Balsai iš pogrindžio
Čia bandymų veikti išvien su kitomis sovietų režimo pavergtomis Baltijos šalių ir Vidurio Rytų Europos regiono tautomis būta dar pirmajame pokario dešimtmetyje, kur, ypač sovietų okupuotos Lietuvos pasienių partizanų (visų pirma, Tauro apygardos – pietvakariuose ir Vytauto – šiaurės rytuose) iniciatyva, bandyta megzti tam tikrus ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo ryšius tiek su latviais, tiek su lenkais, tiek su ukrainiečiais.
Veikti išvien su tragiško likimo broliais bandyta ir vėliau, jau neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo laikotarpiu. Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1979 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos šalių antisovietinių veikėjų kreipimasis, vėliau pramintas 45 pabaltijiečių memorandumu. Juo Lietuvos laisvės lygos aktyviausiųjų (Antano Terlecko, Vlado Šakalio, Juliaus Sasnausko) iniciatyva buvo kreiptasi į SSRS, VDR, VFR, Atlanto chartiją pasirašiusių šalių Vyriausybes ir JT generalinį sekretorių, pabrėžiant neteisėtą Baltijos šalių okupaciją komunistinei SSRS ir nacių Vokietijai pasidalijus jų teritoriją pagal 1939 m. rugpjūčio 23-iosios ir rugsėjo 28-osios sutarčių slaptuosius protokolus.
Memorandume buvo priminti 1941 m. Atlanto chartijos tautų laisvo apsisprendimo ir 1975 m. Helsinkio pasitarimo Baigiamojo akto lygiateisiškumo ir teisės tvarkyti savo likimą principai. Neatsitiktinai šis lietuvių, latvių ir estų antisovietinio pasipriešinimo veikėjų dokumentas buvo pasirašytas per 40-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto metines.
Pasinaudota politiniu atlydžiu
Vis dėlto gerokai palankesnės glaudesniam ir efektyvesniam bendradarbiavimui tarp Baltijos tautų sąlygos susiklostė XX a. 9 deš. antrojoje pusėje. Viena vertus, šiuo laikotarpiu tapo aišku, kad sovietinė imperija pralaimi Šaltąjį karą ir pradeda griūti. Kita vertus, svarbūs buvo ir pačioje Sovietų Sąjungoje vykę procesai (politinių ir ekonominių reformų programa perestroika, viešumo politika glastnost, dėl kurių pradėjo dar akivaizdžiau ryškėti sistemos trūkumai daugelyje sričių – nuo ekologinių katastrofų nesuvaldymo iki neefektyvios politinės ir ekonominės sistemos).
Be to, įkvepiantis Lenkijos nepriklausomos savivaldžios profesinės sąjungos „Solidarumas“ (lenk. „Solidarność“) pavyzdys taip pat prisidėjo prie 1988 m. subrandintos idėjos kiekvienoje iš trijų Baltijos okupuotų šalių vieną po kitos įkurti permainų siekiančias organizacijas: Estijos liaudies frontą (est. Eestimaa Rahvarinne), Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį (LPS) ir Latvijos liaudies frontą (latv. Latvijas Tautas fronte).
Latvių išeivių istorikas Andrejus Plakanas pastebėjo, kad tų pačių metų pabaigoje masinės demonstracijos virto masinėmis organizacijomis. Savotišku atspirties tašku tapo atskirose šalyse įvykę suvažiavimai 1988 m. spalį – Estijoje jis įvyko spalio 1–2 d., Latvijoje – spalio 10-ąją. Sovietų okupuotoje Lietuvoje tam tikrą lūžį simbolizavo spalio 22–23-iosios dienos ir naktys, kai Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose įvyko LPS steigiamasis suvažiavimas.
XX a. 9 deš. antrojoje pusėje vis ryškiau buvo pabrėžiama ir minėta simbolinė rugpjūčio 23-iosios data, žymėjusi bene pusę amžiaus trukusias totalitarinių režimų atneštas okupacijų negandas. Dar 1986 m. šią dieną 21-ame Vakarų mieste, įskaitant Niujorką, Otavą, Londoną, Stokholmą, Siatlą, Los Andželą, Pertą ir Vašingtoną, buvo surengtos Juodojo kaspino dienos demonstracijos, siekiant atkreipti viso pasaulio dėmesį į Sovietų Sąjungos vykdomus žmogaus teisių pažeidimus. Po metų netgi 36-iuose miestuose, įskaitant Vilnių (čia vyko mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo), Rygą ir Taliną, vėl buvo surengti Juodojo kaspino dienos protestai. 1988 m. rugpjūčio 23 d. atminimo akcijos vyko jau vadovaujant nacionaliniams judėjimams ir subūrė dešimtis tūkstančių žmonių.
