Violeta Juodelienė

Kai 1989-ųjų balandį stoję prieš kastuvėliais kapojančius sovietų kareivius kartvelai reikalavo savo šalies nepriklausomybės, niekas nesitikėjo, kad ji bus paskelbta jau po dvejų metų. Kai 2003 m. lapkritį jie vėl išėjo į gatves protestuoti prieš sovietmečio impotencijos kankinamą valdžią, o Rožių revoliucija atvėrė kelius Michailui Saakašviliui, atrodė nerealu, kad netrukus viena vargingiausių žemyno šalių ne tik nebejaus elektros stygiaus – jos ekonomika per dešimtmetį išaugs 70 proc.

Jeigu pažvelgtume į vidutinio statistinio Lietuvos pirkėjo mėgstamiausių produktų krepšelį, žiedinį kopūstą jame vargiai rastume. Nepaisant to, 2016 m. praktiškai vieno viešo asmens pasipiktinimo „kalafiorais po 12 litų“ pakako, kad apie šią daržovę pradėtų kalbėti ne tik virtualioji, bet ir realioji Lietuva. Masinės pigių žiedkopūsčių paieškos stebuklingu būdu visus vedė į vieną konkretų prekybos tinklą, tapdamos anuomet rinkos naujokui tobula reklama. Paveikti kalafiorų revoliucijos, prie šių daržovių metėsi net ir Lietuvos ūkininkai.

Rusijos karo Ukrainoje aktyviajai fazei įveikus dar vieną apvalią ribą, sunku nesileisti į banalius pasvarstymus apie pamokas, kurias mes, Lietuvoje, per šį laiką išmokome arba ne.

Turbūt nebeliko blogybių, kurių iš sykį pravertos Pandoros skrynios nebūtų išleidęs Vladimiras Putinas. Šiandien jis ne tik griauna Ukrainą: šalis, kuriai labiausiai pakenkė du putinizmo dešimtmečiai, yra pati Rusija.