Aš įpratau prie Europos atvirumo. Štai aną savaitę lėtai, autobusais ir keltais, keliavome į Taliną ir Helsinkį. Asmens kortelę reikėjo parodyti du kartus, abu – autobusų vairuotojams, nes bilietus užsakiau anksti ir jie buvo vardiniai. Jei juos būčiau pirkęs išvykimo dieną, galėčiau važiuoti be dokumentų – nereikėjo jų nei keltuose, nei viešbučiuose, o apie visas tris valstybines sienas net nekalbu. Būčiau tai žinojęs, visiškai nesijaudinčiau, kad asmens kortelė, su kuria važiavau, jau pusmetis kaip nebegalioja. Tiesa sakant, aš ir nesijaudinau, nes tai pamačiau tik grįžęs. Netyčia, sodyboje, kur, pamiršęs namie visą reikalingą literatūrą, stvarsčiau vietinę lektūrą nuo stalų, kėdžių ir spintų.
Šitaip man į rankas pateko Europos kultūros fondo 2013 m. išleista brošiūra "The Dwarfing of Europe?" Net skaitymo bado kankinamas nenorėjau jos atsiversti. Kas čia per Europos nykštukėjimas? Vėl kokie nors irzlūs ir nuspėjami senųjų europiečių pasvarstymai apie misijos nevykdančią ES su pritariamuoju choru iš Rytų Europos kairiojo flango? Net klaustukas pavadinime, lyg ir teigiantis, kad brošiūros autoriai abejoja bloga ES lemtimi, situacijos negerino. Bet, pamatęs, kad alternatyva yra šimtus kartus iki pusės perskaitytas "Krabo finalas" iš "Drąsiųjų kelių" serijos, brošiūrą perskaičiau.
Kaip ir tikėjausi, pirmi trys straipsniai buvo pilni dejonių. Na, žinote tokias – mes mylime Europą, ypač jos kultūrą, muziką, gamtą, ežerus, jūras ir salas, bet visa tai dar labiau mylėtume, jei europiečiai pas save priimtų, gerbtų ir vartotų mūsų, indų, pakistaniečių, arabų kultūrą, papročius ir religijas, pakeliui nepamiršdami ir dar labiau atverti sveikatos apsaugos, socialinio draudimo, švietimo ir visas kitas europietiškas visuomeninės paramos programas. Tik tuomet Europa nebenykštukės. Ir susitvarkykite galų gale su krize, nes kyla pesimizmas, o viltys bliūkšta. Pranešimas apie bliūkštančias viltis, nuskambėjęs jau ne arabiškame, o Balkanų šalių kontekste, suformuluotas ypač amorfiškai: kas jas, anot straipsnio autoriaus, turi įpūsti – šalys, siekiančios tapti ES narėmis, ar pati ES?
Bet ketvirtas straipsnis šioje neartikuliuotų skundų knygoje mane pritrenkė. Aš, be abejo, suvokiu, kodėl būtent baltarusių istorikės ir žurnalistės Irinos Vidanovos tekstas leidinyje man įdomiausias ir artimiausias, – viskas sava, atpažįstama ir šiek tiek pamiršta. Autorė rašo apie Ašmenos miestelį, kurio autobusų stotis yra arčiausiai ES (arba – Lietuvos) sienos. Virtuoziškai apžaisdama miestelio pavadinimą ir primindama šio pavadinimo lietuvišką kilmę, I.Vidanova savo straipsnį pavadino "Ant Europos ašmenų". Smarkiai primena prieš keliolika metų Lietuvoje skambėjusias panašias metaforas – apie paskutinį Europos civilizacijos bastioną Rytų akivaizdoje.
Ašmenos stotyje kasdien sustoja aštuoni autobusai su šimtais keliautojų, važiuojančių į Vilnių. Didelei daliai tos ES, kurią pasiūlo Lietuvos sostinė, užtenka, kiti traukia tolyn. Baltarusiai, beje, turi daugiausia ilgalaikių Šengeno vizų pasaulyje, teigia autorė. Ir važiuoja jie pas mus ne tik turistinių ar ekonominių paskatų vedami. Baltarusius į Lietuvą ir ES gena istorija. Tekste glaustai papasakojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos atsiradimas bei dingimas. Kalbant apie XX a., akcentai sudėliojami šiek tiek kitaip, nei tai darytų lietuvių istorikas: I.Vidanovai Vakarų Baltarusijos kartu su Ašmena įjungimas į Lenkijos valstybę yra sėkmė, o Rytams, tapusiems Baltarusijos SSR, nepasisekė. Autorė pripažįsta, kad šiandienėje Baltarusijoje būtent tokiems sėkmės ir nesėkmės įvertinimams pritartų tik pusė gyventojų, bet optimistiškai teigia, kad europinį palikimą pripažįsta ir su Europa tapatinasi jaunesni, sovietų valdžios nematę baltarusiai.
Kai Aliaksandro Lukašenkos Baltarusija nusprendė negrįžti į Europą vyriausybiniu lygiu, Europa į Baltarusiją atėjo per eilinių gyventojų butus. Vakaruose pagaminti elektros prietaisų kištukai netiko siauro diametro sovietinio standarto elektros lizdams. Kiekvienas naujas pirkinys vertė priimti buitinius sprendimus, kol veiksmas tapo masinis ir gavo euroremonto pavadinimą. Elektros lizdais nebuvo apsiribota – baltarusiai vertė šalin viską – senus apmušalus, vonias, baldus. Interjerinis, buitinis europėjimas turi stiprų atsvarą visuomeniniame gyvenime, kur tenka priešintis oficialiai, bendros su Rusija, Baltarusijos istorijos versijai. Europietiškos šalies praeities pozicija ginama ir realiais, Lietuvoje jau sunkiai įsivaizduojamais būdais. 2012 m. Minsko studentas perskaitė, kad Maskvos aukcione bus varžomasi dėl 1588 m. išleisto Lietuvos statuto, kurio išliko tik 60 kopijų, tomo. Studentas užkūrė lėšų rinkimų kampaniją internete, į ją įsijungė isorijos muziejus, verslininkai, spauda. Reikiamą sumą pavyko surinkti, ir dokumentas, jungiantis Baltarusiją su Europa, buvo sėkmingai nupirktas. Aš žinau: mes labai nenoromis dalijamės LDK palikimu su Baltarusija, bet ir kategoriškai priešgyniauti negalime. Baltarusija yra Europa. Ir ji nori joje būti be jokių išlygų, nekreipdama dėmesio į krizes ar galimą naudą, rašo I.Vidanova. Ar ne panašiai jautėmės maždaug 2000-aisiais, kai narystė Sąjungoje buvo tik siekiamybė?
Ašmenoje yra aikštė, iš vienos pusės ribojama Katalikų bažnyčios, iš kitos – Stačiatikių cerkvės, o viduryje stovi Lenino paminklas. Man ši urbanistinė kombinacija panaši į Gedimino pr. 1989 m. Vienoje jo pusėje – Katedra, kitame gale – cerkvė, o viduryje – Lenino paminklas. Mes savo Leniną nukėlėme operatyviai, ir toks ryžtingumas leido 2004 m. tapti ES nare. Baltarusiai savo leninus aikštėse tebelaiko, bet nemanau, kad tai yra svarbiausias skirtumas tarp jų ir Lietuvos. Nes mes jau galime sau leisti prabangą šiek tiek pamiršti, kad prieš dešimt metų buvimas Europoje dar nebuvo savaime suprantama būsena.
Naujausi komentarai