Nauji metai Lietuvos kino kūrėjams ir autorinio kino gerbėjams prasidėjo su keliomis visai neblogomis naujienomis. Viena jų – šiais metais įsigaliojanti pelno mokesčio lengvata kino gamybos darbams, atliekamiems Lietuvoje, kaip teigiama leisianti iki 20 proc. sumažinti filmų kūrėjų išlaidas. Skelbiama, kad Lietuvos kino centro (vyriausybinės organizacijos) parengtas įstatymas finansiškai palengvins šalies kino pramonės situaciją, tiesiogiai skatins kino gamybą ir didins Lietuvos konkurencingumą šioje srityje. Įdomu, kad šiuo įstatymu lietuviai aplenkė Estiją (Latvijoje toks įstatymas jau priimtas), tad tarp kitų gausėjančių kino kūrinių greitai galėsime pamatyti ir tokių įdomybių, kaip, pvz., Lietuvoje kuriamų estų kino kūrėjų filmų.
Kita nebloga naujiena yra tiesiogiai susijusi su Kauno miestu, jo pagrindine (ir vienintele) nekomercinio kino erdve – kino teatru "Romuva", kur galbūt ir galėsime tuos Lietuvoje sukurtus filmus pamatyti.
Kauno miesto taryba patvirtino "Romuvos" detalųjį planą, rengiamos paraiškos ES paramai kino teatrui atnaujinti (tikėkimės ne tik fasado, bet ir techninės įrangos, kad pagaliau būtų galimybė parodyti įvairių formatų, laikmenų ir laikotarpių filmus). Šis nedidelis kino teatras svarbus ne tik kauniečiams kaip miesto centre stovintis istorinis paveldas, bet ir kiekvienam rimtesnio kino mėgėjui kaip ypatinga, vien tik kino menui skirta erdvė, kurių šiais laikais nėra daug.
Pagaliau ir mūsų ekspertai tiek valstybiniu, tiek regioniniu mastu veiksmingai vykdo šalies kino meno situaciją gerinančius projektus. Bus daugiau kokybiškų filmų (bent jau teoriškai), bus vietų, kur juos rodyti (jei parems ES), ar bus žiūrovų? Tai greičiausiai priklausys nuo veiksmingumo kino edukacijos, kurią, žinoma, kažkur kažkas vykdo (pvz., tas pats Lietuvos kino centras, pavienės mokyklos, bibliotekos, mediatekos ir t. t.), tik visada norėtųsi daugiau, efektyviau ir keliais laipteliais aukščiau...
Jau ir komerciniai kino teatrai savo lankytojams pasiūlo prasmingesnio turinio ir formos filmų: pripažintų meistrų darbų, garsių festivalių laureatų. Vis dėlto šioje megabiudžetinio kino viešpatijoje, nepaisant kūrėjų meninių ambicijų, viską nulemia rinka su savo griežtomis taisyklėmis. Štai net vienas garsiausių šiuolaikinio kino nonkomformistų danų režisierius Larsas von Trieras prodiuserių nurodymu savo naująjį, kol kas galbūt skandalingiausią darbą "Nimfomanė", turėjo karpyti, skaldyti ir trumpinti, tam, kad filmą priimtų kino teatrai. Premjeros data Lietuvoje kol kas garsiai neafišuojama, o Estijoje šį filmą jau rodo tie patys komerciniai kino teatrai.
Neseniai Lietuvos filmų platintojai kuriam laikui atidėjo vieno pagrindinių Holivudo auteur Martino Skorsezės naujausio filmo "Volstryto vilkas" premjeros datą, daugybėje kitų šalių jis jau rodomas ir plačiai aptarinėjamas. Nieko baisaus, teks beveik porą mėnesių palaukti, čia, matyt, taip viską patvarkė ta pati aukštojo meno pamotė rinkodara.
Pasirodo, premjeros datą Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse netikėtai nukėlė Rusijos filmų platintojai (taip pat turintys teises į šį filmą) neva dėl didelės interneto piratavimo grėsmės... Paaiškinimas tiek įspūdingas, kiek ir mįslingas: nelabai aišku, kuri šalis kurią "pirataus" ir kodėl tokios (apsaugos?) priemonės taikomos būtent šitam kūriniui. Na, o belaukiant rusų nustatytos dienos "Volstryto vilkui", mūsų kino teatrų populiariausių filmų sąrašo viršuje puikuojasi net trys naujos rusiškos komedijos (kažkodėl viskas per daug panašu į gerai apskaičiuotą verslo sandėrį).
Prieštaringai vertinamas, ant provokuojančio cinizmo ribos balansuojantis "Volstryto vilkas" taip pat – komedija, tik, pasak paties M.Scorsese's, skirta ne paaugliams. Galbūt todėl šiam filmui dar teks pasigrumti dėl BAFTA, "Auksinių gaublių", "Oskarų" ir gal dar kokio pustuzinio apdovanojimų, kol atkreips prie rusiško humoro pripratusių žiūrovų dėmesį. Ir kažin, ar dėl tokio ilgo ir vingiuoto kelio iki mūsų kino ekranų galima būtų priekaištauti filmų platintojams, jų verslo interesams, kurie yra tik didelės auditorijos pomėgių atspindys. Nieko čia nepakeisi: kino menas nuo pat pradžių buvo kartu ir verslas, kuriamas korporacijų ir didelių pinigų. Tad savo noru įėjęs į rinkos labirintą, galiausiai kinas ir neišvengia Volstryto Minotauro nasrų.
Bet gal ne viskas taip dramatiška? Štai prieš keletą dienų Italijos dienraštis "l`Espreso" paskelbė to paties amerikiečių režisieriaus M.Scorsese's laišką, kuriame nėra nei žodžio apie "Volstryto vilką" ar kokį kitą konkretų filmą. Laiške M.Scorsese kreipiasi į savo keturiolikmetę dukrą ir kalba jis apie kino meno ateitį, matomus didelius pokyčius šioje srityje. Režisierius (beje, ne pirmas iš garsių kino kūrėjų) įspėja, kad netrukus kinas iš didelių salių persikels į mažesnes, į internetą, televiziją ir vietas, kurių net jis negali numatyti. Vis dėl to režisierius teigia, kad tiki šviesia kino ateitimi, nes "pirmą kartą šio meno istorijoje (geri) filmai gali būti pastatomi už labai nedidelius pinigus". Kadangi jau yra galimybė nufilmuoti kokybiškus vaizdus su įperkamomis kameromis, gero, kokybiško filmo pastatymui nebereikia milijonų. Labiausiai savo edukaciniame laiške M.Scorsese pabrėžia tai, kad ne įrankiai kuria filmą, o asmenybės, kurioms ir ateityje reikės atsilaikyti prieš masinį skonį ir eiti prieš srovę. Ir kaskart keliais laipteliais aukščiau kilstelėti savo auditoriją.
Naujausi komentarai