Festivalis, prasidėjęs prie Kauno pilies, šiandien keliauja į naujas miesto erdves, tačiau kartu stengiasi išlaikyti tai, dėl ko tapo atpažįstamas.
Apie "Operetės Kauno pilyje" kelią, santykį su miestu ir publika bei klausimus, su kuriais šiandien susiduria nemokamos profesionalios kultūros rengėjai, kalbamės su Lina Stankevičiūte, festivalio komunikacijos atstove.
– Šiemet festivalis „Operetė Kauno pilyje“ jau skaičiuoja 25-ąją savo istoriją. Kaip per tą ketvirtį amžiaus keitėsi pati festivalio idėja – ką reiškė kultūra atvirose erdvėse festivalio pradžioje ir ką ji reiškia šiandien? Kas iš pirminės vizijos liko nepakitę, o ką gyvenimas, miestas ir pati kultūra privertė iš naujo permąstyti?
– Per 25 metus keitėsi ir miestas, ir kultūros vartojimo įpročiai, ir pati festivalio samprata, tačiau pagrindinė „Operetės Kauno pilyje“ idėja liko ta pati – profesionalią scenos kultūrą iš teatro ir koncertų salių perkelti į miestą, padaryti ją lengvai prieinamą ir pakviesti mėgautis ne tik įprastą teatro publiką.
Festivalis rengiamas nuo 2002 m. ir nuo pat pradžių buvo sumanytas kaip neteatrinio sezono kultūros renginys, suteikiantis galimybę vasarą nemokamai išgirsti Lietuvos ir užsienio atlikėjus bei pamatyti aukštos meninės vertės muzikinius scenos kūrinius. Tai buvo ir socialinės misijos klausimas – kultūra atviroje erdvėje turi pasiekti žmogų ten, kur jis gyvena, vaikšto, leidžia vasaros vakarus, net jei jis įprastai į teatrą ar koncertų sales neateina.
Kartu nuo pat pradžių buvo svarbu ne tik parodyti, bet ir atrasti naujų būdų, kaip klasikinę muziką pristatyti publikai. Festivalio pavadinime žodis „operetė“ tapo atspirties tašku, tačiau nebuvo uždara riba. Ilgainiui susiformavo tradicija kasmet pasirinkti tam tikrą „festivalio svečią“ – kitą scenos žanrą ar muzikinę temą, kuri pagrindiniuose koncertuose atsiduria greta operetės ir praplečia jos kontekstą. Festivalio programoje skambėjo opera, miuziklas, baletas, kino muzika, lietuviška muzika. Šiandien festivalis yra ne vien operetės, o įvairių muzikinio teatro žanrų susitikimo vieta.
Labai svarbi festivalio istorijos dalis – jo vieta. Pirmaisiais festivalio gyvavimo metais Kauno pilies prieigos buvo gerokai mažiau sutvarkytos. Vis dėlto pasirinkome ją sąmoningai – matėme, kaip Europoje ir pasaulyje muzikiniai renginiai atgyja istorinėse miestų erdvėse, prie pilių, rūmų, kitų kultūros paveldo objektų. Kauno pilies slėnis savo forma natūraliai tampa savotišku amfiteatru, o istorinis miesto peizažas suteikia muzikai papildomą scenovaizdžio matmenį.
Festivalis tapo vienu iš renginių, padėjusių atkreipti dėmesį į šios Kauno dalies potencialą – čia žmonės susirenka ne tik į koncertus, bet ir minėti Valstybės dieną, būti kartu, patirti miestą kaip gyvą kultūros erdvę. Šiandien sunku įsivaizduoti Kauno vasaros kultūrinį gyvenimą be šios sutvarkytos ir miestiečių pamėgtos santakos erdvės. Todėl galima sakyti, kad keitėsi ne tik festivalis – festivalis tam tikra prasme augo kartu su miestu ir pats prisidėjo prie vietos kultūrinės tapatybės kūrimo.
