Pianistė M. Lozinskienė: miškas Kanadoje pilnas čiurlioniško misticizmo

Iš Kauno kilusi pianistė Monika Lozinskienė kartu su kolege lenke Anna Szalucka, kanadiečiu prodiuseriu Bruce'u Devereux ir japonų dailininke Makiko Kitama sukūrė M. K. Čiurlionio poemos „Miške“ įkvėptą filmą „Garso meditacija“. Tai vizualiųjų menų, gamtos bei klasikinės, improvizacinės ir elektroninės muzikos sintezės projektas, prie kurio atvedė M. K. Čiurlionio kūrybos misticizmas, jo novatoriškas žvilgsnis į skirtingų meno formų jungimą.

Laukiant Kaune vyksiančios filmo premjeros, jį lydėsiančios diskusijos – pokalbis su M. Lozinskiene.

– Pirmiausia norisi pasidžiaugti jūsų entuziazmu, aktyvia veikla Lietuvoje. Studijavote Ispanijoje, Austrijoje, Škotijoje, esate Londone įsikūrusios „City Music Foundation“ muzikantų agentūros artistė, aktyviai koncertuojate užsienyje, tačiau nenutolote nuo gimtinės. Kodėl? Ar atliepiate prigimtį, ar savą auditoriją lengviau suprantate? O gal mes, Lietuvos klausytojai, esame dar nepasisotinę vadinamosios rimtosios kultūros, todėl sulaukti tokios alkanos auditorijos lengviau?

– Manau, nemaža dalis klausytojų Lietuvoje yra pasisotinę rimtosios kultūros. Žinau ne vieną žmogų, kuris dažnai važiuoja į Hamburgą, Milaną ar Berlyną pasiklausyti koncertų. Tad, manau, tai, kad lietuvišką auditoriją nustebinti yra lengviau, nėra priežastis, kodėl renkuosi pristatyti savo kūrybą Lietuvoje. Apskritai man tai buvo labai organiškas ir natūralus sprendimas. Net negalėčiau to vadinti sprendimu, nes jo niekada nepriėmiau, jis tiesiog savaime vyko. Dažniausiai dirbu su tarptautiniais kūrėjais ir muzikantais, o kadangi moku vaizdžiai papasakoti, kokia Lietuva yra nereali, įdomi ir kaip čia viskas įmanoma, visi nori čia atvažiuoti, koncertuoti, pristatyti savo kūrybą. Tačiau ar groju Londone, ar kur Lietuvoje – mano pasiruošimo ir atsidavimo tai nekeičia.

– Jūs – viena iš 2018 m. pirmą kartą įvykusio festivalio „Kaunas Piano Fest“ įkūrėjų. Atrodytų, išlaikyti festivalį, užtikrinti jo tęstinumą atima daug laiko, energijos. Tačiau netrukus Kaune pristatysite netradicinės formos projektą – „Garso meditacija“, kurią apibūdinate kaip vizualiųjų menų, gamtos bei klasikinės, improvizacinės ir elektroninės muzikos sintezę. Papasakokite apie jį.

– Manau, tai yra gražiausias mano kūrybinis darbas, kokį esu kada sukūrusi. Šį projektą pradėjome vystyti dar 2022 m. Pačiai vis tenka prisiminti, kad unikalūs ir prasmingi meno kūriniai nepasidaro greitai. Jie reikalauja daug ir nuolatinio darbo. Viskas prasidėjo nuo kelių koncertų su mano dueto partnere A. Szalucka, scenoje mes – „Piano Phase Project“. Skaitėme meditacijas, grojome Claude'o Debussy, Maurice'o Ravelio kūrinius, kvietėme klausytojus atsigulti, patogiai įsitaisyti ir pasinerti į kitokią muzikos klausymo patirtį. Tam tikra prasme norėjome nutolti nuo rimtosios kultūros suvokimo.