Formos paieškos
Atsakyti į klausimą, kada konkrečiai buvo pasiūlyta žmonių grandinės akcijos (t. y. Baltijos kelio) idėja, yra gana sudėtinga. Apie būtinybę minėti Ribentropo–Molotovo pakto 50-metį iš esmės buvo kalbama nuo 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitingų. Diskusijų šia tema netruko dar iki 1989 m. gegužės 13–14 d. Taline vykusios Baltijos Asamblėjos, kur susirinkę Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų atstovai diskutavo, kaip visiems kartu paminėti šį svarbų įvykį, lėmusį nepriklausomų Baltijos valstybių tragišką likimą.
Būta įvairiausių sumanymo atsiradimo versijų: vieni teigė, kad tai įvyko trišaliame susitikime Paryžiuje liepos 15 d., kiti (konkrečiai, Latvijos tautos fronto vadovas Dainis Ivanas) šios idėjos gimimą siejo su vienu iš lietuvių ir latvių judėjimų susitikimų Panevėžio klebonijoje.
Įdomu, kad būta ir kitų panašaus pobūdžio, tiesa, netgi dar grandioziškesnių ir politiniu, organizaciniu ir logistiniu požiūriu gerokai praktikoje sudėtingiau įgyvendinamų sumanymų. Vienas jų – gyvąja žmonių grandine sujungti tris Baltijos šalis su Lenkija, kitas – dar platesnis geografiškai: sujungti minėtas tris šalis su Gudija, Ukraina ir Besarabija (Rumunija), be to, pasiekti netgi ir ketvirtąja Baltijos šalimi iki Antrojo pasaulinio karo laikytą Suomiją. Būta siūlymų nuo Vilniaus iki Talino važiuoti dviračiais, o idėjų sąrašą papildė ir Ribentropo–Molotovo pakto sukaktį primenančių inicialų variantas. Žmonės turėjo sustoti pagal tokias raidžių formas: R – Estijoje, M – Latvijoje, P – Lietuvoje.
Organizaciniai subtilumai
Remiantis istoriku Arvydu Anušausku ir vienos iš Baltijos kelio organizatorių Angonitos Rupšytės išsamiu tekstu, Baltijos kelio idėja galutinai buvo išgryninta 1989 m. liepos 15 d. Baltijos Tarybos posėdyje Pernu, Estijoje. Buvo nuspręsta Estijos, Latvijos, Lietuvos valstybių sostines sujungti gyvąja grandine – Baltijos keliu, kuris turėjo įvykti rugpjūčio 23 d. 19 val. Sprendimą priėmė šie asmenys: lietuvių atstovai Virgilijus Čepaitis, Bronislavas Juozas Kuzmickas ir Romualdas Ozolas, latviai Ivaras Guodmanis, Valentina Zeilė, D. Ivanas, Arnoldas Klotinis ir Janis Lucanas, estai Kiulo Arjakas, Reinas Veidemanas, Martas Tarmakas, Edgaras Savisaras ir Arvo Juntis.
Prasidėjo intensyvūs pasirengimo Baltijos kelio akcijai darbai. Teko išspręsti nemažai organizacinių problemų. Viena iš jų – organizatoriai neturėjo tokio masto akcijų rengimo patirties. Antra, baimintasi, kad akcija gali nepasisekti ir nesusirinkti tiek daug žmonių, nes vasara – atostogų metas, be to, 1989-ųjų rugpjūčio 23-ioji buvo trečiadienis.
Pirmajame Sąjūdžio Baltijos keliui skirtame koordinaciniame pasitarime pirmiausia buvo apskaičiuotas atstumas vienam žmogui, t. y. kokį atstumą užims stovėdamas ištiesęs rankas žmogus. Išmatavus paaiškėjo, kad reikia bent apie 300 tūkst. žmonių. Lietuvoje visas Baltijos kelio ruožas buvo suskirstytas į 50 atkarpų (minint nuo Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo praėjusį 50-metį).