Kas liko nepakitę? Visų pirma – noras profesionalią muziką padaryti prieinamą kuo platesniam žmonių ratui. Taip pat išliko dėmesys operetės žanrui: ieškome Lietuvoje rečiau skambančių kūrinių, jų fragmentų, pristatome operetės istoriją, leidiniuose ir programose stengiamės suteikti klausytojui daugiau konteksto. Ne mažiau svarbi ir jaunųjų atlikėjų rėmimo tradicija – per visą festivalio istoriją stengėmės suteikti scenos galimybių jauniems, pradedantiems dainininkams ir į muzikinį gyvenimą įtraukti jaunąją publiką.
Tai, ką teko permąstyti, pirmiausia susiję su tuo, kad šiandien publika nori ne tik klausytis, bet ir patirti. Todėl festivalio programos kasmet atliepia konkretaus laiko kultūrinį kontekstą: šalies istorijos ir kultūros jubiliejus, svarbias atminties datas, aktualius reiškinius. Festivalis turi tradiciją, tačiau nėra muziejus. Jo užduotis – išsaugoti tai, kas svarbu, bet kiekvienais metais atrasti priežastį apie tai kalbėti šiandienos žmogui suprantama forma.
Tad per 25 metus pasikeitė formos, programų turinys, pati miesto erdvė ir publika, tačiau nepasikeitė esminis principas: muzika turi išeiti iš uždarų erdvių ir susitikti su žmogumi. Galbūt todėl „Operetė Kauno pilyje“ po ketvirčio amžiaus tebėra gyva tradicija, kasmet iš naujo kuriama kartu su miestu ir jo žmonėmis.
– Kauno pilies prieigos ir su Liepos 6-ąja susiję renginiai tapo savotišku festivalio tradicijos ženklu, tačiau šiandien jo geografija ir progų, kuriomis kviečiama publiką, ratas plečiasi – atsiranda koncertų Baltijos kelio minėjimo, Rugsėjo 1-osios ir kitomis progomis. Kiek festivaliui svarbu turėti savo vietą ir tradicijas, o kiek – nuolat ieškoti naujų erdvių, auditorijų ir progų susitikti su žmonėmis?
– Festivaliui labai svarbu turėti savo vietą ir tradicijas, tačiau lygiai taip pat svarbu išlikti smalsiam ir neprisirišti prie vienos erdvės. „Operetė Kauno pilyje“ prasidėjo prie Kauno pilies, tačiau beveik nuo pat pirmųjų metų natūraliai plėtėsi ir į kitas miesto bei Lietuvos vietas. Festivalio koncertai skambėjo Miesto sode, Rotušės aikštėje, Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, Kauno doke prie Neries, o vėliau festivalis keliavo ir į kitus Lietuvos miestus: Druskininkus, Birštoną, Vilkiją, Gelgaudiškį, Alantą.
Vis dėlto Kauno pilies prieigos išliko svarbiausia festivalio tapatybės vieta. Žmonės prie jos priprato, pradėjo laukti vasaros koncertų, planuoti savo laiką, kviestis draugus ir artimuosius iš kitų miestų ar net užsienio. Tai labai svarbi festivalio tradicijos dalis – kai tam tikra vieta tampa ne tik renginio vieta, bet ir žmonių asmeninių prisiminimų, susitikimų, vasaros ritualų dalimi.
Kita vertus, tradicija neturėtų reikšti sustingimo. Man atrodo, kad festivaliui būtina judėti kartu su miestu, pastebėti naujai atsirandančias erdves ir ieškoti, ką jose galima sukurti. Geriausia, kai nauja vieta nėra tik gražus fonas koncertui, bet pati tampa programos dalimi ir padeda atrasti kitokią muzikos skambėjimo atmosferą.
Geras to pavyzdys – pastaruosius ketverius metus rengiamas Baltijos kelio minėjimo koncertas Nemuno saloje, ant „Mokslo salos“ stogo. Tai visiškai nauja Kauno miesto erdvė, kelianti ir tam tikrų praktinių iššūkių, ypač dėl oro sąlygų, tačiau žiūrovai ją priėmė labai palankiai. Šiuo atveju pati vieta diktuoja kitokią renginio nuotaiką – atvira Nemuno panorama, moderni architektūra ir muzika sukuria visai kitokią patirtį nei istorinis Kauno pilies slėnis. Be to, šiai erdvei labai organiškai tinka Kauno bigbendo muzika ir skirtingų atlikėjų pasirodymai.