Mums su Anna buvo labai svarbu, kad klausytojas mūsų pasirodymuose kažką patirtų, norėjome, kad pasirodymai būtų patyriminiai. Jau nuo 2020 m. kiekvieno didesnio pasirodymo metu pradėjome kurti dokumentinius, meninius filmus. Tad šis meninis filmas „Garso meditacija“ – jau ketvirtasis mūsų kūrinys. Mūsų tikslas – nukelti klausytoją į mišką, suteikti jam atpalaiduojančią patirtį, pakviesti į kelionę po gamta, bet ir kelionę į save. Šiam tikslui pasiekti turime pasitelkti vizualiuosius menus, klasikine ir elektroninę muziką, literatūrą.

B. Devereux nuotr.

– Kūrėte reziduodamos Kanadoje. Kas atsirado pirmiau – idėja kurti būtent Kanadoje ar idėja sukurti kitokį, neįprastą, M. K. Čiurlioniui pašvęstą projektą, o vėliau pagalvojote apie Kanadą?

– Pirmiausia kilo mintis sukurti originalią M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“  aranžuotę keturioms rankoms fortepijonu, kurią šių metų vasarį įrašėme Londone ir kuri gyvai nuskambės premjeros metu. Tada galvojome, kaip galime apjungti šį kūrinį su projektu „Garso meditacija“, nes pats kūrinys yra gana didingas ir aktyvus, keliantis audringus jausmus. Galiausiai gimė gana standartiška mintis – įrašyti šį kūrinį miške. Tačiau kurti tokį filmą Lietuvoje atrodė per lengva, norėjosi kažkokio didelio, atrodo, beveik nepasiekiamo iššūkio.

Kadangi man buvo tekę lankytis Kanadoje iki tol, pagalvojau, kad ten esantys miškai tobulai perteiks mūsų viziją. Kai nuvykome į Kanadą, supratome, kad tai bus absoliučiai nestandartiškas meninis filmas, nes filmo kūrėjas B. Devereux turėjo labai savitą filmo viziją.

– Būtų įdomu išgirsti ir apie rezidenciją. Kokiomis sąlygomis dirbote? Projektas filmuotas Kanadoje. Koks gi jis, tas Kanados miškas? Ar gardėjote jame tą mišką, kuris įkvėpė M. K. Čiurlionį sukurti savąją poemą?

– Viena vakarą sėdėjau Gibsonso miestelio pakrantėje, kur rezidavome, ir negalėjau patikėti, kai staiga pamačiau ne ką kita, o M. K. Čiurlionio piešinio „Ramybė“ miražą mirguliuojanti tarp vandens ir kalnų. Aš tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką mačiau. Tai buvo tarsi  ženklas, kad ši vieta yra tikrai ta, kur turi įvykti šis projektas. O miškas Kanadoje tikrai pilnas čiurlioniško misticizmo, kartais baugumo, didybės, paslapties. Manau, šis projektas peraugo į daugiau nei tik poemos „Miške“ atvaizdavimą. Tai peraugo į pagrindinę M. K. Čiurlionio kūrybos mintį – jungti dailę, muziką ir žodį.

Mūsų tikslas – nukelti klausytoją į mišką, suteikti jam atpalaiduojančią patirtį, pakviesti į kelionę po gamta, bet ir kelionę į save.

Gyvenome vietinių gyventojų namuose pakrantėje. Reziduojant laikas buvo labai intensyvus. Visą laiką leidome su komanda. Atlikome penkis koncertus, dienas pradėdavome 7 val. ryto, pabaigdavome 23 val. Nuolatos filmavome, įrašinėjome tekstus, diskutavome apie filmo formą ir turinį. Taip pat turėjome spręsti staiga atsiradusius poreikius kaip, pavyzdžiui, drono ir fotografo, kuris galėtų jį valdyti, paiešką. Tiesa, išskrendant iš Lietuvos buvo gana neramu, nes gaisrai Kanadoje buvo pasiekę patį įkarštį. Visą laiką lauke buvo gana didelis smogas, retai matėsi kalnai, buvo prasidėjęs mažas gaisras tuose miškuose, kur filmavome. Dėl drėgmės trūkumo buvo gana didelė medžių kritimo rizika, tačiau buvo įdomu pabuvoti šalia tokių gamtos stichijų. Ten žmonės juk nuolatos gyvena tarp gaisrų.

