Ideali šeima: teorija ir praktika

  • Teksto dydis:

„Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertintos režisierės Eglės Švedkauskaitės naujausias darbas – Valstybinio Šiaulių dramos teatre spektaklis „Patina“ – atvyksta į Kauną. Pagal Virginijos Rimkaitės pjesę sukurtas spektaklis – tai žvilgsnis į šeimos santykių žiaurumą ir aštrumą, paslėptą po subtilumo ir oficialumo drabužiu.

Pagarba – tik menama

Jaunos dramaturgės kūryba šiuolaikinių lietuviškų pjesių kontekste išsiskiria savitu kalbos stiliumi, intelektualiu, daugiaplaniu turiniu ir subtiliu, rafinuotu humoru. Pjesės „Patina“ idėjiniu atspirties tašku tapo vieno įžvalgiausių nūdienos mąstytojų Zygmunto Baumano išsakyta mintis, kad „žmonių solidarumas yra pirmoji vartotojų rinkos triumfo auka“. Patina – plona žalia, ruda arba mėlyna plėvelė ant varinių, žalvarinių, bronzinių dirbinių paviršiaus, atsirandanti nuo drėgmės arba specialaus apdorojimo oksidantais.

Kūrinio centre – motinos ir dviejų su ja gyvenančių sūnų santykių istorija, persmelkta subtiliu humoru ir absurdo elementais. Vieną dieną vyriausiąjį sūnų nusprendžia palikti žmona Adelė. Motina greitai sumoja, kad sūnui skubiai reikia surasti kitą moterį. Netrukus pasirodo potencialiai tinkama kandidatė pristatyti savo gerųjų savybių. Kadangi namuose gyvenimas vyksta griežtai pagal motinos planą, vyriausiasis sūnus neturi kito pasirinkimo, kaip tik sutikti su gimdytojos pasiūlymu. Naujoji žmona greitai tampa šeimos dalimi, viskas grįžta į senas vėžes, tačiau kartu veriasi ir tamsiosios paslaptys.

Pjesės autorė įtaigiai kuria nejaukų ir absurdišką keistos šeimos paveikslą, kuriame perteikiamas bergždžias bandymas vaizduoti normalumą. Visi veikėjai kreipiasi vienas į kitą „jūs“, kalba ramiai, lyg nesuvokdami, kad kalbai, o tuo labiau reakcijoms būdingos atitinkamos emocijos. Nors pjesėje viskas įvyksta per vieną dieną, veikėjai elgiasi taip, lyg istorija vyktų ne vieną ir ne du mėnesius.

Organizatorių nuotr.

Laikmečio atspindys

„Patina“ vaizduoja situaciją, kai šeima kaip modelis dar išlikusi, bet vidiniai santykiai primena santykius įmonėje – perki–parduodi, tikiesi naudos, žmonės sueina tik tam, kad gimtų vaikai. Tarsi iš inercijos dar laikomasi idėjos, kad vaikai įprasmina tėvų gyvenimą ar užtikrina giminės pratęsimą, bet pjesėje tai tik teorinio lygmens idėja – iš tikrųjų tarp motinos ir sūnų neegzistuoja meile grįstas ryšys.

„Įsivaizduokime, kad iš visos loginės gyvenimo grandinės išimame meilės elementą, ir pamatysime, kad žmonių santykiai tampa grynai dalykiški, – sako režisierė Eglė Švedkauskaitė. – Tuomet savo namuose bendrautume kaip parduotuvėje, įstaigoje ar verslo susitikime. Paprastai tuokiamės, nes mylime, o jei nėra meilės – tiesiog sudarome sandėrį.“

Režisierė spektaklio žanrą įvardija kaip vienos šeimos paveikslą, kuriame žmonės susieti šeiminiais ryšiais be turinio.

Anot režisierės, pjesėje „amputuota“ meilė, bet kiti jausmai – pavydas, kerštas, konkurencija, noras dominuoti – išlieka. „Spektaklis kalba apie tai, kaip atrodytų pasaulis, jei eliminuotume meilės jausmą. Man atrodo, kad apie meilę mūsų visuomenėje dar nemokame tinkamai kalbėti, bet ir gyventi be jos negalime“, – įsitikinusi  E. Švedkauskaitė.

Spektaklio kūrėjai be galo taikliai pataiko į tai, kas šiuo metu vyksta su šeimos institucija. Pasak E. Švedkauskaitės, šiandien jauni žmonės labiau siekia ne sukurti šeimą, o įprasminti save.