Kad koordinuoti veiksmus būtų lengviau, akcijos maršrutas buvo padalytas į tris ilgesnes atkarpas, joms paskirti koordinatoriai. Atkarpą Vilnius–Ukmergė koordinavo Vilniaus Sąjūdžio tarybos organizacinės komisijos pirmininkas ir koordinacinio centro kuratorius Arūnas Grumadas, atkarpą Ukmergė–Panevėžys – Kauno Sąjūdžio tarybos nariai Aleksandras Abišala ir Algimantas Norvilas, o trečiąją atkarpą Panevėžys–Latvijos siena nuo Panevėžio iki Pasvalio – Panevėžio Sąjūdžio tarybos nariai Algimantas Plytnikas ir Rytis Račkauskas, nuo Pasvalio iki sienos su Latvija – Pasvalio Sąjūdžio tarybos narys Algirdas Mulevičius.
Baltijos kelio pradžia buvo numatyta Gedimino pilies bokšte, nuo Gedimino kalno trasa turėjo leistis į Katedros aikštę, vingiuoti Neries pakrante, eiti per Žaliąjį tiltą iki tuomečio Pedagoginio instituto, paskui – Ukmergės gatve link autostrados Vilnius–Ukmergė. Tolesniuose trasos ruožuose susidurta ir su tam tikrais sunkumais – pvz., nuo Ukmergės link Panevėžio autostrada dar nebuvo galutinai baigta įrengti, o nuo Panevėžio iki Latvijos kelias buvo bene blogiausios kokybės, siauras ir iš esmės nepritaikytas dideliems srautams.
Užtikrinant sklandesnę logistinę, organizacinę akcijos eigą, buvo netgi numatyta, kokių Lietuvos vietovių žmonės stovės konkrečiose Baltijos kelio atkarpose. Per Vilnių turėjo vykti Vilniaus, Birštono, Prienų gyventojai ir dzūkai. Suvalkiečiai turėjo sukti ties Vieviu ir per Maišiagalą pasiekti savo atkarpą. Rytų Lietuvos rajonų atstovams buvo priskirta atkarpa Molėtų–Kauno, Vidurio Lietuvos rajonų gyventojams – Kauno–Ukmergės kryptis. Rokiškėnai, kupiškėnai, anykštėnai jungiamaisiais keliais turėjo pasukti link Panevėžio į nebaigtą autostradą. Žemaičiai ir pamario krašto gyventojai – per Pasvalį ir jungiamaisiais keliais turėjo pasiekti savo atkarpas. Galiausiai, biržiečiai turėjo paskutinėje 5 km atkarpoje susijungti su latviais pasienyje.
Labai svarbi buvo ir komunikacinė organizavimo pusė – juk su to meto informacinėmis priemonėmis reikėjo pranešti žmonėms apie vyksiančią masinę akciją. Svarbų vaidmenį teko atlikti ir savaitinei tuo metu rodytai televizijos laidai „Atgimimo banga“, per kurią Sąjūdžio Seimo taryba rugpjūčio 16-ąją dar kartą pakvietė Lietuvos žmones į Baltijos kelią.
Buvo parengti specialūs informaciniai biuleteniai, kuriuose buvo prašoma akcijos dalyvių į Baltijos kelią atsivežti radijo imtuvų, trispalvių, o pasibaigus akcijai rengti mitingus, pasiimti juodų kaspinų ir žvakučių, prisiminti žuvusius už Lietuvos laisvę, kurie negalėjo sustoti kartu.
Priminta istorija
Baltijos kelio akcijos dienos išvakarėse Vilniaus Kalnų parke (tą dieną masinis mitingas taip pat įvyko ir Kaune, Santakos parke) įvyko LPS organizuotas mitingas, kuriame buvo reikalaujama Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus denonsuoti ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Mitinge perskaitytos LSSR Aukščiausiosios Tarybos komisijos paskelbtos išvados: pripažinta, kad sutartys tarp SSRS ir Vokietijos ir slaptieji protokolai „sąlygojo Lietuvos nepriklausomybės panaikinimą ir prievartinį jos inkorporavimą į TSRS sudėtį“, sovietinės armijos įžengimas į Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. buvo okupacija, o deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos įstatymas dėl Lietuvos TSR priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą yra neteisėti.
