Virtuali erdvė beribė, bet laiškus vienas kitam kažkodėl rašome trumpus. Geriausiu atveju – šveplus, be nosinių ant balsių, paukščiukų ant Š ar Ž. Blogiausiu – prifarširuotus svetimkalbių trumpinių, pradedant nepadoriuoju WTF, baigiant beprasmiu OMG.
Šauktukai, klaustukai ar abu kartu, nutylėjimų daugtaškiai? Kam jie? Rašto nebeįsivaizduojame be linksmų veidukų. Jie tokie patogūs! Vizualiai patrauklūs. Užkrečiantys šypsena. Ir... tikri vagys. Baigiantys pavogti stiliaus priemones, padedančias išreikšti emocijas. Kam rašyti ilgus sakinius, laužyti galvą dėl žodžių liūdesiui ar ypatingam džiaugsmui išreikšti? Nupieši meilųjį :-) , šelmišką ;-) ar graudžiai verkiantį :-(((( ir viskas aišku.
Sykiu su naujaisiais kalbos ženklais klasikinę laiško formą sparčiai keičia dar viena naujovė – tinklaraščiai ir įrašai socialiniuose tinkluose. Čia taip pat rašome norėdami pasidalyti mintimis. Tik, kitaip nei guldydami popieriuje, šiuos laiškus visiems (vadinasi, niekam) kuriame turėdami ir merkantilinių sumetimų – norėdami tapti viešu asmeniu. Kad ir pačioje mažiausioje bendruomenėje, savo "Facebook'o" draugų, tinklaraščio skaitytojų rate. Intymumas mums tapo vertybe, kurią visada galima parduoti.
Parduodamo intymumo kaina priklauso nuo turinio. Garsios panelės pardavinėja savo mergvakarių nuotraukas, politikai – atostogų įspūdžius ir šeimos šventes, smurto aukos – savo išgyvenimus, šiaip aktyvūs piliečiai – savo kasdienes mintis. Už intymumą ne visada prašoma pinigų – dažnai pakanka populiarumo. Juk tai šiandien reiškia ne tik tikimybę, kad būsi atpažintas gatvėje, bet ir nemenkus šansus tapti paklausiam darbo rinkoje.
Kasdien skaitant megabaitus šiaip, į orą, visiems ir niekam konkrečiai parašytų laiškų, gauti tikrąjį prilygsta stebuklui.
Bet stebuklai kartais nutinka.
Šis, parašytas žinomos kaunietės ir kartą rastas pašto dėžutėje, akivaizdžiai pasimetė tarp virtualių adresų.
Jame siuntėja apsinuogino be jokio papildomo tikslo – tik norėdama papasakoti, koks tas emigrantės duonos skonis, nuolankiai pripažindama, kad linksmų ryškiaspalvių saulėgrąžų lauke ji yra tik niekam neįdomi, trapi pajūrio zunda.
Šio laiško emocijos tokios stiprios, kad kyla pagunda jį vertinti "like'ais" ir "pasidalijimais" "Facebook'e". Paskelbtas virtualioje erdvėje, jis taptų dienos, savaitės, komentatorių tema. Ir vis dėlto vertas gerokai daugiau nei virtualus intymumas – vertas tikrojo. Todėl ir skelbiamas be vardų. Tačiau ir be jų, net sutrumpintas, jis sukrečia.
"Klausi, ar keliauju? Taip, keliauju. Dažniausiai Tarptautinių plenerų projektai suteikdavo galimybę artimiau susipažinti su Vengrijos, Prancūzijos, Švedijos, Lenkijos kultūra ir žmonėmis. Pernai vasarą praleidau Italijoje, tapiau. (...) Surengiau personalinę tapybos darbų parodą. Drauge su Sicilijos, Kolumbijos, Prancūzijos tapytojais pristatėme kelis bendrus projektus. (...)
Parvažiavusi į Lietuvą vėl panirdavau į depresiją, nuolatinį pinigų stygių ir kitas neišsprendžiamas problemas. Iš tapybos darbų nelengva pragyventi. Desperatiška darbų paieška primindavo nevaldomą senėjimo procesą... Jaučiausi apgailėtina ir niekam netinkama.
