Menininkės P. Gilytės paroda – žvakių šviesoje

"Dažniausiai autoriai parodose pristato naujausius savo kūrinius, o ši ekspozicija sudaryta iš skirtingu laikotarpiu kurtų darbų, jų atrankos metu galvojant apie tai, kaip vienas kūrinys susijungs su kitu, nes per šį sujungimą pasakojama istorija apie mane", – pirmąjį kartą Lietuvoje surengtą personalinę parodą apibūdina P.Gilytė.

Galbūt todėl ir atrodo, kad menininkė savo darbų net neeksponuoja, kitaip pasakius, jie (pa)veikia savo buvimu, o ne forma; pasikartojančiu judesiu, o ne monumentalia stovėsena (pavyzdžiui, ant pjedestalo).

Žvakių šviesoje nieko aiškiai nematyti, o tai, kas regima, atrodo siurrealu: aukštyn kojomis kabanti ir spyglius metanti besisukanti eglė, urbanistinis miesto peizažas, sudėliotas iš daugybės geometrinių, medines kaladėles primenančių, figūrų, sienoje šviečianti pilnatis ar miškas, kuriame nejuda net oras, tačiau eglės – virpa.

Pagrindinė išraiškos priemonė parodoje – vaizdo projekcijos, atvedančios žiūrovą prie fragmentiško vaizdo. Jis matomas, tačiau protu iki galo nesuvokiamas, nes kažkurioje vietoje prasilenkia su tuo, kas įprasta: eglė įprastai juk stiebiasi į viršų, pilnatis spindi danguje ir t.t., atrodytų viskas prasilenkia su realybe.

"Tačiau žiūrovams svarbu atrasti ritmą, pulsaciją parodoje, net ir neskaičius ekspoziciją apibūdinančios koncepcijos", – sufleruoja menininkė.

Žvakes norisi paminėti dar kartą. Ne todėl, kad jos yra vienintelis apšvietimo šaltinis erdvėje – žvakės atgaivina praeities dvelksmą, apšviečia būtąjį laiką, suskaido jį virpančiomis liepsnomis. Tarsi viskas, kas yra apšviesta žvakių, pradeda vykti lėčiau arba visai sustoja (tiesiog būna).

Apie tą buvimą, kai viskas "jau buvo, įvyko" ir yra P.Gilytės personalinė paroda. Kitaip dar šią ekspoziciją galima būtų apibūdinti "apie ne(be)gyvąją būtį (natiurmortus)", ne(be)tekantį laiką. Pauzę, kuri nenuves niekur, bet leis pabūti čia ir pajausti tai, kas skleidė garsus ir nutilo, kas judėjo, bet pavargo, kas sudegęs užgeso.

Todėl čia labai svarbūs prisiminimai. "Kūrinys, kuriame vaizduojamas miestas – Kaunas – sukurtas ne žvelgiant į nuotrauką, o iš atminties. Tokių darbų yra 27. Juose vaizduojami miestai, kuriuose man teko lankytis", – pasakoja P.Gilytė.

Kauno architektūra atrodo tarsi nepajudinama vertybė, tačiau pažvelgus į ją per praėjusio laiko perspektyvą, matyti, kaip pastatai nyksta.

Abstrahuotame miesto vaizde galima atpažinti bažnyčias, muziejus, dinamišką gatvių išsidėstymą. "Kauno architektūra atrodo tarsi nepajudinama vertybė, tačiau pažvelgus į ją per praėjusio laiko perspektyvą, matyti, kaip pastatai nyksta. Tai, kas yra miesto centre, iš lėto griūva, o didmiesčio apylinkės, priešingai, plečiasi, nes jose statomi nauji pastatai", – pastebėjimais pasidalija kūrėja.

Atitraukus žvilgsnį nuo statiško miesto peizažo, akys pakyla link apskrito objekto projekcijos sienoje, kuri apšviečia dalį atsiminimų didmiesčio. "Šis darbas kurtas dar 2004-aisiais. Jo pavadinimas "Pulsuojantis". Tai amžinai besisupantis objektas, aliuzija į mėnulio pilnatį. Šis kūrinys tarsi atidaro ratą, nuo kurio pradeda suktis visa ekspozicija", – pažymi autorė.

Žaliuojanti eglė, kurios projekcija ant grindų nesustodama sukasi laikrodžio rodyklės kryptimi, kol numeta savo spyglius, o tada – prieš laikrodžio rodyklę viskas grįžta į pradinę padėtį: spygliai kyla nuo žemės ir vėl padengia eglės šakas. Tai procesas, žymintis gyvenimą, kuris niekada nesustoja.

Atrodytų viskas – tik prisiminimai: efemeriški, laikini, blunkantys, tačiau gebantys įsikūnyti materialiose medžiagose, kad būtų ilgiau sulaikyti, kad laiko perspektyvoje, darant pjūvius skirtingose jų vietose, būtų atrasta istorija.

Kas: Paroda "STILLELEVEN. Natiurmortas. Vienuolika kadrų".

Kur: Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27).

Kada: Veikia iki sausio 12 d.