Kai bičiulis pasigyrė kalėdiniu tarpušvenčiu dalyvavęs nedidelėje ekspedicijoje po Vidurio Lietuvą, atsargiai jį pagyriau. Atsargiai, nes mano senas draugas prieš kelerius metus tapo jaunu politiku ir nedelsiant susiveikė bene labiausiai erzinantį politikų bruožą – mėgėjo kategoriškumą, todėl, išklausęs pozityviuosius dvi dienas trukusios kelionės įspūdžius, pasiruošiau neišvengiamai ir šiek tiek varginančiai kritiško pasakojimo daliai. Mano pašnekovo rūstybė galėjo kristi bet kur – ant kelininkų, radijo laidų, maisto degalinėse, architektūros, laukų priežiūros, muziejų administracijoms.
Ir kai bičiulis, išsamiai atpasakodamas (demonstruodamas nuotraukas ir trumpus filmukus telefone) nemenko regioninio muziejaus ekspoziciją, pasakė raktinę frazę „...štai, pavyzdžiui...“, aš buvau pasiruošęs ir negailestingai jį nutraukiau:
– Ir tik nereikia, prašau, tavo pavyzdžių. Aš juos girdėjau tūkstančius kartų ir jų nuspėjamumas yra slegiantis. Tu irgi dabar kalbėsi, kaip buvai Londone, Niujorke, Paryžiuje, matei minias tenykščiuose muziejuose, gulinčius vaikus su piešimo lapais ekspozicijų salėse ir pan. Visa tai yra absoliučiai nekorektiška. Tų miestų negalima vadinti net megapoliais, nes tai per siauras terminas. Jie yra civilizacijos reiškiniai, ir lenktyniauja tarpusavyje, o ne su jaukiomis, gražiomis ir mažomis sostinėmis. Žiūrint iš Londono ar kito panašaus miesto orbitos, beveik visi likusio pasaulio muziejai, su kruopščiai atrinktomis vietinio meno kolekcijomis yra regioniniai. Štai čia atsiranda laukas, kuriame ir mes galime pasigalynėti. Pavyzdžiui, Helsinkis. Turtingas miestas, išvengęs okupacijų, valdžių ir ideologinių santvarkų kaitos. Turistų į Suomijos sostinę atvažiuoja daugiau nei dvigubai, palyginti su Vilniumi (3,5 mln. nakvynių ten ir 1,5 mln. nakvynių čia). Vilniuje yra Lietuvos dailės muziejus su padaliniais nuo Paveikslų galerijos iki Nacionalinės dailės galerijos – Helsinkyje yra Nacionalinė galerija su savo padaliniais. Turtingai šaliai jos svarbiausias meno muziejus kainuoja, be abejo, brangiau nei mums – devynis kartus brangiau: 2011 m. tiesioginiai asignavimai Suomijos nacionalinei galerijai buvo 90 mln. litų. Lyg ir logiška tikėtis, kad lankytojų Helsinkio muziejuose bus, na, ne devynis kartus, bent penkis kartus daugiau nei Vilniaus muziejuose? Nes ir apimtys panašios – Nacionalinę galeriją sudaro trys institucijos – "Ateneum" meno muziejus su dailės kolekcijomis nuo XVIII a. iki XX a. vidurio, šiuolaikiniam menui skirta "Kiasma" ir "Sinebrychoff" meno muziejus su senąja daile. Šie muziejai modernūs, valdomi pagal pažangiausias londonietiškas tendencijas, jose eksponuojamos ypač brangiai surengtos parodos, o rinkodaros skyriai turbūt didesni nei muziejininkų. Lyg ir viskas padaryta minioms žiūrovų sutraukti. Ir jos ateina – 2011 m. "Ateneum" apžiūrėjo 178 741 žmogus, "Kiasmą" – 182 134, o senosios dailės – 25 762 žmonės. Iš viso – 386 637 lankytojai.
O kaip mūsų sostinėje? Pasirodo, minios beveik tokio paties dydžio kaip ir Helsinkyje – į Lietuvos dailės muziejaus padalinius atėjo 267 011 žmonių. Ar matai medžius miške!? Ta nedidelė persvara, tas tik vienas papildomas 100 tūkst. lankytojų Helsinkyje nereiškia, kad suomiai dirba blogai, o vilniečiai – devynis kartus efektingiau – jei matuočiau finansavimo dydžius. Ne! Vietinių muziejų misija labai skiriasi nuo gigantų funkcijų – jie skirti ne turistams, o mums, vietiniams. O mūsų kiekybiniai ištekliai riboti. Todėl aš tavęs primygtinai prašau – niekada, girdi, niekada neminėk "Tate Modern" vardo lokaliame kontekste!
– Ko čia rėkauji? – šiek tiek priblokštas paklausė mano draugas. – Aš tik tenorėjau pasakyti, kad, pavyzdžiui, tame miestelio muziejuje nekenktų įrengti kavinę.
Trumpam nutilau. Tik trumpam, nes muziejinės demistifikacijos inercija stūmė mane tolyn:
– Kavinę muziejuje? Nedidelio miestelio nedideliame muziejuje? Ar tu žinai, kad pagal nuompinigių už valstybės materialiojo turto nuomą skaičiavimo naujas taisykles konkursas valstybinėms negyvenamosioms patalpoms gali būti skelbiamas tik viešas! Ir tai dar ne viskas. Nuompinigių skaičiavimo formulėje, tau puikiai žinomoje N = V*Kv*Ki/T kažkodėl nėra dar vieno nežinomojo – lankytojų skaičiaus. Tik tuomet atsirastų tinkamas koeficientas, neužkeliantis nuomos kainos iki ekonomiškai beprasmiškos ribos. Nutariam, kad...
Čiupau servetėlę ir pradėjau dėlioti formulę. Po kelių minučių įnirtingo darbo ištiesiau rezultatą – į tuštumą. Mano draugas pabėgo, palikęs pusiau nugertą balintos kavos stiklinę.
Naujausi komentarai