Tai spektaklis, sukurtas specifinei LRT pastato Kaune erdvei – garažui. „Psilikono teatras“ šiame radijo garaže tyrinės telekomunikacinių technologijų raidą, ypač kaunietiškąją jos dalį. Vaizdo projekcijos rentgenas atskleis žmogaus ir medijų santykių dramą, o miniatiūrinių silikoninių lėlių animacija matuos visuomenės atsparumą.
Apie spektaklio kūrybos procesą, radijo atmintį ir žmogaus santykį su medijomis – pokalbis su viena iš „Psilikono teatro“ įkūrėjų Aukse Petruliene.
– LRT Kauno studijos pastatas, kuriame beveik 100-metį be pertraukos veikia Lietuvos radijas, tapo šio spektaklio erdve. Kuo ši vieta Jus sudomino ir kaip jos istorija paveikė būsimo kūrinio idėją?
– Buvo labai smalsu apžiūrėti legendinės Kauno studijos erdves – nuo aparatinės iki palėpės, išlandžioti istorinius kabinetus, kuriuose sustingęs laikas ir saugomi svarbių įvykių suvenyrai. Tačiau savo spektaklį įkurdinti nusprendėme šio pastato garaže. Juk garažas yra vieta, kur slepiasi neparadinės istorijos, vienas kitas užmirštas daiktas, garaže meistraujama, taisoma ir galiausiai garažai visame pasaulyje garsėja kaip eksperimentinių idėjų gimdyklos.
Taigi, nutarėme čia atidaryti garažinį, alternatyvų hipnozės kabinetą. Radijo garažas padėjo mums atsikratyti įtampos ir ramiai darbuotis šventoje vietoje – juk Kauno studija yra viena iš Sausio 13-osios koplyčių! Studijos priestatas iškilo 1988 m. – likus dvejiems metams iki Sausio įvykių, lyg nujaučiant ir iš anksto ruošiantis perimti transliaciją. Sausio 13 d. prasidėjusi transliacija iš Kauno, tos 72 valandos ir 8 minutės, – tikrai geriausia, stebuklingiausia visų laikų TV produkcija.
Lietuvos radijo 100-metis yra toks ryškus, toks gerai išpasakotas, ištransliuotas. Taigi, mes įlindome į garažą ir ten šį bei tą pataisinėsime, pridėsime savo rankų darbo ir analoginį signalą, psilikonu užsandarinsime kelias galbūt likusias jubiliejines skylutes.
– Jūsų spektakliuose vaizdas, muzika ir gyva animacija tampa lygiaverčiais pasakotojais. Kokią reikšmę šiame kūrinyje turės garsas ir pati LRT pastato akustika?
– Kai apsisprendėme dėl radijo garažo erdvės, tapo aišku, kad neužtenka įgarsinti mūsų kuriamą animaciją. Reikia pasikviesti garsą kaip dar vieną savarankišką personažą, kad jis apsigyventų, įsikurtų garaže, užpildytų jį, leisdamas patirti specifinę tos patalpos akustiką. Kreipėmės į Karolį Lasį – architektą, garso menininką, savo kūryboje jungiantį erdvės tyrimus ir eksperimentinius garsus. Karolis garaže įkurdins garsinį vaiduoklį, sintezuotą iš praeities nostalgijos, grubių ir primityvių technologijų bei netobulos mūsų visų atminties.
– Kaip gimsta Jūsų spektakliai? Ar pirmiausia atsiranda erdvė, vaizdas, garsas, o gal idėja? Kaip šis procesas klostėsi kuriant spektaklį LRT Kauno studijai?
– Būna visaip, tačiau dažniausiai viskas prasideda nuo konkrečios vietos. Ji suteikia įkvėpimą, dovanoja negirdėtų istorijų, atveria problemų. Pirmasis mūsų spektaklis įvyko Šilainių mikrorajono kieme, kur projekciją rodėme ant devynaukščio sienos, vėliau Šančių Kopūstų lauke sukūrėme „Kopūstgalvio cirką“, Kauno dirbtinio pluošto gamykloje pradėjome savo industrinių spektaklių ciklą. Su LRT Kauno studija lygiai taip pat – iš pradžių buvo erdvė, kuri nustebino ir davė impulsą.
– Kas šiame kūrinyje Jus pačius labiausiai intriguoja arba kelia kūrybinį smalsumą?
– Ši vieta iš esmės skiriasi nuo anksčiau mūsų tyrinėtų dykviečių. Psilikono rentgenas gerai peršviečia apleistas, atmintį praradusias vietoves. Mes aptinkame užmirštų istorijų, transformuojame jas į kūrinį ir sugrąžiname tai vietai. Šį kartą atvirkščiai – vieta buvo perpildyta jau surastų ir transliuotų istorijų, virtusių, pvz., puikiu radijo 100-mečio laidų ciklu.
Mūsų istorijų medžiojimo įrankis šį kartą pasirodė nereikalingas. Todėl ėmėme juo gaudyti ne pasakojimus, o debesis. Scenarijų dėliojome iš sunkiai apčiuopiamos medžiagos. Tai buvo nelengva, bet įdomu. Radijo tema vertė apgalvoti ir savo asmenininį santykį su šia medija. Kaip rodo šeimos fotoarchyvai, esame kartu nuo kūdikystės, tilpome viename vežimėlyje.
Arba – reto ryškumo vaikystės prisiminimas: atsimenu senelio, kurio anksti netekau, rankų prisilietimą, kai jis suriša mano plaukus kaspinu; kaspinas – mėlynas, o virtuvėje stovintis VEF- transliuoja vidurdienio varpus. Galvoju, kad kaip tik tie radijo varpai ir įmušė šį prisiminimą, kuris man toks brangus.
Radijas ir toliau groja mūsų virtuvėje, yra nepastebimas kasdienybės dalyvis, maisto ruošos bendradarbis su miltuotu dažnio reguliavimo sukučiu – jei ko nors nenoriu girdėti, tuojau pat, metusi nebaigtą minkyti tešlą ar svylantį kotletą, bėgu perjungti stoties. Man nebuvo lengva išplėšti radiją iš kasdienybės ir nepavyko jo permąstyti atskirai nuo savęs.
– Jūsų pasirodymo aprašyme minimas žmogaus ir medijų santykis. Ar šiandien, kai technologijos mus supa labiau nei bet kada anksčiau, teatras gali padėti į jas pažvelgti kitaip?
– Mūsų spektaklyje yra toks besikankinantis personažas iš 1939-ųjų Kauno – radijo mėgėjas Ašašas (jo varde paslėptas dvigubas aš). Jis įsimylėjęs panelę Bangą, bėgamas paskui ją vis pameta save ir todėl nuolat turi ieškoti savęs. Jis nori girdėti save, bet tai nelengva, kai bėgi paskui Bangą, užgožtas daugybės jos nešamų balsų. Šiandien mes net nepanikuojame, kaip Ašašas, nors esame visai ištirpę medijose. Galbūt teatras gali suteikti tą magišką akimirką vėl apčiuopti save?
Naujausi komentarai