– Projektas daugiakultūris – jūs atstovaujate Lietuvai, kolegos – Lenkijai, Kanadai, Japonijai. A. Szalucka – jūsų pastarojo laikotarpio scenos partnerė. O ar sunku buvo sulaukti kitų šalių menininkų teigiamo atsako į kvietimą?

– Ne, visai nesunku. Filmo prodiuserį kanadietį B. Devereux sutikau mokydamasi kursuose apie tinklalaides. Labai greitai tapo aišku, kad kartu dirbsime.

– Japonijoje M. K. Čiurlionis nėra tik sunkiai ištariama pavardė?

– Labai sunkiai! Makiko ir Bruce'as atvyksta į premjeras Lietuvoje, tad galite ateiti ir patys išgirsti, kaip jie taria jo pavardę. Dailininkė M. Kitama, išgirdusi M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“ ir įkvėpta jo dailės darbų, šiam projektui nutapė septynis eskizus ant didelių drobių, kurie vaizduoja labai lietuvišką, čiurlionišką mišką. Būtent taip gimė pavadinimas šiam projektui – „Čiurlionio miškas Kanadoje“. M. Kitama piešiniai bus eksponuojami Kauno kultūros centre filmo „Garso meditacija“ premjeros metu. Miško drobes galima bus pamatyti gegužės 22–27 d.

– Ar įsivaizduojate užsienio auditoriją, klausiančią M. K. Čiurlionio? Kokia ir kur ji galėtų būti?

– Manau, norit atskleisti M. K. Čiurlionį, reikėtų jį parodyti kaip visapusį menininką. Dailininką, kompozitorių, pianistą, rašytoją. Vien klausyti jo muzikos nepakanka, tarsi apvagiame jo talentą ir tą modernią kūrybos viziją, kurią jis turėjo. Jis matė daugiau nei tik muzika, ar tik dailė. Jis savęs neribojo kuria nors viena raiškos forma, kaip galbūt mes, menininkai, šiandien save ribojame. Tad užsienio auditorija įsivaizduoju kaip labai plataus akiračio, smalsią. Kiek teko atlikti M. K. Čiurlionį užsienyje, žmonės jį priėmė labai teigiamai. Dažniausiai mini, kad jo muzika didinga, orkestrinė.

– Kaune įvyks filmo premjera. Vėliau jis bus pristatytas ir Vilniuje. Kokiai publikai, kur dar norėtumėte jį pristatyti?

– Šiuo metu kartu su mūsų agentūra „City Music Foundation“ taip pat rengiamės filmą pristatyti Londone. Pristatymą planuojame 2025 m. Kitos filmo peržiūros įvyks Kanadoje. Tai yra toks gražus darbas, kurį norisi rodyti visur ir kuo daugiau.

– B. Devereux ir M. Kitama – kitos kartos atstovai, abu labai kūrybingi. Ką, kurdami bendrą projektą, pasisėmėte iš jų – daugiau kūrybinės, o ir paprasčiausios gyvenimiškos patirties turinčių žmonių? Kaip manote, ką jiedu gavo iš jūsų?

– Bruce (65 m.) ir Makiko (60 m.) yra tokie žmonės, kuriuos, tikriausiai, gali sutikti tik kartą gyvenime. Daug ką apie juos pasako faktas, kad prieš mums atvykstant jie drauge kalnuotais miško takais Kanadoje nubėgo 80 km ultramaratoną. Abu jie dirba slaugos namuose. Makiko vykdo kūrybinius užsiėmimus su rezidentais, Bruce'as užsiima šių namų darbuotojų vadyba.

Jie netingi, nepasiduoda bereikšmiam liūdesiui, nebamba, nepasiduoda kai sunku, daro, net kai nežino, kaip ir ar pavyks, mėgsta juokauti, kasdien eina į gamtą. Bruce'as turi neįtikėtiną patirti valdyti milijoninius biudžetus. Viskas buvo suplanuota tobulai. Turėjome planą A, B, C ir D. Jis net naudojo programėlę sekti, kur geriausiai tarp medžių krenta saulės spinduliai, tam kad galėtume ten filmuoti.