Todėl festivalio geografijos plėtrą vertiname ne kaip tradicijos atsisakymą, o kaip jos pratęsimą. Kauno pilis išlieka svarbiu festivalio ženklu, tačiau festivalis nori būti ten, kur vyksta miesto gyvenimas, kur atsiranda naujų erdvių ir kur galima užmegzti naują santykį su publika.
– Festivalio renginiai yra nemokami, nors profesionaliai kultūrai visada reikia labai konkrečių išteklių – atlikėjams, techniniam personalui, scenai, garsui. Kodėl, Jūsų manymu, Lietuvai apskritai reikia nemokamos kultūros? Ką jums sako faktas, kad į pagrindinius festivalio koncertus susirenka anšlaginės minios? Ar tai nepaneigia vis dar gyvo įsitikinimo, kad žmonės kultūrai nepasirengę skirti nei laiko, nei dėmesio?
– Galbūt pats klausimas, ar žmonės Lietuvoje yra pasirengę kultūrai, šiandien jau turėtų būti keliamas kitaip. Teatrų ir koncertų salės – pilnos žiūrovų, dideles auditorijas surenka gatvės renginiai, festivaliai, įvairūs muzikiniai projektai. Žmonės ne tik skiria kultūrai savo laiką ir dėmesį, bet yra pasirengę už ją mokėti, kartais – ir visai nemažai. Vadinasi, kultūros poreikis yra. Klausimas, ar kultūra visiems yra vienodai prieinama.
Ypač tai aktualu kalbant apie akademinę, klasikinę muziką ir profesionalųjį muzikinį teatrą. Šiems žanrams dažnai reikia ilgesnio publikos ugdymo, nuoseklaus pristatymo, daugiau konteksto ir pastangų, kad žmogus, neturintis artimo santykio su klasikine muzika, išdrįstų ateiti ir ją atrasti. Kita vertus, geras atlikėjas, išskirtinis koncertas ar įtaigiai pristatyta programa rodo, kad vadinamoji rimtoji muzika gali sulaukti ne mažesnio publikos dėmesio nei bet kuris kitas populiarus kultūros renginys.
Svarbu pabrėžti ir kitą dalyką: nemokamas renginys nereiškia, kad už kultūrą neverta mokėti. Profesionalus menas kainuoja – atlikėjų, dirigentų, orkestro, choro, techninio personalo darbas, scena, garsas, šviesos ir visa renginio infrastruktūra turi savo kainą. Tą kainą kažkas turi padengti. Skirtumas tas, kad „Operetės Kauno pilyje“ atveju didelę jos dalį prisiima festivalio rėmėjai ir partneriai, o ne žiūrovas, pirkdamas bilietą.
Čia atsiranda labai svarbi socialinė nemokamos kultūros reikšmė. Šiandien turime gana dideles socialines ir ekonomines atskirtis, todėl net ir kultūrą mėgstančiam žmogui bilieto kaina kartais tampa realiu barjeru. Nemokamas profesionalios kultūros renginys leidžia tą barjerą sumažinti – į koncertą gali ateiti šeima, jaunas žmogus, senjoras ar tiesiog žmogus, kuris neįpratęs lankytis teatre, bet nori išbandyti ką nors naujo. Tai ne kultūros nuvertinimas, o jos prieinamumo didinimas.
„Operetės Kauno pilyje“ žiūrovų skaičiai, mano manymu, paneigia mitą, kad žmonės kultūrai nepasirengę. Pagrindiniuose festivalio koncertuose susirenkančios anšlaginės minios rodo priešingai – žmonės laukia profesionalaus meno, domisi programa ir nori jame dalyvauti. Turime ištikimų žiūrovų, kurie dar gerokai prieš festivalį teiraujasi, ar renginiai vyks, domisi programa ir planuoja savo vasarą pagal šiuos susitikimus.