„Visa dabartinė kultūra, socialinės medijos yra skirtos individo savireprezentacijai – leidžiama būti tuo, kuo esi, daryti tai, ką pats nori daryti. Esame drąsinami bet kokia kaina siekti savo tikslų ir gauti tai, ko trokštame. Turime didžiulę pasirinkimo laisvę. Visuomenė labai priartėjo prie amerikietiškosios svajonės išsipildymo, tačiau esame labai nelaimingi. Dėl to ir kyla radikalūs judėjimai už tradicinę šeimą, ilgimasi uždaros bendruomenės saugumo“, – sako režisierė.

Tokiomis aplinkybėmis esą ir randasi įvairių šeimos maršų, suverenų, grįžimo prie neva tradicinių vertybių politikoje. „Ši kryptis pavojinga, tačiau, žvelgiant iš asmeninės perspektyvos, toks pokyčio momentas yra labai įdomus. Spektaklyje norėjau atskleisti šeimos santykių žiaurumą ir aštrumą, kurie paslėpti po subtilumo ir oficialumo drabužiu. Kasdienybėje negalime sau leisti taip preparuoti santykių su tėvais ir mylimaisiais, tačiau teatro scenoje tai gali virsti tikslia analize, kaip, pridengti meilės vardu, reiškiasi savininkiškumas ir kontrolė“, – pasak E. Švedkauskaitės, šio spektaklio tikslas nėra tyrinėti formą ar technines teatro galimybes – tai atidus ir smulkmeniškas žvilgsnis į santykius, žmonių mąstymo, įpročių ir baimių tyrinėjimas.

Organizatorių nuotr.

Nekontroliuojama aplinka

„Patinoje“ rodoma visiškai suirusi šeima, tiksliau, tuščias kiautas, paveikslas ant sienos. Dėl to režisierė spektaklio žanrą įvardija kaip vienos šeimos paveikslą, kuriame žmonės susieti šeiminiais ryšiais be turinio.

Subtilia minimalistine maniera sukurtas spektaklis pasižymi ypatinga estetika ir vaidybos stiliumi. Spektaklio veiksmas vyksta nuasmenintame kambaryje, kur dominuoja vienodas pilkas koloritas.

Spektaklio scenografė Ona Juciūtė sukūrė vientisą, išbaigtą, savyje priešpriešų neturintį scenovaizdį. Interjero anonimiškumas padeda kelti klausimų apie visuomenėje įsigalėjusius tarpusavio santykių konstruktus.

„Vizualinė nuoroda į natūralizmo judėjimą teatre kalba apie aplinkybes, kurių negalime kontroliuoti (tai socialinė aplinka, klasė, lytis) ir šių aplinkybių vaidmenį mūsų kasdienybei – jausmams, santykiams, pasaulėžiūrai ir kuriamai tikrovei“, – teigia scenografė.

Spektaklio kostiumų dailininkė – Elvita Brazdylytė, kompozitorius – Vytautas Leistrumas, videomenininkė – Aneta Bublytė, šviesų dailininkas – Julius Kuršys. Vaidina: Motina – Nomeda Bėčiūtė / Monika Šaltytė, Josifas Baliukevičius, Tautvydas Galkauskas, Aistė Šeštokaitė / Monika Geštautaitė, Inga Jarkova-Bučienė, Lina Bocytė.


Kas? Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklis, vienos šeimos paveikslas „Patina“.

Kur? Kauno nacionaliniame dramos teatre.

Kada? Vasario 22 d. 19 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

jie taip apie mūsų Šeimą? Tada galiu ir aš apie jų "teatrą".

jie taip apie mūsų Šeimą? Tada galiu ir aš apie jų "teatrą". portretas
Mitai aplamai ,o šiuo atveju apie tradicinės šeimos idealą (ar jo nebuvimą) gyvenime yra tiesiog būtinas normalios visuomenės , valstybės gyvybingumo pagrindas. Gerai ,kad yra į ką orientuotis . Ir blogai , kai š.atv. bandoma dirbtinai kelti chaosą kuriant negyvybingą šeimos gyvenimo atvaizdą/paveikslą siekiant pigaus/brangių žioplių antplūdžio.

ideali

ideali portretas
tai toj nuotraukoje ,kur du sedi .

puf

puf portretas
idealiu seimu nera . Yra kelios tikrai kur graziai gyvena su pagarba ir meile vienas kitam, bet didzioji dalis tai tik vaidyba, arba taip ele turi buti. Brrrrrr ant tokiu ale seimu.
VISI KOMENTARAI 6

Galerijos

Daugiau straipsnių