Baltijos kelio dieną, lygiai 19 val., per radiją suskambo varpai. Akcijos dalyviai susikibo rankomis, suplevėsavo daugybė prieš pusamžį buvusių nepriklausomų trijų Baltijos valstybių nacionalinių vėliavų, buvo uždegtos žvakutės stalinizmo aukoms atminti. Daug žmonių vežėsi koplytstulpių, paminklinių akmenų-atminimo ženklų, statė juos tose atkarpose, kur stovėjo.
Po susikabinimo akcijos daugelyje atkarpų vyko mitingai, buvo aukojamos šv. Mišios, degė laužai, buvo skaitomi LPS Seimo VI sesijos posėdyje priimti dokumentai. Vienas jų – pareiškimas pasaulio tautoms, valstybių Vyriausybėms ir visiems geros valios žmonėms, kuriame buvo teigiama, kad „TSRS ir Vokietijos slapti 1939 m. rugpjūčio 23 d., 1939 m. rugsėjo 28 d. ir 1941 m. sausio 10 d. susitarimai ir juos liudijantys dokumentai tikrai buvo“, „1940 m. įvykdytas [...] agresijos aktas prieš suverenią valstybę“, „1940 m. rinkimai į „Liaudies Seimą“ buvo neteisėti, tad Liaudies Seimo priimti nutarimai apie stalinistinės tarybų valdžios įvedimą Lietuvoje ir prašymas priimti į TSRS sudėtį neturėjo ir neturi juridinės galios“.
Pareikšta, kad „artėja ta diena, kai TSRS Vyriausybė turės pripažinti okupacinį Lietuvos statusą ir jo panaikinimo būtinybę“, ir pabrėžta, kad „prieš okupacinės armijos buvimą jau pasisakė 1 400 000 Lietuvos žmonių savo parašais“ (iš viso buvo surinkta daugiau nei 1,6 mln. parašų).
Grasinimai ir palaikymas
Latvijos teritorijoje Baltijos kelyje žmonės susikibo ties Bauske, Ryga (čia vienas svarbiausių punktų buvo Laisvės paminklas), Cėsiu, Valmiera ir Rūjiena, Estijoje vieninga žmonių grandinė toliau keliavo per Vilijandį, Tiūrį, Raplą, o galutinį šios didžiulės akcijos tašką žymėjo Hermano bokštas Taline.
Tikslų Baltijos kelio dalyvių skaičių buvo sunku apskaičiuoti. Iš viso, preliminariais duomenimis, dalyvavo apie 2 mln. lietuvių, latvių ir estų, nors dalyvių skaičių sovietų propaganda įvairiais informacijos kanalais siekė kiek įmanoma labiau sumenkinti. Svarbu pabrėžti ir tai, kad būta nemažai atvejų, kai dėl transporto trukdžių nepasiekę numatytos vietos žmonės spontaniškai sudarydavo tam tikras papildomas Baltijos kelio atšakas.
Nenuostabu, kad tokio masto Baltijos tautų akcija sulaukė ir pačios okupacinės valdžios organų reakcijos. Štai rugpjūčio 27 d. visuose SSRS dienraščiuose (taip pat ir Lietuvos komunistų partijos laikraštyje „Tiesa“) buvo rašyta: „Nueita toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, į kokią bedugnę juos stumia nacionalistiniai lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai gali būti katastrofiški. [...] 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvykių organizatoriai pasistengė įkaitinti nuotaikas iki tikros nacionalinės isterijos.“ Vis dėlto šie žodžiai, visų pirma, kaip tik atspindėjo ne tariamą „nacionalistinę isteriją“, o būtent pačios sovietų okupacinės valdžios desperaciją.
Kita vertus, pačioje Sovietų Sąjungoje – tuomečiame Leningrade, Maskvoje ar Tbilisyje – vyko ir solidarumo mitingai Baltijos keliui palaikyti. Sovietų okupuotoje Ukrainoje, Termopolyje, Ukrainos liaudies sąjūdis (ukr. Narodnyj Ruch) ir draugija „Memorialas“ organizavo mitingą „Tarptautiniai santykiai ir Pabaltijo tautų palaikymas ryšium su Stalino–Hitlerio pakto 50-mečiu“.