Be to, publikai nemokama kultūra gali suburti ir kitą svarbią grandį – rėmėjus. Žmonės ir organizacijos, kurie prisideda prie festivalio, iš esmės padeda atverti profesionalios kultūros duris tiems, kuriems jos kitu atveju galėtų būti užvertos. Tai socialinio solidarumo principas: vieni suteikia galimybę, kiti ja pasinaudoja, o menininkai tai paverčia gyvu kultūriniu patyrimu.
Todėl „Operetė Kauno pilyje“, manau, yra geras įrodymas, kad nemokama kultūra gali būti ne mažiau vertinga, o kartais net stipriau telkianti. Kai prie Kauno pilies susirenka tūkstančiai žmonių pasiklausyti operos, operetės, miuziklo su orkestru, tampa akivaizdu, kad žmonėms kultūra reikalinga, jiems tiesiog reikia suteikti progą su ja susitikti.
Tai socialinio solidarumo principas: vieni suteikia galimybę, kiti ja pasinaudoja, o menininkai tai paverčia gyvu kultūriniu patyrimu.
– Žvelgiant į 25 metų istoriją matyti, kad festivalis stengiasi plėsti ir muzikinę, ir geografinę savo perspektyvą. Kas tokio ilgaamžio festivalio atveju yra sunkiau: išsaugoti tradiciją ir atpažįstamą veidą ar nuolat ieškoti naujovių, kad festivalis netaptų tik savo paties istorijos pakartojimu? Kaip atskiriate prasmingą naujovę nuo naujovės vien dėl naujumo?
– Tai sudėtingas klausimas, nes ilgaamžio festivalio atveju vienodai svarbu ir išsaugoti tai, ką publika jau atpažįsta ir vertina, ir neleisti festivaliui tapti vien savo paties istorijos pakartojimu. Būtent ši pusiausvyra iš organizatorių pareikalauja daugiausiai pastangų, fantazijos, išmonės ir, ko gero, nuolatinio įsiklausymo – tiek į publiką, tiek į atlikėjus, tiek į pastabas ir reakcijas po praėjusių renginių.
Per 25 metus supratome, kad naujovė savaime nėra vertybė. Nesiekiame kiekvienais metais būtinai nustebinti vien tam, kad nustebintume. Svarbiau, kad nauja idėja turėtų savo priežastį ir vietą festivalio kontekste – papildytų jo programą, atvertų kitą muzikinį žanrą, leistų atrasti naują erdvę, naują auditoriją.
Todėl ir festivalio programos kasmet šiek tiek keičiasi. Greta operetės yra opera, miuziklas, baletas, kino muzika, lietuviška muzika ar kitos tematikos programos. Vienais metais naujovė gali būti žanras, kitais – erdvė, atlikėjų sudėtis ar pats renginio formatas. Tačiau visa tai turi išlikti atpažįstama kaip „Operetė Kauno pilyje“. Kitaip tariant, ieškome ne naujumo dėl naujumo, o naujų būdų kalbėti su publika apie muziką.
Ne mažiau svarbu įvertinti, ką festivalis realiai gali įgyvendinti. Platėjanti festivalio geografija ilgainiui pareikalavo nemažai papildomų logistinių ir finansinių išteklių. Po pandemijos tapo svarbu iš naujo įvertinti galimybes ir šiandien festivalis nebekelia tikslo bet kokia kaina plėstis už Kauno regiono ribų. Verčiau išlaikyti ir stiprinti pasiteisinusias koncertų vietas ir ieškoti naujų prasmingų susitikimų su publika.
Gebėjimas ne tik sugalvoti naujovę, bet ir atsakyti į klausimą, kodėl jos reikia, padeda festivaliui išlikti gyvam. Tradicija suteikia festivaliui veidą ir leidžia publikai jį atpažinti, o naujos idėjos neleidžia tam veidui sustingti. Per 25 metus išmokome vertinti abu šiuos dalykus: saugoti tai, kas tapo sava, ir nebijoti keistis, kai pokytis iš tiesų turi prasmę.
