pasakos

Gražiausios pasakos – iš gyvenimo. Ir gyvenimas tuo gražus, kad jų vis padovanoja. Štai skaitau apie pirmokų klasę vienoje Sarajevo pradinėje mokykloje, kurios visi mokiniai išmoko gestų kalbą, kad galėtų bendrauti su vienu klausos negalią turinčiu bendraklasiu. Ne eliminavo jo iš bendrystės rato, nepaskandino patyčiose, o tris mėnesius su specialiai tėvų pasamdyta gestų kalbos mokytoja mokėsi įveikti tylos sieną.

„Pasaka apie Zuikį Puikį kažkada buvo mano pirmoji skaityta pasaka. Atsimenu, turėjau knygelę, kurią nuolat vartydavau – dabar jos jau nebelikę. Vėl ir vėl ją skaitydamas taip sutryniau, kad galop ji padėjo sušilti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Vienas jos lapas padėjo man užkurti pečių ir sušilti. Pamenu, lauke buvo labai šalta, o aš, dar būdamas vaiku, tingėjau eiti prakurų į lauką, todėl panaudojau mėgstamos, tačiau jau sutrintos knygelės lapą“, – pasakoja Jurijus. Daininkas prisipažįsta, kad nors tuomet knygelė buvo vos gyva, skaityti buvo neįmanoma ir iš tiesų buvo belikę ją tik išmesti, šiandien apie tai pasakoti kiek nepatogu, nes labai vertina knygas.