Nepaisant Sovietų Sąjungą ir socialistinį bloką nuo Vakarų skyrusios geležinės uždangos, šiltėjančioje Šaltojo karo atmosferoje, garsas apie Baltijos kelio akciją lengviau pasklido ir už jos ribų. Žinoma, prie to prisidėjo ir politiškai aktyviai veikusios Baltijos šalių išeivių diasporos. „The Guardian“ korespondentas Jordanas Steele’as tą dieną buvo Lietuvoje ir šį įvykį regėjo savo akimis. Jam įspūdį paliko organizuotumas, be kurio tokio masto patriotinė akcija nebūtų sėkmingai įgyvendinta. Šį įvykį aprašė ir kiti žinomi leidiniai: amerikiečių „The New York Times“, „The Washington Post“, „Los Angeles Times“, britų „The Times“ „Windsor Star“, prancūzų „Le Monde“, ispanų „El Pais“ ir kt.
Be to, tuo metu vykusio Pasaulio jaunimo kongreso Paryžiuje metu lietuviai, latviai ir estai surengė demonstraciją – eitynes nuo Triumfo arkos iki Laisvės paminklo. Joje dalyvavo ir lenkų, rumunų, vengrų, amerikiečių, laisvų Europos valstybių, kai kurių Azijos valstybių atstovai. Demonstracijos metu Eifelio bokšto fone plevėsavo Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavos ir plakatai, reikalaujantys išvesti sovietinę armiją iš Baltijos valstybių.
Ne tik simbolinė reikšmė
Baltijos kelio reikšmė ir poveikis ne tik Baltijos šalių, bet ir kitų šalių laisvės judėjimams tebėra sunkiai išmatuojamas. Kaip pastebėjo A. Rupšytė, Baltijos kelio akcija parodė trijų Baltijos tautų politinį brandumą, bręstančios pilietinės visuomenės gebėjimą mobilizuotis, susitelkti, veikti organizuotai ir vieningai bei išreikšti savo nuomonę siekiant bendro tikslo.
Baltijos kelio akcija iš esmės įrodė, kad nepriklausomybės atkūrimo siekė ne tik tautiniai judėjimai – LPS ar Latvijos ir Estijos Liaudies frontai (nors ir jie savo asocijuotų narių skaičiumi buvo šimtatūkstantiniai), bet ir gerokai platesni minėtų tautų gyventojų sluoksniai. Be to, šios trys tautos ir jų minėti judėjimai pasirinko ne prievartinį, o teisinį parlamentinį išsivadavimo kelią.
Turbūt ne be šios akcijos politinio, visuomeninio ir netgi vizualinio (viešųjų ryšių prasme) įspūdžio ir poveikio, nors ir su tam tikromis išlygomis, dar 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS antrajame Liaudies deputatų suvažiavime Maskvai teko pripažinti, kad Molotovo–Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai prieštarauja tarptautinei teisei, o Baltijos valstybių suverenitetas buvo neteisėtai sutryptas. Taigi, galime teigti, kad Baltijos kelio iškelti esminiai uždaviniai buvo įgyvendinti sėkmingai.
Įdomu ir tai, kad ši akcija iš esmės turėjo globalų poveikį ir įkvėpė įvairiausiuose pasaulio kampeliuose gyvenančias laisvės ar politinių pokyčių siekiančias tautas jau XXI a. – 2004 m. į gyvąją žmonių grandinę sustojo susikabinę Bangladešo gyventojai, 2013-aisiais – katalonai, o 2019-aisiais – Honkongo protestuojai.
Atgavusios nepriklausomybę (žinoma, to siekiant, artimiausiais metais dar reikėjo nueiti itin ilgą ir sudėtingą, netgi ne vienos dešimties žmonių gyvybių pareikalavusį kelią) ir sulaukusios tarptautinio pripažinimo, Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės vėl pradėjo ieškoti naujų bendradarbiavimo galimybių. Dar 1990 m. gegužės 12 d. buvo atnaujinta 1934 m. Ženevoje sudaryta sutartis ir Deklaracija dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos santarvės ir bendradarbiavimo, įkurta Baltijos Asamblėja ir Estijos, Latvijos ir Lietuvos Vyriausybių bendradarbiavimą koordinuojanti Baltijos Ministrų Tarybos institucija. Taip pat buvo sudaryta regioniniam ūkiniam ir kultūriniam bendradarbiavimui svarbių sutarčių, pvz., Baltijos šalių laisvos prekybos sutartis.
