementą, ir pamatysime, kad žmonių santykiai tampa grynai dalykiški. Tuomet savo namuose bendrautume kaip parduotuvėje, įstaigoje ar verslo susitikime. Paprastai  tuokiamės, nes mylim, o jei nėra meilės –  tiesiog sudarom sandėrį. Pjesėje „amputuota“ meilė, bet kiti jausmai – pavydas, kerštas, konkurencija, noras dominuoti –  išlieka.  Spektaklis kalba apie tai, kaip atrodytų pasaulis, jei eliminuotumėme meilės jausmą. Man atrodo, kad apie meilę mūsų visuomenėje dar nemokame tinkamai kalbėti, bet ir gyventi be jos negalime“, - įsitikinusi režisierė.

S. Jankausko nuotr. 

Spektaklio kūrėjai be galo taikliai pataiko į tai, kas šiuo metu vyksta su šeimos institucija. Pasak E. Švedkauskaitės,  šiandien jauni žmonės labiau siekia ne sukurti šeimą, o įprasminti save: „Visa dabartinė kultūra, socialinės medijos yra skirtos individo savireprezentacijai – leidžiama būti tuo, kuo esi, daryti tai, ką pats nori daryti. Esame drąsinami bet kokia kaina siekti savo tikslų ir gauti tai, ko trokštame. Turime didžiulę pasirinkimo laisvę. Visuomenė labai priartėjo prie „amerikietiškos svajonės“ išsipildymo, tačiau esame labai nelaimingi. Dėl to ir kyla radikalūs judėjimai už tradicinę šeimą, ilgimasi uždaros bendruomenės saugumo.  Iš to ir gimsta šeimos maršai, suverenai, grįžimas prie neva tradicinių vertybių  politikoje. Ši kryptis pavojinga, tačiau žvelgiant iš asmeninės perspektyvos, toks pokyčio momentas yra labai įdomus. Spektaklyje norėjau atskleisti šeimos santykių žiaurumą ir aštrumą, kurie paslėpti po subtilumo ir oficialumo rūbu. Kasdienybėje negalime sau leisti taip preparuoti santykių su tėvais ir mylimaisiais, tačiau teatro scenoje tai gali virsti tikslia analize, kaip pridengti meilės vardu reiškiasi savininkiškumas ir kontrolė. Šio spektaklio tikslas nėra tyrinėti formą ar technines teatro galimybes – tai atidus ir smulkmeniškas žvilgsnis į santykius, žmonių mąstymo, įpročių ir baimių tyrinėjimas“.