Sulaukiau pakvietimo dirbti Kembridžo dailės galerijoje, anglams pasirodė įdomus mano paveikslų stilius... Po savaitės viltingai žvalgiausi pro lėktuvo langą. Mažytė smulkmena – reikėjo pateikti anglų kalbos sertifikatą, neturėjau... Tam reikia lankyti specialius kursus, kurie nemažai kainuoja, turėti nuolatinę gyvenamąją vietą ir t.t. Prasidėjo naujos darbo paieškos, nusprendžiau imtis auklės darbo. Pasiūlymų buvo daug, bet įvyko, kaip turėjo įvykti. Atsiradau Grimsbyje, mane pasitiko moteris nepadoriai didele krūtine ir storu makiažo sluoksniu. Brigita dirbo vertėja žuvų fabrike, turėjo du žavius mažamečius vaikus. Vyras, kilus šeimos konfliktui, buvo išvykęs gyventi į Londoną. Moteris jį apibūdino kaip nepataisomą musulmoną – lošėją ir tinginį. Anglijos valdžia apsukriajai moteriškei suteikė dviejų aukštų namą. Kaimynystėje gyveno nepasiturintys anglų bedarbiai ir daugiavaikės šeimos. Dienų dienas vyriokai gurkšnodavo alų, kūrendavo laužus ir garsiai keikdavosi. (...)
Nuobodi dienų virtinė tekėjo ramia vaga, moteris dirbdavo 12–14 valandų, vaikučiai nekeldavo didelių rūpesčių. Bet vieną dieną Brigita pareiškė, kad ją perkelia dirbti į Londoną, ji parvažiuosianti tik savaitgaliais. Po dviejų savaičių vaikų aplankyti atvažiavo jos vyras. Įsiveržė kaip cunamis, keldamas triukšmą ir netvarką. Vos įėjęs pareiškė, kad geria "Vodką" ir rūko, parodydamas vienišiausią cigaretę "Marlboro" pakelyje. Tėtis su vaikais bendravo urdų kalba, mama kalbėjo lietuviškai, gal todėl mažylei labai sunkiai sekėsi išmokti anglų kalbos žodžius. (...) Dar kelias savaites gyvenau su musulmonu ir dviem vaikais. Ragavau jo gardžius hallala patiekalus ir kasiau Anglijos žemę. Sodas buvo apleistas.
Dilgėlių karalija ir stiklo šukių kalnai. Pirmas pirkinys buvo kastuvas ir grėblys. Dienų dienas roviau dilgėlių šaknis, rinkau stiklus. Daug lobių iškasiau: šakučių, peilių, šaukštų, smulkių monetų, įstabų indėnišką rankų darbo amuletą. Piešiau žemėje įvairias figūrines kompozicijas, pirkau, sodinau gėles, salotas, agurkus – čia jie labai pigūs.
Parvažiavo Brigita, pasisakė, kad daugiau nebedirbs, tvarkysis pašalpas, porelė susitaikė, jis taip pat į Londoną nebegrįžo. Kuklios šeimos santaupos greitai išseko. Bet ji nenusiminė, švelniai glostydama vaikelio galvą, nusprendė, kad pinigų uždirbs. Ir ėmėsi seniausios žemėje profesijos – išvažiuodavo kelioms valandoms ir parsiveždavo pinigėlių.
Nenutapiau nė vieno paveikslo, nors drobių prisipirkau, čia jos daug pigesnės. Parašiau tik kelis eilėraštukus. Gyvenimas diktuoja savas temas ir stilių. Rašinėju proza kažką, nežinau ar tai į romaną išsirutulios, ar eseistika bus, o gal po kiek laiko pasirodys visiškas niekalas. (...) leidžiama mano eilėraščių knyga angliškai. (...) Dar esu pakviesta dalyvauti Taptautiniame rašytojų seminare (...).
Rekomendacijų man lengviau prašyti iš poeto profesoriaus Roberto Mastersono ar puikaus Indijos poeto Susheelio Kumaro Sharmos nei iš pasipūtusių provincijos genijų. Nors mano eilėraščiai anglų kalba spausdinami gal tik ketveri metai. Geriau apie daržą... Tai va, kai viskas sužydėjo ir paaugo, riebios anglės kviesdavosi drauges ir pro plyšį aptarinėjo mano ''Žemės meną" – savotišką parodą.
Jubiliejus... nesureikšminu. Savo parodos atidarymo metu galvojau...Viskas – tuštybių tuštybė. Savojo ego demonstravimas, ir tiek. Buvau nusprendusi nebetapyti ir nerašyti, gyventi paprastai... bet neištvėriau. Dabar nieko nenoriu – tik turėti galimybę dirbti mėgstamą darbą. Pirmą kartą pabandžiau dirbti dėl pinigų...
Nežinau, kada grįšiu į Lietuvą, nors labai norėčiau, kad ir rytoj. Bijau sugrįžti...
(...) Neturiu savos erdvės, į kurią galėčiau sugrįžti. Neturiu nė vieno paveikslo – viską išpardaviau arba išdovanojau, kelis dukrai palikau. Neturiu nė vieno savųjų knygų egzemplioriaus. Neturiu mylimųjų, kuriuos norėčiau aplankyti. ''Laisvas aš" – ausyse Vlado Bagdono balsas iš " Graiko Zorbos" miuziklo..."
Naujausi komentarai