Man buvo nepaprastai įdomu bendrauti su Bruce'u. Mums pavyko užmegzti labai įdomų ryšį. Esame labai geri draugai, galime atvirai pakalbėti, pajuokauti, o dirbdami esame profesionalai. Žinoma, su Bruce'o gyvenimiška patirtimi ir ryžtu siekti tikslų yra sunku konkuruoti, tad tiesiog jį priimame kaip mentorių visomis prasmėmis. O iš mūsų su Anna, Makiko ir Bruce'as pasiėmė tai, kad kartais reikia ir pailsėti, nes paskutinėmis filmavimo dienomis Bruce'as dažniau atsisėsdavo ant sofos. Galbūt dėl to, kad prieš mums atvykstant į Kanadą jie nubėgo tą 80 km ultramaratoną.

– Filmo pristatyme sakote: užuomazga šio filmo kūrimui užgimė judviem su A. Szalucka kuriant originalią M. K Čiurlionio simfoninės poemos „Miške” aranžuotę keturiom rankom fortepijonu, judvi įkvėpė M. K. Čiurlionio kūrybos misticizmas, fantastiškumas ir jo novatoriškas žvilgsnis į skirtingų meno formų jungimą. Papasakokite plačiau, kodėl rinkotės būtent poemą „Miške“?

– Kūrinių pasirinkimas keturioms rankoms fortepijonu yra gana ribotas, tad mes su Anna vis ieškome įdomesnių sprendimų, ką galėtume pagroti. Jau prieš kelis metus pradėjome daryti aranžuotes. Mane visada traukė simfoninės poemos „Miške“ įžanga, kuri taip įtaigiai atvaizduoja miško ošimą, tad norėjome šį kūrinį turėti savo kūrinių sąraše ir su juo pristatyti M. K. Čiurlionį kaip dar nežinomą kūrėją užsienyje. Tam tikra prasme šis kūrinys jungia ir mane su Anna, kadangi M. K. Čiurlionio identitetą taip pat stipriai formavo Lenkija.

– Kada jūs asmeniškai atradote M. K. Čiurlionį? Ar jis svarbus kaip pasaulinio lygio kūrėjas iš Lietuvos, ar jums artima jo kūryba?

– M. K. Čiurlionį atradau labai anksti, dar mokykloje. Jis visada buvo mano grojamo repertuaro dalis. Prieš penkerius metus dalyvavau tarptautiniame M. K. Čiurlionio pianistų konkurse Vilniuje, kur reikėjo atlikti daug jo kūrinių. Manau, kūrėjai yra svarbūs tiek, tiek mes matome ir laikome juos svarbiais. Mane labiausiai įkvepia M. K. Čiurlionio drąsa būti kitokiu ir novatorišku. Tai, kad jis žvelgė į meną per tiek daug skirtingų kampų ir neribojo savęs kaip menininkas, mane labai motyvuoja.

– Groti duetu gali tie atlikėjai, kurie turi identišką muzikos pajautimą, panašiai girdi muziką. Groti keturiomis rankomis reiškia dar aukštesnį kūrybos bendrystės laipsnį. Juk groti keturiomis rankomis nelabai patogu – prie vieno instrumento dviem yra mažoka vietos, taip grojant prarandi judesių laisvę. Kaip judvi atradote viena kitą? Kaip judviem pavyksta pasidalyti tą erdvę prie fortepijono? O kaip repetuojate – juk gyvenate skirtinguose miestuose?

– Su Anna esame patyrusios, manau, neįprastai daug ir keistų dalykų. Pavyzdžiui, esame dalyvavusios profesionalios klounados kursuose Londone, kur mokėmės scenos meno ir kitų subtilybių apie šiuolaikinį cirką. Su Anna susipažinome Škotijoje, o vėliau ji dalyvavo „Kaunas Piano Fest“ ir taip užsimezgė mūsų bendravimas. Mums groti kartu buvo lengva nuo pat pradžių, niekada netrukdėme viena kitai, visada užteko vietos. Gal tai likimas mus suvedė, niekada nesužinosime. Kai susitinkame, būname ypač gerai pasiruošusios individualiai. Taip pat dažnai susiorganizuojame rezidencijas, kur repetuojame ilgas valandas.