Atsižvelgiant į bendrą, ypač šiandien aktualią geopolitinę regiono padėtį, reikėtų išskirti bendradarbiavimo saugumo srityje svarbą. 1994 m. buvo pasirašyta sutartis dėl Baltijos bataliono (BALTBAT), 1998 m. – dėl Baltijos oro erdvės stebėjimo sistemos (BAKTNET), 1998 m. – Vyriausybių susitarimas dėl Baltijos jūros eskadros (BALTRON) ir dėl Baltijos gynybos koledžo (pastaruoju atveju sutartis ir susitarimus padėjo įgyvendinti JAV, JK, Danija, Norvegija, Švedija, Lenkija).
Tais pačiais metais šių šalių saugumą sustiprino JAV ir Baltijos valstybių partnerystės chartija – ja įtvirtintas bendras keturių valstybių tikslas – sudaryti tinkamas sąlygas Lietuvai, Latvijai ir Estijai integruotis į Europos ir transatlantines politines, ekonomines ir saugumo (karines) struktūras. Šis tikslas reikšmingai buvo įgyvendintas po šešerių metų Baltijos šalių trijulei galiausiai įstojus į NATO.
Regioninės bendrystės kryptys
Ne tik prisimenant Baltijos kelio dieną, bet ir artėjant už savo šalies ir regiono saugumą kovojančios Ukrainos nepriklausomybės dienos (rugpjūčio 24-ąją) 35-mečiui, verta bent trumpai pažvelgti ir į platesnes jau XXI a. regioninio bendradarbiavimo perspektyvas. Šiuo klausimu įvairiose srityse per daugiau nei 30 metų buvo padaryta nemažai, nors vis dar išlieka ir neišspręstų dilemų.
Vis dėlto, lyginant su prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos atveju komplikuotomis buvusiomis ne tik Rytų (SSRS), Vakarų (Vokietijos), bet ir Pietų (Lenkijos) potencialiomis bendradarbiavimo kryptimis, XXI a. iš esmės galima kalbėti bent apie tris (Vakarų, Pietų ir Šiaurės) santykinai stabilias ir išspręstas galimos sąveikos dimensijas.
Kita vertus, net ir Vakarų kryptyje išlieka tam tikrų nežinomųjų ir geopolitinių prieštaravimų, dviprasmiškumų. Pvz., atrodo, kad šaltojo karo metais susiformavusi JAV ryžtingos užsienio politikos ir globalios lyderystės tradicija susiduria su vėl ryškėjančia ir iki Antrojo pasaulinio karo amerikiečių istorinei užsienio politikos prigimčiai gana artima buvusia izoliacionistinio pragmatizmo tendencija.
Panaši dinamika šiuo metu matoma ir Europoje: nors akivaizdžiai pastebimi vis glaudesni ir pozityviai nuteikiantys Lietuvos ir Vokietijos šalių ryšiai gynybos (pvz., Vokietijos brigados kūrimas Lietuvoje) ir kitose srityse, visada reikia turėti omenyje ir iki tol kelis šimtmečius besitęsusius Rusijos ir Vokietijos glaudžius, daugiasluoksnius (politinius, prekybinius, kultūrinius ir kt.) ryšius ir istoriškai vis pasikartojusį šių šalių veikimą išvien įvairiose geopolitinėse šachmatų partijose – nuo XVIII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikos padalijimų (tiksliau, okupacijos) iki šiame straipsnyje ne kartą aptartų sovietų ir nacių susitarimų XX a. 4–5 deš. sandūroje.
Perspektyvia atrodančioje Pietų kryptyje (ypač dėl Lenkijos ir globalios JAV lyderystės regione) pastarąjį dešimtmetį atgijo transnacionalinių projektų vizijos, tokios kaip Trijų jūrų iniciatyva, o apie tam tikras artimesnes gijas su Juodosios jūros regionu leidžia svarstyti ir pozityvūs Ukrainos bei Rumunijos pavyzdžiai.
Minėtas dvi kryptis papildant bendradarbiavimu su sąjungininkais Šiaurėje (Skandinavijos ir Baltijos šalys – NATO sudėtyje, o glaudesnę šio regiono šalių sąveiką patvirtina tokie bendradarbiavimo įvairiose srityse formatai, kaip Islandiją, Norvegiją, Daniją, Švediją ir Suomiją ir tris Baltijos valstybes jungiantis NB8 (angl. Nord-Baltic Eight) ar Baltijos jūros parlamentinė konferencija (angl. Baltic Sea Parliamentary Conference). NB8 veikiant išvien ir su Baltijos jūros kaimynais (Vokietija), galbūt net galima plėtoti ir tam tikrą nenutrūkstamo Tarpjūrio zonoje esančių vieningų valstybių bloko nuo šiaurinių Baltijos jūros pakrančių Suomijoje iki pietinių Adrijos jūros krantų Kroatijoje viziją.
