Šių metų Europos paveldo dienų tema kaip reta intriguojanti – "Paveldėkime savo ateitį". Šmaikštus paradoksas neabejotinai atkreips plačiosios visuomenės dėmesį. Vis dėlto šiame žodžių žaisme galima įžvelgti ir kur kas gilesnę problematiką. Kyla klausimas, kokia gi pačios paveldosaugos ateitis? Ar sąvoka, kurioje yra žodis "saugoti", nėra pernelyg susijusi su perspėjimais apie grėsmes ir pavojus, nuo kurių reikia gintis?
Ieškant atsakymo, pravartu pradėti nuo pamatinio paveldo prasmės apibrėžimo. Paprasčiausia būtų pasakyti, kad tai materialūs arba nematerialūs praeities ženklai, kurie dėl istorinių, estetinių ar politinių priežasčių yra pripažinti reikšmingais lokaliai paveldo bendruomenei, valstybei ar regionui. Turėdami išskirtinę visuotinę vertę jie gali būti pripažinti ir tarptautiniame kontekste.
Svarbiausias tokio pripažinimo ženklas – Pasaulio paveldo sąrašas. Istoriškai paveldas buvo vertinamas kaip atskiri, išskirtiniai ir unikalūs objektai, kurie reprezentuoja tautos ar valstybės tapsmą ir pasiekimus, kuriais rūpinasi pati valstybė. Tačiau paveldosauga laipsniškai transformuojasi. Jau XX a. II pusėje suvokta, kad paveldo nauda gali būti kur kas įvairesnė. Svarbiausi šių dienų politiniai dokumentai ir paveldo reikšmės visuomenei tyrimai akcentuoja neabejotiną ekonominę, kultūrinę, socialinę ir aplinkosauginę architektūrinio palikimo naudą.
Tad istorinis sluoksnis pradėtas branginti kaip neatkuriamas išteklius, lemiantis unikalų vietos charakterį. Bet kai prabylame apie savitą atmosferą, tenka pripažinti, kad pastarąją dažniausiai formuoja ne tik įprasti turistiniai ir simboliniai orientyrai, ikoniniai senosios ar naujosios architektūros objektai, kurių taip siekia kiekvienas miestas, tačiau ir urbanistinis audinys. Tai erdvės, kuriose bendruomenės atmosfera kuriama čia gyvenančių žmonių kasdienybės erdvėse.
Tokie rajonai kaip Trasteverė Romoje, Kazimieras Krokuvoje ar Barseloneta Barselonoje mėgstami ne tik dėl architektūros paminklų, bet ir dėl savo specifikos, kurioje susipina turizmas, lokalios bendruomenės, smulkusis verslas. Paveldas čia ne izoliuoti išskirtinės, muziejinės vertės objektai, o bendroji vietovės dvasia.
Vertybe pripažinus bendrąjį istorinį audinį ir bandant į paveldo lauką įtraukti ištisus miesto vaizdus ar kraštovaizdžius, susiduriame su visiškai kitokios fizinės apimties reiškiniais. Paveldosaugos dimensiją įgyja įvairūs socialiniai, ekonominiai, architektūriniai ir urbanistiniai procesai, vykstantys istorinėje aplinkoje.
Akivaizdu, kad tokioje terpėje susiformavusi smulkių, nuolatiniame gyvenime naudojamų paveldo objektų gausa reikalauja ieškoti visiškai kitokių, novatoriškų, šiuolaikinių valdymo formų, atliepiančių pakitusią paveldo sampratą. Apie tai, kad šiandien požiūris į paveldą yra kur kas pragmatiškesnis, byloja ir visa puokštė deklaracijų bei dokumentų, neapsieinančių be skatinimo glaudinti ryšius tarp kultūros ir paveldo bei visuomenės, ieškoti inovatyvių verslo būdų, kurie inspiruotų paveldu grindžiamus miesto vystymo modelius.