– Festivalio auditorija taip pat nėra nekintanti – dalis žmonių, kurie jį atrado prieš kelis dešimtmečius, šiandien jau yra vyresni, o festivalio išlikimui būtina, kad ateitų nauja karta. Kaip Jūs analizuojate savo publiką ir ką šiandien žinote apie žmogų, kuris ateina į festivalio koncertą pirmą kartą? Kaip pritraukti jaunesnį klausytoją, kartu neatsisakant to, dėl ko festivalis turi savo tapatybę?
– Festivalio auditorija, kaip ir pats festivalis, per 25 metus natūraliai keičiasi. Žmonės, kurie į pirmuosius „Operetės Kauno pilyje“ koncertus ateidavo prieš du dešimtmečius, šiandien jau ateina su savo vaikais ar anūkais. Todėl mums svarbu ne tik išlaikyti ištikimą publiką, bet ir nuolat galvoti, kaip festivalį atranda tie, kurie jame lankosi pirmą kartą.
Manau, kad čia labai svarbus ne vien statistinis auditorijos vertinimas, bet ir įsiklausymas į jos reakcijas. Stebime, kokios programos sulaukia didžiausio susidomėjimo, kokie formatai žmones paskatina ateiti, kaip publika reaguoja į skirtingus žanrus ir atlikėjus. Festivalio organizatoriams svarbu suprasti, kad šiandienos žiūrovas nėra vienalytis – skirtingo amžiaus žmonės į tą patį koncertą ateina turėdami visiškai skirtingų lūkesčių ir muzikinę patirtį.
Todėl ieškome turinio, kuris galėtų tapti tiltu į festivalį ir visiškai naujai auditorijai, ypač jaunajai kartai. Vienas tokių bandymų buvo pagrindiniame festivalio koncerte „svečiu“ pasirinkti muziką iš animacinių kino filmų. Tai buvo labai smagi ir prasminga patirtis: buvo galima matyti, kaip į koncertą kartu su tėvais ar seneliais atėję paaugliai atpažįsta ir dainuoja dainas, kurių vyresnioji karta galbūt visai nežinojo. Vyresnieji tuo metu turėjo progą atrasti muziką, kuri svarbi jų vaikams ir anūkams.
Tokie pavyzdžiai parodo, kad skirtingų kartų auditorijos nebūtinai turi būti atskirtos. Priešingai – muzika gali tapti labai natūraliu jų susitikimo būdu. Jaunam žmogui nebūtina iš karto pasiūlyti to, ko jis dar nėra pasirengęs priimti. Kartais reikia pradėti nuo jam artimo turinio, o tada po truputį atverti platesnį muzikinį pasaulį.
Kita vertus, pritraukdami jaunesnį klausytoją nenorime festivalio paversti tuo, kuo jis nėra. Jo tapatybę sudaro operetė, opera, miuziklas, baletas, profesionalūs atlikėjai, gyva muzika ir pati Kauno pilies erdvė. Tai yra mūsų pagrindas. Nauji sprendimai turi ne panaikinti šiuos atpažįstamus bruožus, o padėti juos pristatyti žmonėms, kurie dar jų neatradę.
Manau, kad festivalio ateičiai labai svarbu, kad į jį ateitų ne tik naujų žiūrovų, bet ir naujų šeimų. Kai į koncertą ateina kelių kartų žmonės, kiekvienas iš jų jame atranda ką nors savo, o kartu atsiranda galimybė perduoti kultūros patirtį iš vienos kartos kitai. Tuomet festivalio tradicija nėra tiesiog saugoma – ji tęsiama gyvai.
Todėl mūsų tikslas nėra pasirinkti tarp ištikimos publikos ir jauno klausytojo. Norime, kad prie festivalio galėtų prisijungti abi auditorijos. Tradicija suteikia jam tapatybę, o gebėjimas kalbėti skirtingoms kartoms leidžia tai tapatybei turėti ateitį.
– Šiandien jau galima kiek atsitraukus įvertinti ir pastarųjų metų sukrėtimus – pandemiją ir 2022-uosius, „Kauno – Europos kultūros sostinės“ metus. Kaip šie du labai skirtingi reiškiniai pakeitė festivalio auditoriją, jo veikimo būdą ir apskritai Jūsų supratimą apie kultūros vietą mieste? Ar po pandemijos ir didžiulio EKS renginių konteksto žmonių santykis su kultūra Kaune iš tiesų pasikeitė, ir jei taip – į kurią pusę?
