Artėjančios didžiosios metų šventės bei jų laukimo metas verčia prisiminti papročius. Tačiau jie skirtinguose regionuose – nevienodi. Ir net kaimynų Kūčių vakarienė būdavo visiškai skirtinga.
Dar nė neįpusėjus lapkričiui prasidėjo kalėdinė prekyba. Pardavėjai vis anksčiau ima nertis iš kailio kaip privilioti pirkėjus, o lietuviškų papročių žinovai kalba, kad prekybininkams „trūksta fantazijos, todėl jų mugės – labai neįdomios“.
Etninės kultūros globos taryba (EKGT) kritikuoja Helovino sklaidą šalyje, ragina grįžti prie Vėlinių papročių ir siūlo alternatyvą – Gerumo, atminties ir bendrystės akciją.
Kas lietuviams svarbiau – Kūčios ar Kalėdos? Plačiau apie tai LNK reportaže papasakojo kultūros istorikė, Vilniaus universiteto profesorė Irena Vaišvilaitė.
Lietuvių liaudies buities muziejus pakvietė kartu švęsti Žolines, per kurias minima ir Švc Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė. Čia netrūko tradicinių akcentų – nuo žolynėlių puokščių, padėkų už derlių, iki pajudėti kvietusių kapelų.
Kalėdos pradėtos švęsti gerokai anksčiau, nei atsirado krikščionybė, todėl jos nėra vien tik krikščioniška šventė. Senovės žmogui tai buvo ir gamtos virsmo įprasminimas, kuris leisdavo pabaigti senus darbus ir sulaukti naujų metų.
Lietuvos liaudies buities muziejaus ekskursijų vadovė ir edukatorė Agnė Augustaitienė labai pasiilgo gyvo bendravimo su žmonėmis. Kol kas ji veda nuotolines edukacijas, drauge su kolegomis rengia vaizdo reportažus, žodžiu, derinasi prie šiandienės situacijos ir laukia gamtos bei žmogaus sielos atgimimo šventės – Velykų.
Gruodžio 24-osios vakarą, patekėjus pirmajai žvaigždei, beveik visa Lietuva sėda prie Kūčių stalo. Mat stalas su dvylika patiekalų ir yra pagrindinis žiemos švenčių akcentas – visi ritualai, visos apeigos, visi papročiai daugiausia sukasi apie jį.