Ar tai reiškia, kad tradicinė paveldosauga praranda savo pozicijas ir tampa nereikalinga? Priešingai. Paveldo tvarkytojams nūdiena formuoja kur kas sudėtingesnius lūkesčius. Vienas iš esminių iššūkių – gebėti atskirti paminklus, turinčius svarią politinę, religinę ar meninę reikšmę, ir kasdienybės paveldą, kuris išreiškia vietovei būdingą charakterį, dvasią.
Klasikiniai, valstybių ir tautų tapsmą liudijantys paminklai, ko gero, ir toliau bus saugomi tradiciniais metodais. Tačiau tokie atvejai, kurie neturi išskirtinės estetinės ar politinės svarbos struktūrų, bet pasižymi charakteringumu, vystytini, istorinį audinį pritaikant naujiems poreikiams.
Užduotimi čia tampa ne tik patrauklios, unikalumą išreiškiančios istorijos sukūrimas, bet ir gebėjimas identifikuoti, kokios fizinės savybės yra išlaikytinos, siekiant iliustruoti šią istoriją, o kokias galime pakeisti, papildydami naują vertę kuriančiomis erdvėmis ir funkcijomis. Tokiu būdu istorinis palikimas čia panaudojamas kaip išteklius aktyviai urbanistinei regeneracijai, kuri daro įtaką vietovės ekonomikai, konkurencingumui ir įvaizdžiui.
Šiame kontekste galime prisiminti ir Kauno tarpukario architektūros pavyzdį. Neretai pasigirsta būgštavimų, esą jei šiam palikimui, kuris neseniai įvertintas Europos paveldo ženklu, būtų suteiktas UNESCO pasaulio paveldo objekto statusas, miestas taptų griežtai nuo gyventojų saugomu muziejumi po atviru dangumi. Nemaža priklauso nuo to, kaip mes šį paveldą suvoksime, pateiksime ir valdysime. Britų atliktame tyrime, kuriame apžvelgtos 878 šiuo ženklu įvertintos vietos, konstatuojama – dauguma jų į sąrašą pateko tarsi gaudamos savotišką atlygį už puikiai saugomą objektą. Tai tradicinis kelias. Šiuolaikinės tendencijos atveria ir kitą galimybę.
Ženklas suteikiamas už slypintį potencialą. Išskirtinės visuotinės vertės turinys ir tarptautinis pripažinimas čia tampa impulsu iš esmės atnaujinti vietovės ekonominę ir kultūrinę aplinką. Iš keturiolikos panašaus pobūdžio objektų ypač iliustratyvus Blenavono miestelis Velse. Industrinis apylinkių palikimas čia pasitarnavo, kuriant apleisto miestelio regeneracijos modelį. Kauno modernizmo atvejis kažkuo panašus. Vargu ar ši architektūra galėtų sudominti pasaulį kaip dar vienas paminklas. Tačiau sukūręs patrauklią istoriją, turėdamas efektyvią ir kūrybingą bendrąją paveldu grindžiamą istorinės dalies regeneracijos strategiją bei palaikomas vietinės valdžios, Kaunas galėtų tapti avangardine pasaulio paveldo sąrašo dalimi.
Vakarų Europos pavyzdžiai rodo, kad ateities paveldosauga neatsiejama nuo profesionalų gebėjimo mąstyti kūrybiškai ir kompleksiškai. Tiesa, tai neįmanoma be visuomenės mentaliteto kaitos, be įsitvirtinusio požiūrio, kad paveldo valdymas ir naudojimas yra ne politinė biurokratinė galia, o vietovei suteikta galimybė sukurti išskirtinę erdvę gyventi, dirbti, socializuotis.
"Ateities paveldėjimas" turėti sietis ne tik su naujomis, į dabartį bei ateitį orientuotomis atminties formomis, bet ir su novatoriškomis, kūrybingomis ir efektyviai veikiančiomis paveldosaugos strategijomis. Jei XX a. pabaigoje pradėjome ieškoti įvairesnių, kasdienybei artimesnių paveldo turinių ir vietų, tai šiandien pagrindiniu iššūkiu tampa šių vietų pritaikymas visuomenės poreikiams, vietos dvasiai reikšmingo istorinio miesto audinio integravimas į holistines regeneracijų vizijas.
Naujausi komentarai