– Šie du įvykiai kultūros gyvenimą paveikė skirtingai, tačiau abu akcentavo svarbų dalyką: kultūra žmogui yra reikalinga ne tik kaip renginys ar pramoga, bet ir kaip galimybė būti kartu.
Kai kultūrinis gyvenimas per pandemiją buvo apribotas, žmonės, vos tik atsirado galimybė, su didžiuliu ilgesiu grįžo į koncertus, teatrus, renginius. Supratome, kiek daug reiškia gyvas susitikimas su atlikėju, publika, muzika.
„Operetės Kauno pilyje“ festivaliui šiuo požiūriu 2020-ieji buvo ypatingi. Nepaisant visų pandemijos ribojimų, didieji koncertai prie Kauno pilies įvyko. Tais metais festivalio publikai pristatėme Lietuvos operos 100-mečiui skirtą programą, kurioje nuskambėjo ir Giuseppe’ės Verdi „Traviata“. Žiūrovų skaičius, žinoma, buvo gerokai apribotas, tačiau susiklosčiusi situacija leido pakviesti ryškiausias Lietuvos operos žvaigždes. Jų pasirodymas nemokamame festivalio renginyje tapo ypatinga dovana ištikimai publikai, kuri po ilgų kultūrinių suvaržymų ypač vertino galimybę vėl susitikti gyvai.
Tuo tarpu 2022-ieji, kai Kaunas buvo Europos kultūros sostinė (EKS), veikė visiškai kitaip. Tai buvo ne kultūros ribojimo, o didžiulio jos proveržio metas. Mieste atsirado labai daug skirtingų kultūros formų, naujų iniciatyvų, netikėtų erdvių ir būdų susitikti su publika. Kaunas tarsi pats sau iš naujo parodė, kiek daug kultūrinio potencialo jame yra.
Labai džiugu, kad dalis to judėjimo nesibaigė kartu su EKS metais. Mieste toliau auga ir atsiranda nauji gatvės renginiai, atrandamos netradicinės erdvės, gyvuoja tokios iniciatyvos kaip „Elektrinės transformacijos“, festivalis „ConTempo“, „Muzika kiemuose“ ir kiti projektai. Tai rodo, kad 2022-ieji nebuvo vien gražus vienų metų kultūros įvykis, – jie paskatino tam tikrą mąstymo apie kultūrą mieste pokytį.
Po šių dviejų patirčių sustiprėjo supratimas, kad kultūra nebūtinai turi vykti tik tam skirtuose pastatuose. Ji gali atsirasti aikštėje, kieme, ant pastato stogo, prie upės ar istorinėje miesto erdvėje. Žmonės yra pasirengę į tokias erdves ateiti, jeigu pasiūlomas kokybiškas ir prasmingas turinys.
„Operetė Kauno pilyje“ šia prasme jau seniai eina tokiu keliu. Festivalio patirtis rodo, kad atvira erdvė gali būti ne kompromisas, o savitas kultūros privalumas. Pandemija dar kartą priminė gyvo susitikimo vertę, o EKS metai parodė, kiek daug galima atrasti pačiame mieste. Manau, kad abi šios patirtys sustiprino Kauno kultūrinį gyvybingumą ir paskatino žmones kultūrą matyti ne kaip atskirą miesto gyvenimo dalį, o kaip natūralią jo kasdienybės dalį.
– Šiandien daug kalbama apie kultūros komercializaciją, didžiųjų koncertų ekonomiką ir net „Jessinomiką“, kai vienas atlikėjas sukuria milžinišką vartojimo efektą. Šiame kontekste Jūsų festivalis atrodo beveik kaip priešprieša: kita muzika, kita auditorija ir, svarbiausia, nemokama kultūra. Tačiau už šio nemokamumo slypi sudėtinga ekonomika: atlikėjų atlygis, technika, rėmėjai, vadyba. Kaip šiandien veikia tokio festivalio ekonominis modelis ir ko, Jūsų manymu, Lietuvoje dar trūksta, kad kultūros mecenatystė taptų ne tik paramos forma, bet ir prestižo reikalu?