Kita vertus, platesnio Vidurio Rytų Europos regiono bendradarbiavimą vis dar apsunkina problemiški Serbijos, Juodkalnijos, Bulgarijos, Vengrijos ir iš dalies Slovakijos atvejai. Pirmųjų trijų šalių visuomenėse ir elito sluoksniuose dėl įvairių istoriškai, politiškai ir sociokultūriškai susiklosčiusių priežasčių vis dar stiprios prorusiškos nuotaikos. Vengrijos politiką vis dar veikia tam tikri gilesni istoriniai, mentaliniai šios šalies valstybės ypatumai, pradėję ryškėti dar po Pirmojo pasaulinio karo, praradus didžiules teritorijas ir susiformavus vadinamajam Trianono sindromui. Jo psichologinės traumos atspindžius ir tam tikras grimasas vis dar galima atpažinti ir šiandienėje vengrų visuomenėje, šios šalies politiniuose procesuose.
Žinoma, geopolitiškai labiausiai komplikuota išlieka Rytų dimensija (Rusija ir jos įtakoje atsidūrusi Baltarusija). Deja, šioje kryptyje tam tikrų rimtesnių pokyčių artimiausiu metu sunku įžvelgti. Apie tai primena ir istorinė daugelio šimtmečių patirtis, suprantant iš esmės bent jau nuo XV–XVI a. sandūros ortodoksiškai nekintančią Rusijos imperinę prigimtį (aiškiai pabrėžiant Maskvos Kremliaus valdžios skirtumą nuo (Kyjivo) Rusios ar, pvz., nuo XII a. Naugardo Respublikos atvejo, kaip tam tikrų buvusių alternatyvų šiame regione) ir vis besikartojančią geopolitinę realiją – grėsmę iš Rytų visam regionui.
Tad, žvelgiant į Baltijos šalių vienybės klausimą, tampa akivaizdu, kad jis yra itin aktualus šiandieninių geopolitinių grėsmių akivaizdoje. Baltijos šalių laisvės ir vienybės idėjos kelias per visą XX a. buvo išties vingiuotas, susidūręs, visų pirma, su išoriniais trukdžiais, pradedant nacių ir sovietų XX a. 3–4 deš. vykdyta sąmoninga regiono skaldymo politika, baigiant pusę amžiaus trukusia teroro ir okupacijos tamsa rytinės Baltijos jūros pakrantės horizonte.
Nepaisant to, savo mastu beprecedentis Baltijos kelias įkvepia (kaip įkvėpė ir netgi kitas pasaulio tautas nuo Viduržemio ar Pietų Kinijos jūrų iki Indijos vandenyno krantų) tikėti, kad iš pirmo žvilgsnio nedidelės, tačiau bendros grėsmės akivaizdoje susitelkti gebančios trys Baltijos tautos gali veikti išvien ir XXI a. Norisi tikėti, kad atgimstantis Baltijos šalių solidarumas peržengs vien regiono saugumo ir krašto gynybos ribas, o bundanti Baltijos vienybės dvasia paskatins glaudesnį Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimą ir kitose srityse.
Naudoti šaltiniai
Anušauskas Arvydas, Lietuva, 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija, 2007.
Laurinavičius Česlovas, Sirutavičius Vladas, Lietuvos istorija. T. 12, d. 1. Sąjūdis: nuo „Persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios, 2008.
Samoškaitė Inga, Thirty-five years later, the Baltic Way still inspires the fight for freedom, 2024, in: https://www.atlanticcouncil.org/blogs/new-atlanticist/thirty-five-years-later-the-baltic-way-still-inspires-the-fight-for-freedom/.
Plakans Andrejs, Glausta Baltijos valstybių istorija, 2021.
Rupšytė Angonita, 1989 m. rugpjūčio 23 d. – Baltijos kelias, in: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=38090&p_k=1.
Virtualioji paroda „Baltijos keliu – į laisvę“ (LVNA), in: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos-itraukios-istorijos/34/baltijos-keliu-i-laisve-lvna/exh-131/baltijos-kelias-fotografijose/case-734#slide1.
Visuotinė lietuvių enciklopedija.
Naujausi komentarai