Nuo Brodvėjaus iki Kauno

Don Kichoto sėkmė

Atgavus nepriklausomybę teatro scenoje padvelkė kūrybine laisve ir naujų sceninių formų paieška, jėgas išbandant ne tik lietuvių kūrėjams, bet ir svečiuojantis žinomiems kūrėjams iš Vakarų Europos.

Amerikietiškų šaknų miuziklo žanras Kauno scenoje ėmė vis labiau populiarėti ir tobulėti. Tuo metu pirmasis laisvas į sceną žengė miuziklas "Žmogus iš La Mančos" (1992 m.), režisuotas vokiečių Mario Jantoscho ir Olafo Schulze's.

Debiutavęs 1965 m. Brodvėjuje miuziklas pasakojo istoriją, paremtą Don Kichoto nuotykiais ir juos sukūrusio rašytojo Migelio de Servanteso biografija. Miuziklas buvo panašus į dramos spektaklį, siekiant kitaip (rimčiau) pažvelgti į šį klasika tapusį miuziklą, atsisakant brodvėjiško spalvingumo visomis prasmėmis.

"Žmogus iš La Mančos" buvo itin reikšmingas žingsnis KVMT istorijoje, mat iki tol teatras neretai spaudoje ironiškai vadintas kaip tiesiog komedijos teatru. Šis, turintis tarptautinės patirties, nebanalus ir ne pigus pastatymas prilyginamas teatro sužydėjimui ar net Sizifo darbui.

Liūdnojo vaizdo riterį įkūnijęs solistas Juozas Malikonis, anot to metų kritinių tekstų, savo personažui išlieka labai atidus ir scenoje ne tik puikiai dainuoja, bet ir vaidyba sėkmingai perteikia savojo svajonių pasaulyje gyvenančio herojaus charakterio esmę.

"Solistas dėl savo labai gražaus balso bei vokalo, aktorinių gabumų ir sceninės išvaizdos, mums, žiūrovams, atskleidžia tą tikrąjį herojaus vidinį pasaulį, kuris be jokių dviprasmybių, užuolankų toks paprastas, brangus ir artimas. Matyt, personažui didelės įtakos turi paties solisto vidinė šiluma, nes, kaip sakoma, jos neturėdamas nesušildysi kito", – tekste "Balsas iš gėrio katedros..." rašė Algirdas Būtėnas laikraštyje "Vakarinis Kaunas".

Pagyrų sulaukę ir kiti solistai, taip pat įtikinamai (kaip to ir reikalaujama klasikiniame miuzikle) perteikę savo personažus, vaidindami it dramos teatro scenoje. O dainomis itin taikliai ir įtaigiai pabrėžę emocionaliai svarbias akimirkas. To meto spaudoje į miuziklo žanrą jau žvelgta gana palankiai, netgi pabrėžiant jo reikalingumą.

Neslėpdamas savo žavesio šiuo spektakliu A.Būtėnas pripažįsta: "Miuziklas Kauno visuomenei reikalingas, todėl būtų malonu dažniau išvysti kuo gausesnį, platesnį ir įvairesnį klausytojų būrį, nes miuziklo gelmėje aidintis meilės, pagarbos ir dėmesio žmogui leitmotyvas visuomet bus brangus kiekvienam iš mūsų."

Patirtis su "Zorba"

Dar vienas praėjusio amžiaus pabaigoje pastatytas miuziklas, bendradarbiaujant kartu su iš užsienio atvykusiu režisieriumi – Johno Kanderio "Zorba" (1999 m.), režisuotas lenkų režisieriaus Jano Szurmiejaus. Šį sykį tarptautinės patirties įsiveržimas į KVMT sceną neprivertė miuziklo sužydėti, kaip kad "Žmogaus iš La Mančos" atveju. Priešingai, jam stigę solistų meistriškumo, buvo pernelyg buitiškas, tad ne toks paveikus ir stebinantis.

Miuziklas statytas pagal graikų rašytojo Niko Kazantzakio romaną "Graikas Zorba". Nesudėtingame pasakojime įvykiai rutuliojasi aplink klajūno Zorbos nuotykius, patirtus Kretos saloje. Tenka pripažinti, kad nors miuziklas (pasaulinė premjera įvyko 1968 m.) ir mėgiamas pasaulio muzikinio teatro scenoje, muzikiniu ir siužetiniu aspektu akivaizdžiai nusileidžia kitiems garsiems miuziklams.

Kaune jis taip pat savo kartelės nepakėlė. Taikliai įspūdžius apibūdino muzikologas Edmundas Gedgaudas "Kultūros baruose" spausdintame tekste "Miuziklas "Zorba" – bene iš "McDonald's" meniu. "Melodijų, galinčių rungtis su skambančiomis garsiausiuose miuzikluose, čia neaptiksi, bet klausydamasis (tam kartui) ir sekdamas vyksmą įvertini jų funkcionalumą. Yra jose ir sąmojo, ir lyrikos, ir veržlumo, ir dramatizmo. Tik visi tie dalykai čia kažkaip primena restorane "McDonald's" patiriamus džiaugsmus. Kadangi šias greitojo maisto užeigas mūsų tauta ypač pamėgo, tai ir "Zorbai" drįstu pranašauti gražią ateitį", – rašė jis.

Sykiu muzikologas, pasitelkdamas turimas žinias apie miuziklų statymo užsienyje praktiką, siūlė teatrui miuziklo pastatymus vaidinti dažniau (penkias ar šešias dienas iš eilės), kadangi ne pirmas, o pats paskutinis miuziklų seansas paprastai būna labiausiai vykęs.

Pagrindinis Zorbos vaidmuo šįsyk atiteko dviem atlikėjams – dramos teatro aktoriui Vladui Bagdonui ir teatro solistui Gediminui Maciulevičiui. Abiejų Zorba taip pat realistiškas ir savo jausmais artimas daugeliui žiūrovų, bet V.Bagdonui labiau pasisekė. Jo išraiškinga kalba ir kūno plastika labiau ne užmaskavo muzikinio teatro solistų ilgametį minusą statant miuziklus – draminės vaidybos patirties trūkumą, o priešingai, per santykį su solistais jį itin išryškino.