– Šiuo požiūriu „Operetė Kauno pilyje“ iš tiesų yra tam tikra priešprieša didžiųjų komercinių koncertų modeliui. Tačiau labai svarbu pasakyti: festivalis yra nemokamas tik žiūrovui. Visa kita – atlikėjų darbas, orkestras, scena, garsas, šviesos, techninis personalas, logistika, reklama ir visa festivalio organizacija – kainuoja, ir kainuoja nemažai. Todėl tokio festivalio egzistavimas be rėmėjų ir mecenatų paramos šiandien būtų praktiškai neįmanomas.
Mūsų ekonominis modelis iš esmės remiasi partneryste. Dalį finansavimo sudaro viešasis sektorius, dalį – privačių rėmėjų ir mecenatų parama. Labai vertiname tai, kad turime rėmėjų, kurie su festivaliu yra jau daug metų ir nepamiršo jo net sudėtingiausiais laikotarpiais. Jie patys sako, kad viena svarbiausių priežasčių remti festivalį yra būtent jo atvirumas – žmogui nereikia galvoti, ar jis galės įsigyti bilietą. Tai labai konkretus ir matomas paramos rezultatas.
Svarbi festivalio partnerė yra ir Kauno miesto savivaldybė. Nemokamas festivalio formatas suteikia miestui galimybę vienoje erdvėje suburti labai didelę auditoriją. Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, čia vyksta ne tik muzikinis renginys, bet ir iškilmingas susitikimas su miestu – sveikinami ir apdovanojami iškilūs kauniečiai, nusipelnę mokslui, švietimui, kultūrai, sportui ir miesto gyvenimui. Taigi kultūra tampa platesnės miesto bendruomenės šventės dalimi.
Kalbant apie mecenatystę, manau, kad Lietuvoje pirmiausia dar trūksta platesnio suvokimo, jog investicija į kultūrą yra ne vien parama vienam renginiui. Tai investicija į miesto gyvenimo kokybę, žmonių kultūrinę patirtį, jaunąją kartą ir net į paties miesto įvaizdį. Privačios įmonės ir žmonės, kurie tai supranta, kultūrą remia ir šiandien. Kitus kartais reikia įtikinti, parodyti, kokią konkrečią vertę tokia partnerystė sukuria.
Kad mecenatystė taptų ne tik garbinga, bet ir prestižine veikla, reikėtų daugiau viešai matyti ir įvertinti pačius mecenatus. Ne tik jų logotipą renginio plakate, bet ir jų indėlį į konkrečius kultūrinius pokyčius. Manau, kad būtų prasminga kurti stipresnę ilgalaikių kultūros mecenatų tradiciją, kai įmonė ar privatus asmuo ne vieną kartą paremia renginį, o tampa konkrečios kultūros organizacijos, jaunųjų menininkų, edukacinių programų ar ilgalaikio kultūros projekto globėju.
Čia galėtų prisidėti ir valstybė, kurdama palankesnes sąlygas privačiai mecenatystei. Mokesčių politika ir kitos paskatos galėtų būti viena iš priemonių, skatinančių įmones investuoti į kultūrą ilgą laiką. Tačiau ne mažiau svarbi ir kultūrinė aplinka – kad visuomenei būtų aišku, jog mecenatas nėra tiesiog rėmėjas. Tai žmogus ar organizacija, kurie savo sprendimu prisideda prie to, kokį kultūrinį miestą ir kokią visuomenę kursime.
Investicija į kultūrą yra ne vien parama vienam renginiui.
Galbūt todėl „Operetės Kauno pilyje“ modelio esmę būtų galima nusakyti labai paprastai: žiūrovui bilietas nekainuoja, tačiau už to stovi žmonės ir organizacijos, pasirinkusios investuoti į kultūrą. Kuo daugiau atsiranda tokių partnerių, tuo daugiau žmonių gali patirti profesionalų meną nepriklausomai nuo savo finansinių galimybių. Tai viena prasmingiausių mecenatystės formų.
Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
(be temos)
(be temos)