Projektas peraugo į daugiau nei tik poemos „Miške“ atvaizdavimą. Tai peraugo į pagrindinę M. K. Čiurlionio kūrybos mintį – apjungti dailę, muziką ir žodį.

Tiesa, dirbant komandoje, verta atsiminti, reikia pereiti per tokias stadijas: 1. formavimas – susitinkate ir nusprendžiate dirbti kartu; 2. normavimas – nustatote savo darbo santykių normas ir gaires; 3. šturmas – tai sunkus etapas, kurio dauguma grupių niekada nepraeina – jūs suprantate, kad jūsų normos ir idėjos nuolatos susikerta; 4. atlikimas – kai patenkate į šį etapą, viskas iš tikrųjų pradeda veikti. Jūs atsižvelgiate į šturmo stadiją, kas nutiko praeityje, ir pereinate prie dar didesnių iššūkių.

Manau, su Anna šiuo metu esame jau ketvirtoje stadijoje. Apskritai viena iš kitos nuolatos mokomės.

– Projekte skambės tekstai – be kitų, ir jūsų. Apie ką jie? Kodėl nusprendėte vaizdo, muzikos projektą praturtinti dar ir literatūra?

– Dailė, muzika ir žodis yra tai, kas jungia M. K. Čiurlionį. Manęs dažnai klausia, ar matysime M. K. Čiurlionio paveikslus atvaizduojamus ekrane. Ne, mus M. K. Čiurlionis įkvėpė kaip menininkas, tai ir atsispindės meniniame filme. Žodis ir literatūra filme atsirado labai organiškai, abu su Bruce'u esame tinklalaidžių kūrėjai ir žinome, kokią stiprią galią žiūrovui turės žodžiai, sujungti su tinkama muzika. Tekstai yra apie šviesą ir tamsą, apie neturinčias atsakymo tiesas ir, žinoma, muziką.

– Šiam filmui A. Szalucka sukūrė naują garso takelį „Oxygen“ kartu su elektroninės muzikos kūrėju Keiru Craxtonu. Žanrų sintezė, naujų derinių kūrimas – ne naujiena. Ir vis dėlto M. K. Čiurlionis ir elektroninė muzika – neįprastas derinys. Pasidalykite įspūdžiais apie jį.

– Įdomu, kad neseniai girdėjau kompozitorių Dominyką Digimą sakant: jei M. K. Čiurlionis kurtų šiandien, tikriausiai būtų elektroninės muzikos kūrėjas. Tad galbūt šis derinys ir nėra toks neįprastas. Pasitelkti elektroninę muziką mums reikėjo tam, kad pavyktų perteikti tą miško misticizmą ir paslaptingumą, tai mums davė daugiau atspalvių ir padėjo sukurti efektą ekrane, kuris, tikiu, padarys didelį įspūdį žiūrovui. Filmo kontekste elektroninė muzika skamba kartu su M. K. Čiurlionio kadaise parašytais žodžiais: „Prie jo kojų debesys pridengė žemę: ten, apačioje, vyksta žemiški dalykai: maišatis, triukšmas, nerimas, bet debesys viską pridengė. Tyla.“

– Projekto pristatymo vakarą Kaune rengsite diskusiją. Ar ji bus skirta kažkokiai temai, ar tai tiesiog labai sveikintinas noras pabendrauti su publika?

– Labai noriu, kad žmonės iš premjeros išeitų įkvėpti ir patyrę nors dalelę to, ką mes patyrėme drauge su Bruce'u ir Makiko Kanadoje. Galimybė išgirsti, kaip kūrėjai kalba apie savo meninius darbus, padeda juos geriau suprasti, pamilti ir nepalikti renginio nusivylus, kad kaip žiūrovas, klausytojas nieko nesupratau. Tai, kas mums menininkams yra savaime suprantama, žiūrovams, tikriausiai, kelia daug klausimų. Per šią diskusija labai noriu atskleisti Bruce'o ir Makiko visagališkumą, filmo prasmę, mūsų su Anna kūrybines paieškas ir ateities vizijas.

Kas? Filmo „Garso meditacija“ premjera, diskusija su jo kūrėjais.

Kur? Kauno kultūros centre (Vytauto pr. 79).

Kada? gegužės 23 d. 18.30 val.