Muzikologas Viktoras Gerulaitis knygos „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“ pratarmėje rašo: „Klausytojas, eidamas į koncertą, turėtų namie palikti įprastas emocijas. Liūdna – linksma, niūru – džiugu – tai kasdienybės emocijos. Klausytojo tikslas turėtų būti muzikos padedamam atrasti savyje dar nepažįstamas pajautas. Jį turi užplūsti keisčiausi prisiminimai, sapnai, vizijos, mįslės ir stebuklingas dar nepatirtos meilės jausmas.“ Kaip apie koncertą parašyti tam, kuris jame nebuvo, kurio neužplūdo visi šie prisiminimai, sapnai ir vizijos? Tikriausiai kaip laišką, kokius vienas kitam rašydavo, pavyzdžiui, Ona Šimaitė ir Feliksas Karazija.
