Internete, jei pasitelktume metaforas, galima mesti tinklą žvejui maždaug žinomoje vietoje ir ištraukti įprastą trofėjų. Bet yra ir netinklinis žvejojimo internete būdas – meškeriojimas. Šio žanro laimikiai nenuspėjami, kartais net sunkiai pavadinami laimikiais – tiek amorfiški jie būna. Keisčiausia tai, kad būtent skaitmeninis meškeriojimas labiausiai įtraukia ir norisi visiems parodyti tą nelabai suprantamą "kažką". Ir nežinia, ar rankomis skėsčioti, demonstruojant dydį, ar mesti į akvariumą, ar paleisti atgal.
Man šitaip atsitiko, tradiciškai šukuojant meno aukcionus. Atsidariau Švedijos aukcionų namų "Bukowskis" tinklalapį, šiek tiek padejavau apžiūrinėdamas neįtikimai brangius tarpukario modernizmo baldus ir gal netyčia spustelėjau rubriką "About Bukowskis". Tai norėjau padaryti šimtus kartų, bet nesibaigiantys objektai kitose vietose gindavo tolyn, ir aš, eilinį kartą nusistebėjęs keistu pavadinimo, uždarydavau tinklalapį.
Šį kartą perskaičiau viską ir sužinojau, kad "Bukowskis" yra Skandinavijoje seniausias, 1870 m. pradėjęs veikti aukcionas. Turi filialus visoje Švedijoje, o atstovybes visame pasaulyje. Įkūrė jį, rašo tinklalapis, lenkų bajoras Henryk Bukowski. Kad aukcionas lenkų kilmės – įtariau, bet tai nepaaiškino pavadinimo formuluotės. Juk ne "Bukowski", "Bukowski‘s", bet be jokių išlygų – "Bukowskis". Ir užsikabinau.
Mečiau meškerę giliau ir radau, aplenkdamas lenkiškas ir švediškas vikipedijas, du 1900 ir 1925 m. parašytus Stefano Žeromskio nekrologus. Pirmasis buvo skirtas ką tik mirusiam Henrikui Bukowskiui pagerbti. Gimė jis 1838 m. bajorų šeimoje, Žemaitijoje, Kauklėje (neradau tokio pavadinimo žemėlapyje), mokėsi Šiauliuose, studijavo istoriją Maskvoje. Dalyvavo 1863-iųjų sukilime, kautynėse prie Papilės buvo sužeistas (praėjusiais metais šio garsaus mūšio aukoms atminti Užbrasčių kaime pastatytas paminklas), ilgai gydėsi gimtinėje. Sukilimui pralaimėjus, be pinigų ir drabužių pabėgo į Švediją ir Stokholme kaip paprastas darbininkas atsirado Hammerio senienų kabinete.
Sunkus darbas ir tvirtas, žemaitiškas, kaip pats sakydavo, charakteris kilstelėjo jį į padėjėjo, o vėliau – ir firmos vadovo poziciją. Už sutaupytus pinigus pradėjo kaupti nuosavą kolekciją, atidarė savo antikvariatą, o 1873 m. pradėjo dalyvauti tarptautinėse mugėse, savo ekspozicijomis sudomindamas ir pirkėjus, ir ekspertus. H.Bukowskis turtingėjo, plėtė verslą, rėmė Švedijos muziejus, padėjo įsteigti "Nordiske museum", bet tam tikrų meno kūrinių ir retenybių nepardavinėjo. Jei jam į rankas patekdavo polonistikos egzemplioriai, juos kaupdavo ir dovanodavo Lenkų muziejams Krokuvoje ir Rapperswilyje. Tarp dovanų buvo P.P.Rubenso ranka tapytas Vladislovo IV portretas.
Antrame H.Bukowskiui skirtame tekste, parašytame 1925 m.,S.Žeromskis pakartojo ketvirčio metų senumo tekstą su keliomis naujomis detalėmis – dingo H.Bukowskio žemaitiškumas ir atsirado pats S.Žeromskis. Jis parašė, kad su H.Bukowskiu daug bendravo, kai dirbo Lenkų muziejaus Rapperswilyje saugotoju.
Žvejyba tęsėsi – teko pasiaiškinti kas toks buvo S.Žeromskis ir Lenkų muziejus Šveicarijoje. Na, tai nebuvo klasikinis muziejus, bet didžiausias su Lenkijos istorija ir kultūra susijusių dokumentų rinkinys tuometinėje lenkiškoje emigracijoje. Jį 1870 m. įsteigė Vladislovas Plateris, 99 metams išsinuomavęs viduramžių pilį. Bet šimtmečio neprireikė – 1927 m. Rapperswilio pilies rinkinys buvo perduotas Nacionaliniam muziejui Lenkijoje. Kolekcija labai įspūdinga, ir ypač didžiuotasi milžinišku Adomo Mickevičiaus raštų palikimu. S. Žeromskis šio įvykio nesulaukė – mirė tais pačiais metais, kai dar kartą parašė apie Bukowskį. Lenkų muziejuje Rapersvilyje jis ne tik kaupė, klasifikavo ir saugojo polonistiką, bet ir parašė populiarų romaną "Sizifo darbai" (apie kovą su rusifikacija XIX a. Lenkijoje) bei bendravo su lenkų politiniais emigrantais, tarp kurių buvo ir Gabrielis Narutowiczius, ateityje tapsiantis pirmuoju Lenkijos prezidentu. Tai buvo trumpiausia kadencija per Lenkijos prezidentūros istoriją – G.Narutowiczių, praėjus savaitei po priesaikos, nušovė nacionalistas tapytojas Eligiuszas Niewiadomskis.
Mums pirmasis Lenkijos prezidentas labiau žinomas dėl savo vyresnio brolio Stanislovo Narutavičiaus, 1918 m. vasario 16 d. tapusio Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Nors jo biografiją žinojau neblogai, bakstelėjau kursoriumi ir į signataro biografiją. Perskaitęs ją įdėmiau, aptikau genealoginį Narutavičių giminės medį, kurio atšakos parodė, kad mūsų signataro žmona buvo Jozefo Pilsudskio pusseserė. Dar vienas pelės paspaudimas, šį kartą į Pilsudskių giminės nuorodą. 1935-aisiais mirus maršalui, jo žmona su dviem dukrom gyveno Varšuvoje – neilgai, nes naciams ir sovietams okupavus Lenkiją, 1939 m. pasitraukė į Kauną. Lietuviai joms padėjo išskristi į Stokholmą. Iš ten Pilsudskio šeima persikėlė į Angliją, bet kas gali paneigti, kad Pilsudskio dukros su mama neužėjo į žinomiausią mieste Bukowskio antikvariatą?
Anglijoje jaunesnioji dukra Jadvyga Pilsudska tapo karo lakūne. 1944 m. ištekėjo už lenko karo laivyno karininko. Tais pačiais metais naciai, keršydami varšuviečiams už sukilimą, sudegino miestą. Nacionaliniame muziejuje sudegė ir žemaičio bajoro H.Bukowskio supirkta, S.Žeromskio išsaugota Rapersvilio dokumentų kolekcija. Taip pat su Adomo Mickevičiaus raštai.
Gerai, kad H.Bukowskis savo verslo pavadinime neišmetė lietuviškos "s". Raidės pavardės pabaigoje, parodančios, kad istorija nėra plokščia.
Naujausi komentarai