Prof. S. Kolupaila aktyviai vykdė Lietuvos vandenų tyrimus, rūpinosi meteorologijos stočių šalyje įsteigimu ir jų technine įranga, buvo Hidrometrinės partijos (vėliau – Hidrometrinis biuras, – red. past.) įkūrėjas, parašė monografijas apie Nevėžį ir Nemuną. S. Kolupaila – Lietuvos upių hidrologinių tyrimų pradininkas. Profesoriaus įkurta Kauno hidrometrinė laboratorija nuo pat įkūrimo yra unikalus techninis statinys.
Tokių kintamų dalykų, kaip oras ir vanduo, tyrimai negali būti atliekami tik vieną kartą. Oro ir vandens reiškinių svyravimai reikalauja ilgesnių sisteminių tyrinėjimų. Hidrografiniuose objektuose (upėse, ežeruose, pelkėse, požeminiuose vandenyse, ledynuose) atsispindi visi klimato svyravimai ir visos vietinio klimato savybės. Hidrografinių objektų hidrometriniai tyrimai turi didelės reikšmės hidrotechnikai, tiltų statybai, vandens energijos naudojimui, melioracijai ir kt.
Hidrometrinių suktukų taravimui (kalibravimui, – red. past.) viename iš botanikos sodo telkinių buvo pastatyta 50 m estakada su plačiųjų geležinkelių bėgiais, kuriais riedėdavo taravimo vagonetė (medinė keturių ratų aikštelė). Vagonetė buvo be motoro, ją stumdavo du darbininkai, judėjimo greitis buvo keičiamas darbuotojų nuožiūra, maždaug nuo 0,05 iki 2,5 m/sek. Pagrindiniai taravimo elementai – laikas, kelias ir suktuko sparnuotės apsisukimų skaičius. Kalibravimui naudingas estakados ilgis – 60 m. Kanalo gylis siekė apie 1 m. Kalibravimo kokybė buvo lyginama su Europos laboratorijomis, ar darbų tikslumas atitiko europinius reikalavimus.
Pradiniams duomenims gauti naudotas firmos „Otto“ trijų plunksnų savirašis chronografas, laikrodis ir akumuliatorius. Chronografas tiksliai užrašydavo suktuko kontaktų sujungimą, laikrodžio signalus kas sekundę, atstumų kontaktus. Estakada ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo prailginta iki 75 m, išvalyta kūdra ir pakeisti bei sutvarkyti estakados bėgiai. Patobulinta vagonetė ir štangos pakėlimo-nuleidimo mechanizmas. Pastatytas 9 AG vidaus degimo variklis. Tačiau vėliau variklio teko atsisakyti, nes jam dirbant vagonetė stipriai vibruodavo.
1949 m. baseinas buvo modernizuotas. Siekiant išlaikyti pastovų vagonetės judėjimo greitį, pagamintas ir sumontuotas mechaninis greičio indikatorius (panašaus tipo naudotas iki 2010 m.). 1951 m. buvo svarstoma hidrometrinės laboratorijos modernizacija, įrengiant elektros tiekimo liniją ir elektros kabelį. Vagonetė buvo uždengta stogeliu. Pradėjus elektromechanizaciją, pagamintas uždaras vagonėlis su nuolatinės srovės elektros varikliu, o namelyje įrengtas nuolatinės srovės generatorius.
1958 m. estakada kapitaliai suremontuota: medinį estakados karkasą pakeitė gelžbetoninės atramos, pakloti nauji bėgiai (bėginis kelias pailgėjo iki 73 m), kanalas pagilintas iki 2 m. Po metų rekonstruotas baseinas, pagamintas ir balta spalva nudažytas naujas uždaras vagonėlis.
1962 m. laikui registruoti skirtą sekundininką-pertraukėją pakeitė tikslesnis kontaktinis jūrinis chronometras. Vėliau rekonstruotas srovės perdavimo kabelis, troleibuso linija pakeista septynių gyslų elektros kabeliu, vagonėlio apšvietimui ir šildymui iki vagonėlio atvesta kintamoji vienfazė 220 V srovė. Mediniai stulpai pakeisti metaliniais. 1969 m. vietoje naudotų motociklo ir „Moskvič 407“ greičių dėžių įrengtas universalus greičių reguliatorius. Devintajame dešmtmetyje rekonstruota kelio matuoklė ir važiuoklės mechanizmas, įrengtos saugumo priemonės, suremontuota estakada ir bėginis kelias, perdaryta vagonetės maitinimo sistema.
1983 m. Sankt Peterburgo hidrologijos institutas atliko valstybinę laboratorijos atestaciją ir suteikė pavyzdinę kategoriją. 1998 m. Kauno taravimo baseinas tapo Metrologijos laboratorijos padaliniu.
Kauno hidrometrinė laboratorija įrašyta į Kultūros vertybių registrą ir yra regioninio reikšmingumo kultūros paveldo objektas.
Naujausi komentarai